2023m. kovo 11d.

Kiekviena Nepriklausomybės diena yra proga ne tik pamojuoti vėliavėle, bet ir susimąstymui apie valstybės likimą. Atvedusieji į Vasario 16-ąją, kaip ir vėliau į Kovo 11-ąją buvo skirtingų pažiūrų, vizijų, tačiau sutelkti vieno bendro akivaizdaus tikslo – atkurti Lietuvos valstybingumą. Kad lietuvių tauta turėtų savo valstybę ir joje pati save valdytų. Toks yra nacionalinis principas, tokia yra tautų apsisprendimo teisės esmė. 

Jiems pavyko ir atkūrinėti nepriklausomybės mums nebereikia. Turime valstybę, sukurtas ir veikiančias jos institucijas, jėgos struktūras, rinkos ekonomiką, sienas, teisingai pasirinktas narystes ES ir NATO. Visa tai kasdienybėje kuria iliuziją, kad valstybės ateitis saugi ir jos išlikimo klausimo kelti nebereikia. Bet reikia. Kas sukurta, turi būti išsaugota. O iššūkių Lietuvos valstybingumui laukia mažiausiai trys ir visi jie šiandien ignoruojami pačios valstybės. 

Akivaizdžiausias laukiantis iššūkis – karinis. Karas Ukrainoje parodė, kad okupacinė agresija yra visiškai reali alternatyva XXI amžiuje. Ukraina atsilaikė ir tai lėmė, jog agresijos nesulaukėme ir mes. Kol Ukraina kovoja, mes turime jos karių ir civilių gyvybėmis apmokėto laiko ruošti galimam karui ir Lietuvoje. Tačiau palyginti nesiruošiame. Lietuvos pasirengimas galimam karui ir po metus trunkančios invazijos Ukrainoje vyksta iš esmės ta pačia vaga kaip iki tol: kalbama apie gynybai skirtus procentus, nesiimama visuotinio šaukimo, nerengiamas pakankamas jam karininkų korpusas, remiamasi Vokietijos gynybos viltimi, iš jos atliekami ir pagrindiniai pirkimai. Vietoje to, kad būtų statomos naujos ir išpirkinėjamos esamos slėptuvės, visais lygiais meluojama, jog jų yra šimtai, nurodant nuo bombardavimų nė kiek neapsaugančius kolektyvinio susibūrimo pastatus – mokyklas, teatrus, poliklinikas, sporto objektus. Lietuva imituoja, kad reaguoja. Visa tai galėtų būti taikos sąlygomis, kur nors giliau Europoje. Bet tik ne agresyvios Rusijos pasienyje. Lietuva privalo ruoštis galimam karui. Kad išliktų. Kad galėtų tikėtis NATO pagalbos. Lenkija rodo pavyzdį. 

Kitas laukiantis iššūkis – demografija. Lietuva yra viena greičiausiai nykstančių šalių pasaulyje. Nykstančių be karo ar bado, o tiesiog demografiškai, nes miršta daug daugiau nei gimsta. Gimstamumo mažėjimas toks drastiškas, kad apie išnykimo perspektyvą prabilo net valdžia. Tačiau valdančiųjų pozicija kapituliacinė: vienas jų atstovas pareiškia, kad atsivešime imigrantų ir pasiūlo išsamų planą, kaip tą paskatinti, kitas jų atstovas atsako, kad nieko baisaus, jog liksime tik 2 milijonai. Bėda ne skaičius, o visuomenės struktūra. Jeigu liksime du milijonai, tai bus daugiausia senų žmonių visuomenė. Tokia visuomenė neturi ateities. Dažnai sakoma, kad neįmanoma XXI amžiaus moterų priversti norėti vaikų. Tai blefas. Nieko nereikia versti. Tyrimai ir praktika rodo, kad kai gali sau leisti finansiškai, lietuvės nori vaikų ir jų turi. Reikalingos tik gausios finansinės paskatos, leidžiančios būti tėvais šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis. Lenkija ir čia rodo pavyzdį: įvairios išmokos pirmajam būstui, dengiamos paskolų palūkanos, mokestinės lengvatos, motinystės išmokos ir eilė kitų priemonių, kurios tikrai labai brangiai kainuoja, bet turi būti suvokiamos ne kaip labdara, o kaip investicija į tai, kad visuomenė turėtų ateitį, o jos socialinė apsauga išliktų, užaugus naujai dirbančiųjų kartai. Tai skausminga investicija, kurios niekas nenori imtis. Bet tai daryti būtina, kad Lietuvoje ir po 50 metų gyventų lietuviai. 

Trečiasis iššūkis sunkiausiai apčiuopiamas, bet ne mažiau svarbus. Tai pats noras turėti valstybę ir išlikti kaip tautai, kaip savitai kultūrai. Ar mums tai rūpi, ar norime? Kiekvienas nori išlikti asmeniškai, bet tokio noro maža. Toks noras diktuoja emigruoti sunkmečio, bėgti karo atveju. Valstybė privalo skiepyti norą, kad išliktų tauta ir jos gyvenimo būdas. Tam jis turi atrodyti vertingas ir saugotinas. Toks jausmas įprastai vadinamas patriotizmu. Jis negali atsirasti savaime, jis turi būti ugdomas visur nuo mokyklos iki LRT eterio. Šiandien tai laikoma atgyvena ir ne tik ignoruojama – dažnai ugdoma priešingai, jaustis pasaulio piliečiais, kuriems gyventi Lietuvoje ir tarp savo tautiečių tarsi nėra absoliučiai būtina. Lyg visur galėtume jaustis namie. Tai baisi klaida. Tarpukario Lietuva nedarė šios klaidos ir išugdė partizanų, sukilėlių, rezistentų kartą. Net nebesinori kartotis, ką daro Lenkija… 

Lietuva yra mūsų namai ir būtina išlikimo sąlyga. Jos išsaugojimas nėra savaime suprantamas. Privalome spręsti jos išlikimo klausimą, jam ruoštis, o tam pirmiausiai reikia jį apskritai suvokti. Susimąstykime bent Nepriklausomybės dieną. 

Share This