2023 Lapkričio 29d.
Lapkričio viduryje prie Seimo įvyko protestas dėl masinio miškų kirtimo. Protestuotojus piktina plyni kirtimai ir kirtimai saugomose teritorijose, europiniu lygiu vertingose gamtinėse buveinėse ar net lietuvių tautai istoriškai svarbiose partizanų kovų vietose. Saugomose teritorijose kertama daug, beatodairiškai ir procesas įgauna pagreitį.
Skvernelio reformos pasekmės, „sanitarija“ ir „miškų plotai“
Kritikų teigimu, Aplinkos ministerija, Valstybinė miškų tarnyba ir Valstybinė miškų urėdija sistemingai lengvina miškų kirtimo sąlygas, įteisina tai vis naujose teritorijose. Iš esmės šiandien Lietuvoje miškas saugomas tik rezervatuose, o visose kitose saugomose teritorijose – draustiniuose, nacionaliniuose ir kituose parkuose – kirtimai galimi ir plačiai vykdomi. Tai reiškia, kad visuomenę piktinantys kirtimai yra formaliai teisėti. Lietuvos įstatymai tiesiog nesaugo nuo žmonių ūkinės veiklos faktiškai jokių Lietuvos miškų, išskyrus mažytę dalį, esančių rezervatuose, kurie sudaro vos 1,3 proc. Lietuvos miškų.
Pasityčiojimu tapo vadinamieji sanitariniai kirtimai, vykdomi saugant mišką nuo kenkėjo žievėgraužio tipografo veiklos. Šis kenkėjas paveikia spygliuočius, bet ne lapuočius, tačiau kovai su juo visur Lietuvoje buvo pasitelkti plyni kirtimai, švariai išvertę ir lapuočius medžius. Akivaizdu, kad sanitariniai kirtimai tapo pretekstu ir priedanga piktnaudžiavimui, vykdant plynus kirtimus, įskaitant ir saugomose teritorijose.
Nuo Skvernelio urėdijų reformos Lietuvoje išaugę miškų kirtimai ir dėl to kylantys protestai sulaukia paradoksalaus atsako, esą miško plotai Lietuvoje tik didėja. Skirtingais laikotarpiais tai formaliai tiesa, tačiau miškas miškui nelygu. Vietoje brandžių ir biologine įvairove pasižyminčių miškų, kurie iškertami, yra atsodinami dažniausiai tvarkingi vienarūšiai medynai, kurie tiek dėl savo amžiaus, tiek dėl brandos ir rūšinio vienodumo negali tapti biologinės įvairovės šaltiniu. Dauguma buveinių formuojasi tik brandžiame miške, kuriam leidžiama sutrūnyti, formuotis drevėms ir daugybei kitų, tik nesteriliame miške įmanomų bruožų. Miškų politika, iškirstus brandžius miškus pakeičianti monokultūriniais medelynais, kurie bus vėl iškirsti vos sulaukę šimto ar dar mažiau metų, niekaip nekompensuoja biologinių praradimų.
Kaip dažniausiai ir būna, miškų kirtimo vajaus negalima priskirti kuriai vienai valdžiai. Lygiai kaip, pavyzdžiui, elektros rinkos liberalizavimas, praėjusiais metais kainavęs šimtus milijonų Lietuvos mokesčių mokėtojams, taip ir miškų kirtimas, pradėtas Sauliaus Skvernelio vyriausybės įvykdyta miškų urėdijos reforma. Tada korupcijos urėdijose pretekstu iš daugybės lokalių urėdijų buvo sukurta viena nacionalinė, o tarp jos rezultatų kriterijų iškilo pelningumas. Dabar urėdija vienu metu miškus saugo ir iš jų uždirba. Taip pat skirtingi padaliniai rūpinasi skirtingomis funkcijomis – vieni kirtimu, kiti priežiūra. Už jokį konkretų mišką kaip visumą neatsako joks konkretus padalinys. Neįmanoma atsakyti, kaip tokia sistema galėtų nesukelti masinio miškų naikinimo. Tai užprogramuota Skvernelio reformoje. Jei gydyta urėdų korupcija, vaistas buvo nuodingesnis už ligą. TS-LKD būdami opozicijoje šią reformą kritikavo ir žadėjo rūpintis miškais. Tačiau tapę valdžia atidavė sritį liberalams ir ramiausiai stebi, kaip saugomų miškų kirtimų mastai toliau plečiasi, o rekreacinių miškų dalis išlieka maža.
Itin iškalbingai problemos mastą iliustruoja miškų būklė Vilniaus mieste. Vilniečius pašiurpino Verkių regioniniame parke įvykdyti plyni sanitariniai kirtimai., išvertę ir dešimtis ąžuolų, kuriems jokia kinivarpa negresia. Kirtimai vykdomi ne tik tolimuose užkampiuose, bet ir visiems po nosimi. Dar baisesnis atvejis gresia Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje. Čia pradėti teisiniai žingsniai, kuriais būtų leista 73 hektarus miesto teritorijoje esančio miško tiesiog sunaikinti, paverčiant žvyro ir smėlio karjeru. Vilniaus miesto savivaldybė yra pradėjusi žingsnius, leidžiančius išplėsti saugumą miško dalį ir neleisti miško paversti karjeru, tam pritarta taryboje ir komitetuose. Jau dabar panašu, kad dėl to laukia ir teisinė kova.
Suišteklinta Lietuva
Plačiau nuskambėjo faktas, kad Lietuva yra antra didžiausia pasaulyje IKEA medienos tiekėja. Ne IKEA kerta Lietuvos miškus. Kerta Lietuvos verslininkai, pirmiausiai Vakarų medienos grupė, o leidžia jiems Lietuvos įstatymai ir reguliuojančios institucijos. Joks užsienio subjektas nėra kaltas dėl Lietuvos miškų būklės. Kalti mes patys. Su Lietuvos miškais, kaip ir su visa Lietuva yra elgiamasi kaip su ištekliu. Gyventojai suprantami – ir tai dažnai girdėti viešoje retorikoje – kaip darbo jėga, miškai – kaip medienos ištekliai. 70 procentų Lietuvos miškų sudaro miškai, kuriuose neribojama ūkinė veikla ir kurie tiesiogiai skirti medienos tiekimui.
Svarbu ir kartu sunku įsisąmoninti, ką reiškia Lietuvos suišteklinimas. Iš esmės tai reiškia žvilgsnį, kuriuo žvelgiant į skirtingus Lietuvos aspektus matomas tik potencialus jų kuriamas uždarbis. Miškai yra potencialūs eurai, kuriuos reikia pasiimti. Valstybės tikra to žodžio prasme tokioje perspektyvoje apskritai nelieka. Profesoriaus Radžvilo žodžiais: „Štai kodėl Lietuvos valstybė yra tuščias kiautas. Ji seniai yra virtusi suišteklinimo agentūra, o jos valdžios pareigūnai veikia kaip užsienio ir vidaus suišteklintojų aptarnautojai ir klapčiukai. Jų etalonu ir tiesiog akis badančiu pavyzdžiu laikytina Gentvilų šeima, pradėjusi tarnystės stambiajam ir anaiptol ne visada skaidriam verslui šeimyninę tradiciją jau nuo glaudaus kadaise signataro bendradarbiavimo su liūdnai pagarsėjusiu EBSW koncernu laikų. Dabar ruošiamasi padaryti naują ir tiesiog milžinišką paslaugą kolonijiniams Lietuvos suišteklintojams – privatizuoti valstybinę miškų urėdiją. Tai būtų vienas iš baigiamųjų Lietuvos valstybės vertimo absoliučiai tuščiu kiautu akordų.“
NS programa
Kaip tokią politiką keisti? Neįmanoma nutylėti, kas apie miškų saugojimą rašoma 2020 metais patvirtintoje Nacionalinio susivienijimo programoje: „36.6. […] Gausinti valstybės teritorijos miškingumą (iki 40 proc.), plėsti saugomų teritorijų sistemą (iki 20 proc. šalies teritorijos) ir didinti jų ekologinį efektyvumą. 36.7. Dabartinis šalies miškų niokojimo mastas verčia imtis ypatingų priemonių šalies miškams išsaugoti: Lietuvoje turi būti masiškai sodinami miškai nedirbamose ir neapgyvendintose teritorijose ir uždrausti plyni kirtimai ir kirtimai saugomose teritorijose. 36.8. Miško plotų didinimas turi būti vertinamas kaip efektyvi kovos su klimato kaita priemonė.“
Nuostata, kad miško plotų didinimas yra kovos su klimato kaita priemonė, sulaukia diskusijų. Yra aiškinančių, kad CO2 emisijas mažina tik jauni medžiai, yra kitų teorijų. Aplinkos ministras Simonas Gentvilas kaip tik ir aiškina, kad miškai kertami kovojant su klimato kaitos padariniais. Tuo tarpu klimatologas Justinas Kilpys atkreipia dėmesį į naujausią žurnale „Nature“ publikuotą tyrimą. Jo išvados: „Miškų saugojimas ir natūrali jų branda gali padėti sugerti papildomas 139 gigatonas anglies. Dabar šis potencialas prarandamas dėl miškų kirtimo ir miškotvarkos paremtos medžių plantacijų auginimu (monokultūrinėje „miško“ plantacijoje biomasė yra mažesnė nei brandžiame natūraliame tokio pat ploto miške). Dar 189 gigatonas anglies būtų galima sugerti atsodinus miškus ten, kur jie jau buvo iškirsti, tačiau tai sudėtinga nes daugeliu atveju tie plotai jau yra naudojami žemės ūkiui. […] Dabar egzistuojančių senųjų miškų saugojimas yra efektyvesnis būdas užtikrinti natūralų anglies sugėrimą nei naujų monokultūrinių miškų plantacijų auginimas. Miško plantacijų atsodinimas žemės ūkio plotuose dažnai sukuria konfliktus tarp vietos gyventojų, monokultūriniai miškai pasižymi labai maža bioįvairove, prastesniu atsparumu įvairioms ligoms ir kenkėjams.“
Apibendrinimas
Aplinkos ministerijos atstovai jau viešai pripažino, kad vykdant plynus „sanitarinius“ kirtimus padaryta klaidų, to buvo galima ir reikėjo išvengti. Skvernelio vyriausybės pradėtas kirtimų vajus nestabdomas ir dabartinės valdžios. Miškai traktuojami kaip išteklius, realiai saugoma tik 1,3 procento jų plotų. Lietuvos miškų politikai reikalingas esminis posūkis link miško kaip rekreacinės aplinkos suvokimo. Neideologiniam ir šalies ekonomikos nežlugdančiam požiūriui į gamtos apsaugą tai būtų labai sveikas impulsas.
Naujausi komentarai