2023 Gruodžio 7d.
Nacionalizmas yra vienu metu aršiausiai puolama ir įtakingiausia mūsų dienų politinė doktrina. Kad ir kiek kalbėtume apie globalizaciją, pasaulį be tautų ir sienų, tai niekaip nekeičia fakto, kad gyvename XX amžiaus pradžioje susiformavusiame nacionalinių valstybių pasaulyje. Tai nacionalizmo sukurtas pasaulis. Nacionalizmas skelbia paprastą principą – kiekviena to siekianti ir pajėgi pasiekti tauta gali turėti valstybę ir joje pati valdyti save. XIX amžiaus pradžioje suformuluotas ir to paties amžiaus viduryje pradėtas taikyti praktikoje šis principas iš esmės pakeitė pasaulio žemėlapį ir žmonijos sugyvenimo principus. XIX amžiuje jis sukėlė Tautų pavasarį – įvairių tautų pastangų siekti tautinio atgimimo, susipratimo ir, dažniausiai ginklu, savosios nepriklausomybės bangą. Aukščiausią tašką ši doktrina įgijo po Pirmojo pasaulinio karo, kai JAV prezidentas ją pavertė tarptautinės tvarkos principu – tautų apsisprendimo teise.
Nacionalizmas sugriovė imperijas iš pradžių Europoje, o po Antrojo pasaulinio karo ir visame pasaulyje, išskyrus SSRS. 1990-aisiais žlugus Sovietų Sąjungai įvyko dar vienas nacionalizmo triumfas: apsisprendimo teise pasinaudojo dar penkiolika tautų. Lietuvių tauta buvo visų šių virsmų dalyvė ir nuosekliai vadovavosi nacionalizmo idealu. XIX amžiuje visiško nutautinimo, lietuviško švietimo ir net spaudos draudimo sąlygomis išgyvenome tautinį atgimimą, XX amžiaus pradžioje paskelbėme ir apgynėme nepriklausomybę, amžiaus viduryje du kartus bandėme ją atkurti, o amžiaus pabaigoje pagaliau tą sėkmingai padarėme. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji yra pavyzdinės nacionalizmo principo pergalės, o Birželio sukilimas ir partizaninis karas – taip pat pastangos realizuoti nacionalizmo idealus. Tiesą sakant, jo pradžia mūsų istorijoje yra 1863-iųjų sukilimas, kuriame Antano Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai jau kėlė nebe senosios tvarkos – Abiejų Tautų Respublikos – atkūrimo, o savarankiškos lietuvių tautinės valstybės idealus. Visa garbinga Lietuvos laisvės kovų istorija yra lietuviškojo nacionalizmo istorija. Kiek pasaulio politinėje istorijoje esame kaip valstybė ir kaip tauta, esame kaip nacionalistai.
Tačiau nacionalizmas ir pati nacionalinė valstybė šiandien dažniausiai minimi neigiamoje šviesoje, kaip – blogiausiu atveju – diskriminacijos, konfliktų ir net karų priežastis, geriausiu atveju – kaip tam tikra atgyvena. Dar 2010 metais Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompuy skelbė, esą nacionalinės valstybės idėja yra mirusi, nors čia pat perspėjo, kad „didžiausia grėsmė Europai šiandien yra baimė. Baimė atveda prie egoizmo, egoizmas – prie nacionalizmo, o nacionalizmas – prie karo“. Daugybė žemesnio rango politikų, viešųjų intelektualų, menininkų ir žurnalistų pastaraisiais dešimtmečiais vienaip ar kitaip atkartojo šį sentimentą, siedami nacionalizmą ir nacionalinę valstybę su agresija ir karu. Tai vyraujanti ideologinė nuostata Vakaruose, įskaitant ir tokias posovietines Europos šalis kaip Lietuva. Marksistinė mintis, įsitvirtinusi universitetuose pirmaisiais pokario dešimtmečiais, skelbia tautas ir valstybes esant atgyvena, o geresnę pasaulio ateitį slypint suvienytos žmonijos projektuose. Nėra abejonių, kad ir Lietuvos skaitytojas tą nuolatos girdi per didžiąsias žiniasklaidos priemones ir įtakingiausių intelektualų kalbose.
Nepaisant to, gyvename nacionalizmo stiprėjimo laikais ir nacionalinės valstybės nesirengia niekur trauktis. Tas ypač jaučiama Europoje, praėjusį dešimtmetį išgyvenusioje didžiausią nelegalios masinės imigracijos iš kitų žemynų bangą. Teorija moko, kad tiesiogiai pamatę ir pažinę svetimų kultūrų ir religijų žmones, europiečiai atsikratys baimių, priešiškumo ir noro gyventi savos kultūros bei elgesio normų apsuptyje. Praktika pasirodė esanti priešinga: tautų ir kultūrų įvairovės, ypač islamo tiesioginė patirtis sukėlė didžiausią istorijoje nacionalistinių (prieš masinę imigraciją, multikultūralizmą ir tolesnį valstybių galių atidavimą Europos Sąjungai pasisakančių) partijų iškilimą. Amžių sandūroje beveik niekur neturėjusios atstovavimo ir veikusios politikos paraštėse, šiandien nacionalistinės partijos, dažnai pravardžiuojamos „radikalia dešine“, pasiekė reikšmingą atstovavimą savo šalių parlamentuose, o kartais ir formuoja ar bent oficialiai remia vyriausybę, kaip nutiko, pavyzdžiui, Italijoje, Estijoje ar Švedijoje. Lietuva šiuo požiūriu yra kone vienintelė išimtis Europos Sąjungoje. Tai neatsitiktinis pokytis. Tautinė savimonė, tautinė ištikimybė ir iš jų kylantis noras gyventi valstybėje, kurioje vyrauja ir yra ginama bei puoselėjama savosios tautos kalba ir kultūra, yra natūralus ir prigimtinis žmogiškas poreikis. Kai yra paminamas, jis sukelia stiprią pasipriešinimo reakciją. Ten, kur tokia reakcija nekyla, tenka konstatuoti, kad nebėra išlikimo ir savarankiškumo siekiančios tautos.
Prinstono universiteto absolvento žydų politikos filosofo Yoramo Hazony (1964) knyga „Nacionalizmo dorybė“ šiame kontekste yra šviežias ir gaivus vėjo gūsis, vėdinantis užpelkėjusias ir senose klišėse paskendusias diskusijas nacionalizmo ir nacionalinės valstybės tema. Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista 2018 metais, ši knyga sulaukė aštrių diskusijų ir plataus įvertinimo. Dar labiau ji reikalinga Lietuvoje. Pasaulyje jau bent pusę amžiaus egzistuoja nacionalizmo studijų disciplina. Lietuvos skaitytojus pasiekė labai mažai, vos keli patys reikšmingiausi jos tekstai. Visa tai įvyko per pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį. 1994 metais išleista iškiliausio nacionalizmo tyrinėtojo Anthony D. Smitho knyga „Nacionalizmas XX amžiuje“, 1996 metais – Ernesto Gellnerio studija „Tautos ir nacionalizmas“, o 1999 metais – Benedicto Andersono „Įsivaizduojamos bendruomenės“. Nors atstovaujanti trims skirtingoms nacionalizmo studijų paradigmoms ir šia prasme itin reprezentatyvi, tai ir yra visa šios srities pasaulinio lygmens literatūra, pasiekusi Lietuvos skaitytojus.
„Nacionalizmo dorybė“ neabejotinai atsidurs jų gretoje. Knygoje autorius plėtoja savo nacionalizmo teoriją ir gina pamatinę tezę, jog nacionalizmo sukurta nacionalinių valstybių tvarka yra geriausia galima politinė tvarka, visapusiškai pranašesnė už abi savo alternatyvas – anarchiją ir imperiją. Didžiąją istorijos dalį dominavo būtent pastarosios politinės tvarkos: klanai ir gentys gyvuoja anarchinėje tvarkoje, o imperijų atsiradimas žymi imperinės tvarkos įsigalėjimą. Tik modernybėje nacionalinių valstybių tvarka įsivyravo kaip norma iš pradžių Europoje, o vėliau ir visame pasaulyje. Y. Hazony lygina tokią tvarką su anarchine ir imperine, taip atskleisdamas ir pagrįsdamas jos pranašumus.
Jis taip pat atsako į daugelį tautoms, nacionalizmui ir nacionalinėms valstybėms adresuojamų kaltinimų. Šiandien nacionalinė valstybė dažnai bandoma susieti su autoritarizmu, diskriminacija, žmogaus teisių pažeidimais ir agresija prieš kaimynus. Esminiame skyriuje „Nacionalinės valstybės dorybės“ autorius nuosekliai pagrindžia, kodėl yra kaip tik priešingai – nacionalizmas ir jo sukurta nacionalinė valstybė yra moderniosios demokratijos, teisių ir laisvių, taip pat taikaus tautų sugyvenimo būtina – nors nepakankama – sąlyga. Kad ir prieštarauja plačiai skambantiems mitams, nacionalizmo ir demokratijos ryšys daugiau nei akivaizdus. Neatsitiktinai istoriškai šie du reiškiniai iškilo ir išplito Europoje tuo pačiu laiku, pradedant 1848 metų revoliucijų banga ir Tautų pavasariu. Tik tautiškai susipratusi ir save apibrėžusi bendruomenė gali realizuoti demokratinį valdymą, kur būtinas susikalbėjimas, žodžio laisvė, neprievartinis priimtų sprendimų priėmimas ir visa tai įgalinantis piliečių kultūrinio bendrumo bei solidarumo jausmas. Šiandieninio multikultūralizmo iššūkio fone naujausi sociologiniai tyrimai aiškiai rodo, kad juo mažesnė šalyje tautinė įvairovė, tuo lengviau joje pasiekti aukšto pilietiškumo, gerovės valstybės ir politinio stabilumo apskritai.
Suprantama, knygoje netrūksta diskusiją provokuojančių ir sunkiau apginamų teiginių. Skirtingų pasaulėžiūrų ar nacionalizmo studijų stovyklų atstovams neišvengiamai užklius vis kitos knygos vietos. Konstruktyvistams, laikantiems tautą moderno inteligentų išradimu, „įsivaizduojama bendruomene“ ir „išgalvota tradicija“, nepatiks Y. Hazony pateikiama tautos periodizacija ir samprata apskritai. Su klasikine filosofija geriau pažįstami ar tiesiog krikščionišką mokymą išmanantys skaitytojai negalės sutikti su knygoje pateikiamu katalikybės kaip imperinę pasaulio tvarką skatinančios religijos traktavimu. Autorius teisingai vadina katalikybę universalistine religija ir sieja nacionalinių valstybių iškilimą su protestantiškąja revoliucija Europoje, tačiau klaidingai priešina katalikybę ir nacionalinę valstybę. Katalikybės Vakarų krikščionybėje ikimoderniaisiais laikais sukurta dviejų kalavijų politinė struktūra, iškėlusi popiežių ir imperatorių aukščiau už nacionalinius valdovus, buvo gerokai sudėtingesnė, nei tiesiog imperinis nacionalinių valstybių paneigimas, kurį siūlo senovės imperijos ir šių laikų kosmopolitinė mintis. Ko gero, išsamiausias veikalas, leidžiantis geriau suprasti katalikybės ir nacionalizmo santykį, yra kunigo Doriano Llywelyno 2010 metų studija „Toward Catholic Theology of Nationality“, tačiau gausu ir kitų darbų, įskaitant paties Y. Hazony daug cituojamo profesoriaus Steveno Grosby tyrimus.
Mūsų šalies ir apskritai Vidurio Rytų Europos regiono skaitytojus gali stebinti autoriaus vartojami terminai ir pats tautos kilmės aiškinimas. Supaprastintai kalbant, autorius teigia tautas susiformuojant klanų ir genčių jungimosi procese. Knygoje dažnai kartojama ir tarytum net šiems laikams taikoma formulė klanas–gentis–tauta. Tai neturėtų klaidinti. Ši triada autoriaus pasitelkiama kaip teorinė schema, idealusis tipas. Ji nereiškia, kad autorius mano šiais laikais egzistuojant tradiciškai suprantamus klanus ir gentis (nors reikia prisiminti, kad daugybėje Afrikos ir Azijos šalių gentinė santvarka iki šiol egzistuoja). Taip pat tai nereiškia, kad autorius ignoruoja kitą, mūsų tautai ir regionui gerokai labiau pažįstamą, valstybės atsiradimo kelią – išsivadavimą iš imperijos. Nacionalizmo studijose gerai žinomi du nacionalizmo tipai: pilietinis ir kultūrinis. Pastarasis būdingas būtent tautoms ir valstybėms, kurios susiformavo išsivaduodamos iš imperijų priespaudos. Pirmasis nacionalizmo tipas būdingas tautoms, kurios sukūrė valstybę būtent jungiantis klanams ir gentims, susiformuojant valstybės branduoliui, kuris vėliau sąjungomis, vedybomis ar karo pergalėmis sutelkė į platesnę valstybę kultūriškai giminingus klanus ir gentis. Chrestomatinis ankstyvasis tokio tautos ir valstybės formavimosi pavyzdys yra Prancūzija, o XIX amžiaus Tautų pavasario kontekste – Italija ir Vokietija. Svarbiausia autoriui galbūt yra tai, jog tokį tautos ir valstybės formavimosi kelią atitinka ir senovės Izraelis, sujungęs į valstybę žydų gentis.
Būtent žydų tautos ir valstybės istorija bei judaizmo religiniai šaltiniai yra reikšmingi autoriaus argumentams ir paties nacionalizmo aiškinimui. Knygoje gausiai cituojamas Senasis Testamentas, senovės Izraelio istorija ir autoriai. Paskutinė knygos dalis, nors tiesiogiai skirta atremti pagrindinius kaltinimus nacionalizmui ir iš esmės klaidingam jo siejimui su neapykanta, nacizmu ir užkariavimais, kartu yra ir savotiška modernios Izraelio valstybės gynyba. Atremdamas nacionalizmui metamus kaltinimus ir mitus, Y. Hazony renkasi pavyzdžiu dabartinę Izraelio valstybę ir kaltinimus jai. Tai savaip logiška. Izraelis yra kone atviriausia Vakarų pasaulio nacionalinė valstybė, nesikuklindama save vadinanti žydų tautos valstybe ir egzistuojanti žydų tautos ir kultūros išlikimui apsaugoti. Priekaištai Izraeliui dažnai yra priekaištai pačiai nacionalizmo idėjai, kuri tokia atgrasi ir svetima politinio korektiškumo supančiotam mąstymui. Net ir nesutinkant su autoriumi dėl jo teiginių apie Izraelio politines aktualijas, trečioji knygos dalis vertinga ne tik nacionalizmo, bet ir Izraelio gilesniam supratimui. Po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ teroro išpuolio ir po to ėjusios Izraelio invazijos į Gazos Ruožą šis klausimas aktualus kaip niekada anksčiau.
Naujausi komentarai