Šiandien jau visiems akivaizdu – visuomenė susipriešinusi. Gal kaip niekada iki šiol. Matyt, jau greitai visas valstybines šventes priprasime švęsti tvoros arba policininkų kordono atskirti nuo savo valdžios. Žinoma, kruopščiai prieš tai patikrinus kišenių turinį ir plakatų užrašus. Dėl baubimo uždraudimo, matyt, bus priimtas atskiras įstatymas. To prieš tris dešimtmečius, ko gero, neįsivaizdavo ir didžiausi Dž. Orvelo gerbėjai.
TV reportažuose iš anapus barjero išrankiojami visi perkreipti veidai ir karingos pozos. Vėjo ir saulės nugairinti, o ne bibliotekų prieblandos nuvarginti veidai. Iš karto aišku, kad čia protestuotojai. Žmonės, nežinia kuo nepatenkinti, pasisavinę tautines vėliavas ir baubimu trukdantys mums švęsti, gerbti aukas. Tikri runkeliai, kuriems nereikia nei šventės, nei valstybės. O gal tai nežmonės, kokie jedinstvininkai, o gal net fašistai? O gal atsiprašius užteks juos pavadinti grupele žmogelių, kurių kraujas yra Maskvos apnuodytas.
Tik bėda, kaip parodė tyrimai, jų ir jiems pritariančių daugoka. Kas antras trečias pilietis! Dar bėda, tarp jų daug to kruvinojo Sausio naktimis budėjusiųjų prie Seimo ir televizijos bokšto. Kaip ir nedera visus apšaukti tautos priešais ar Maskvos samdiniais, tačiau ką darysi? Protestuotoją reikia piešti pačiomis juodžiausiomis spalvomis, neužmiršti priminti, kad minioje šmėžavo koks paleckiukas su kitais kvislendais ar koks kriminalinę biografiją turintis personažas. Kas čia supaisys, kas organizatorius, kas čia kviestas, o kas tiesiog sparva. Svarbiausia, reikia užsispyrusiai tvirtinti, kad čia valdžios veiksmai niekuo dėti, Na, dėl ištikimųjų berečių palaikymo dvejoti neverta. Nežinia, kokių faktų reikia, kad berečių savininkai pradėtų galvoti.
Prie jų, bent laikinai, galima pridėti ir koalicijos partnerių rinkėjus. Juk kaip alpinistai visi kabame ant tos pačios virvės. Kam teismas artėja, o kam pavasario sesija. Kaip ką tik patvirtino viena įžūli Laisvės partijos deleguota ministrė – dar puoselėjamos viltys pavasarį Seime priimti destruktyvius valstybei įstatymus. Ar ji taip pat nesupranta, kad ir jai buvo baubta? Gal to nesupranta kiti ministrai ir kitokie nebrendylos prileisti patampyti užsienio politikos svertus ir taip pridarydami milijardinių nuostolių ir reputacinės žalos valstybei?
Tačiau turbūt didžiausio dėmesio susilaukė Vytautas Landsbergis, kuris pirmasis ėmė aiškinti minios pasipiktinimo priežastis ir pats atsistojo prieš ambrazūrą. Pradžioje leptelėjęs išvadino protestuojančius žmones jedinstvininkais. Tiesa, paskui atsiprašė, nors ne visi patikėjo nuoširdumu. Negana to, vasario 16-tąją vėl pakilo į balkoną, iš kurio pasakė rafinuotą pamokslą kitaminčiams. Ne vienas užlipo. Kaip žaibolaidį pasikvietė Dalią Grybauskaitę su skylėta biografija ir ne vien tik dėl balandžių pašto aptrupėjusia reputacija. Tačiau tai, kaip ir balkonėlio monopolizacijos pateisinimas mirusio režisieriaus A. Nekrošiaus scenarijumi, įtampos po balkonu nesušvelnino. Atsinešti R. Ozolo portretai tai tik paliudijo. Kaip šiandien byloja tų įvykių liudytojai, o ir paties R. Ozolo likę prisiminimai, tai buvo politinis konkurentas, neaiškiomis aplinkybėmis nustumtas į pašalius. Todėl gana apsimestinai atrodo nusistebėjimas paminėjus R. Ozolo vardą.
Dar labiau apgailėtinai ir fariziejiškai pasirodė V. Landsbergis „Delfi TV“ debatuose su filosofu prof. A. Jokubaičiu. Marksistinės etikos dėstytojas, teoriniais išvedžiojimais apkaltinęs didelio kalibro filosofą, matantį elito arba valdžios atitrūkimą nuo liaudies, siūlė problemą suvesti ne į kalbėtoją, bet į minios nepasitenkinimą Nepriklausomybe, buvusio laikmečio prisiminimų įtaka. Kelis kartus siūlė nukelti akcentą nuo vidaus reikalų į išorę. Gąsdino Maskva, net gatviniu fašizmu. Kvietė nekritikuoti savo valdžios. Atseit svetimi tik ir laukia progos ją užimti. Mąstymo ribotumas buvo akivaizdus ir, manau, tik profesoriaus A. Jokubaičio aristokratiška laikysena V. Landsbergį išgelbėjo nuo gėdingo sutriuškinimo. Nepaisant žiniasklaidos pastangų (daugiausiai čia, kaip visada, pasižymi visuomeninis transliuotojas) formuojant mūsų pseudodemokratinį valstybės suvokimą, pastarosiomis dienomis eteryje praslydo ir D. Kuolio mintis apie valdžios susitapatinimą su valstybe ir V. Sinicos kaltinimai V. Landsbergiui apsimestiniu situacijos nesupratimu.
Nežinau, koks bus Kovo 11-osios minėjimas ar Valstybės dienos liepos 6-osios šventimas. Nežinau, ar bus mitingai, ar vėl bus skiriamosios užkardos ir policijos kordonai nuo liaudies. Nežinau, ar bus baubiama. Greičiausias bus, nes progų valdžią pamatyti viešumoje ir tiesiogiai pareikšti nepasitenkinimą nedaug.
Tačiau tariama nepagarba šventei turėtų mus mažiau jaudinti, negu kiti dar rimtesnio valstybės pasiligojimo simptomai. Netekusios kantrybės Premjerės siūlymas palaukti kelerius metus iki kitų rinkimų ir išsirinkti kitą, labiau patinkančią valdžią, ne toks jau nekaltas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Premjerės supratimu, demokratija pasibaigė rinkimų naktį ir dabar valdžia galinti elgtis kaip norinti. Taip, formaliai ji vykdo programą. Rinkėjai patys kalti, kad neina į rinkimus, o tie, kurie eina, neskaito politinių programų. Tokį patį požiūrį į demokratiją pirmadienį pademonstravo ir ,,Laisvės“ partijos deleguota ministrė A. Armonaitė, tarsi nesupratusi, kad ir jai buvo baubta. Pareiškė, kad laukia pavasario sesijos ir yra įsitikinusi, kad Seimas priims tiek daug pasipriešinimo visuomenėje keliančius Partnerystės ir kitus įstatymus. Nekantraudami sesijos laukia ir kiti jos partijos aktyvistai, ragindami neatsilikti nuo Europos. Vėl ciniškai ketinama pasityčioti iš didelės dalies visuomenės.
Bene, aštunti metai gyvename su strategija Lietuva – 2030, akivaizdžiai orientuota į globalų pasaulį. Turime tokios pakraipos ir valdžią. Nežinau, koks naivuolis to nemato. Vaikas gimęs vis dažniau bręsta tokioje aplinkoje, kurioje nereikia šeimos, pilietinės visuomenės, tėvynės ir valstybės. Subrendęs neskatinamas kurti šeimą, gimdyti ir šeimoje ugdyti vaikus. Valstybei nesvarbu, ar jaunasis pilietis prisidės prie jos gyvavimo tęsimo, ar gyvens kaip hedonistas, besirūpinantis tik savo egoistinėmis teisėmis. Suabsoliutintos žmogaus teisės, formalių įstatymų paragrafų ir procedūrų viršenybė nepalieka vietos bendrajam gėriui, bendruomenės interesams. Išbujojęs svetimumas ir nepasitikėjimas, dingę arba formaliomis tapusios moralinės nuostatos. Nunykus santuokos, šeimos ir giminystės ryšiams, keičiasi visi santykiai visuomenėje. Pilietis, gyvenimo prasmės ieškantis tik savyje, praranda krikščioniško gyvenimo sampratą ir net tėvynės poreikį. Pradeda klibėti valstybės pamatai. Dar blogiau, jeigu tokia filosofija persiėmusi valdžia. Gėdindama visuomenę, kurią ji laiko ligota ir atsilikusia, ragina skubiai gydytis, sekant paskui Vakarų valstybes, kurios, kaip vis labiau aiškėja, pačios yra ligoniai (perfrazuojant prof. A. Jokubaitį). Ačiū Dievui, dar yra visuomenėje sugebančių diagnozuoti ligonius. Ar ne čia glūdi tokio visuomenės susipriešinimo šaknys?
Ne be reikalo S. Šalkauskis, gerai suvokdamas valstybės giluminius gyvavimo principus, tokią reikšmę teikė ne tik piliečių bet ir valdžios(!) kultūriniam ir moraliniam ugdymui.
O mes ar skiriame tam reikiamą dėmesį? Ar dažnai girdime Lietuvos šviesuolius, filosofus, iškilius dvasininkus? Ar nėra tarp jų užsimetusių ėriuko kailį ar dvaro pažo apsiaustą? O mūsų mokykla ar užsibrėžusi tokius tikslus? Deja, teologijos ir filosofijos programų ir katedrų šalinimas iš universitetų, dėmesio humanitariniam ugdymui mažinimas, tokių vilčių neteikia. Ar tokius tikslus turi ir ar yra pajėgūs suformuluoti naujosios Lietuvos strategijos Lietuva – 2050 kūrėjai? Pamatysim lygiai po metų, tačiau rimtų abejonių kyla pamačius, kokias knygas mėgsta jos kūrėjai. Nemanau, kad Šveiko nuotykius skaitytų ir net mintinai mokėtų koks S. Šalkauskis, jeigu dar būtų gyvas.
Naujausi komentarai