2023 liepos 12d.
Nacionalinis susivienijimas turėjo pasivadinti partija dėl grynai praktinės priežasties. Kitaip buvo neįmanoma įsiregistruoti, tuo pačiu ir veikti. Tačiau formali etiketė ir organizacijos veikimo principas, pats jos pagrindas yra absoliučiai skirtingi dalykai.
Puikiai suvokiu, kad tai, kas iki šiol buvo kalbama apie sąjūdinę partiją, vieniems galėjo atrodyti kaip Pirmininko jaunystės nostalgijos apraiška, kitiems – kaip svajonė apie neįgyvendinamą dalyką. Dabar visa tai tampa tikrove. Dėl to, kad yra toks dalykas, kaip politinės tikrovės judėjimas.
Politinė tikrovė savo prigimtimi yra procesas, kurį keičia žmonių veiksmai. Tuo noriu pasakyti, kad jeigu šiandien mes sužinome, kad Vilniaus meras išdidžiai žygiuoja pride eisenoje, klausiame, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad fiziškai realizavosi veiksmas, kuris prasidėjo iš esmės apie 2010 metus. Klausimas tik, ar tą įvykį galėjai išvysti prieš 10 metų mentaliniu žvilgsniu, ar galėjai tai pamatyti fiziškai savo akimis?
Tai turėjo įvykti.
Tai kas vadinama Nacionaliniu susivienijimu, iš pat pradžių buvo projektuota į šią, tai yra dabar susiklosčiusią sąjūdinę situaciją. Ką reiškia sąjūdinė situacija?
Jei labai trumpai, mes į ją pradėjome judėti dar nespėję atgauti Nepriklausomybę 1990 metais. Ką turiu omenyje?
Dar kovojome už savo valstybę, o Lietuvoje jau pasirodė dvi svarbios agentūros. Viena – tai neoliberalizmo ideologai ir ekspertai, kurie pasirūpino, kad Lietuvos turtas būtų privatizuotas mums visiems žinomu būdu. Jau tada buvo klojami Lietuvos ekonominės ir socialinės santvarkos pagrindai.
Lygiai taip pat pasirodė kita agentūra, kuri vadinosi Atviros Lietuvos fondas (ALF). Tai buvo naujosios neomarksistinės ideologijos sklaidos įstaiga.
Kaip tai įvyko?
Iš pradžių pajutome tik socialinius ekonominius padarinius, kai daugybė mūsų žmonių liko bedarbiais, kvalifikuoti specialistai keliavo užsidirbti pragyvenimui į Gariūnus, kiti nuo skurdo bėgo į užsienį dar esant neatviroms sienoms.
Lygiai tas pats nutiko mentalinėje sferoje. Visiškai nepastebimai A. Šapokos istorija ir kiti dalykai buvo pakeisti skandinaviškais verstiniais vadovėliais. ALF faktiškai perėmė į savo rankas Lietuvos mokyklinio ugdymo programas.
Pirmas tarpsnis tęsėsi iki 2004 metų. Tuo laikotarpiu dalis Lietuvos politinių ir akademinių sluoksnių dar galvojo apie nacionalinės valstybės kūrimą. Bet tuo pat metu kita dalis, kuri darėsi vis gausesnė ir įtakingesnė, jau galvojo apie tai, kaip prisitaikyti prie naujų globalistinių struktūrų reikalavimų.
2004-ieji – simbolinė data. Faktiškai atsisakoma Lietuvos Respublikos, tik dar ne juridiškai. Lemiamas simbolinis šio atsisakymo įvykis buvo Seimo balsavimas dėl Europos Konstitucijos, kai Lietuva vienintelė šalis ją ratifikavo, net nesvarsčiusi. O juk pati Konstitucija net nebuvo priimta, nes buvo atmesta piliečių referendumuose Nyderlanduose ir Prancūzijoje. Taigi mes atėjome į Europos Sąjungą be lašelio tautinės ir valstybinės sąmonės. Tai tapo ženklu, kad atsisakanti suvereniteto Lietuvos valstybė faktiškai renkasi funkcionuoti tik kaip tam tikras teritorinis ekonominis vienetas, kurio paskirtis buvo seniai pažįstama iš okupacijos laikų. Pasikeitė tik tai, kad kadaise politinis menas buvo ,,pramušti“ Maskvos fondus, kuris dabar virto menu pramušti fondus Briuselyje. Vienintelis politinis, ar veikiau pseudopolitinis, klausimas liko tik toks – kaip visa tai padalinti brangiems Lietuvos gyventojams.
Kokiu principu buvo dalijama, mes puikiai žinome. Kas priėjo prie pinigų įsisavinimo, tiems gerai. Kas nepriėjo – blogai. Čia galima matyti gelminį pagrindą, ant kurio rymo partinė dešiniosios ir kairiosios stovyklų skirtis. Vadinamai dešiniajai stovyklai priklauso politinės jėgos, kurios, pirma, itin efektingai įsisavina vakarietiškus pinigus ir dalis vadinamųjų politiškai neraštingų patriotų, kurie, nepaisydami nieko, balsuoja už tuos pačius konservatorius tik todėl, kad jie esą apsaugos mus nuo grįžimo į Maskvos glėbį.
Kairieji atstovauja tai visuomenės daliai, kuri, kalbant trumpai ir aiškiai, pinigų dalybose yra pralaimėtojai, tačiau norėtų gauti tai, ką gauna pinigų įsisavintojai. Ir, žinoma, dėl to pyksta, savo pyktį išliedami stichiškomis prorusiškumo apraiškomis. Vieniems gerovės šaltinis asocijuojasi su Briuseliu, kitiems atsiminimuose – ką duodavo brangioji Maskva.
Vėliau (2007 m.) buvo sudaryta Lisabonos sutartis. Ji pakeitė visuomenę kur kas daugiau, negu manome. Iki Lisabonos sutarties dar išliko dviprasmybė, kas bus ta Europos Sąjunga: ar tautų ir nacionalinių valstybių Europa, ar centralizuota biurokratinė imperija?
Lisabonos sutartimi buvo pasirinkta ES raidos kryptis – imperija. Ir šiandien mes matome tai, ką buvo galima aiškiai numatyti. Prancūzija ir Vokietija reikalauja ES sprendimus priimti ne konsensusu (visų šalių sutarimu), bet kvalifikuotos daugumos principu. Iš esmės tai reiškia, kad tokios mažos šalys kaip Lietuva, liks beteisėmis. Ši raidos kryptis neišvengiamai turėjo sukelti įtampas. Kiekviena valstybė, nesvarbu kokio dydžio ji yra, privalo turėti vienijančią ideologiją.
Iki Lisabonos sutarties žaidimas tarp Briuselio ir nacionalinių valstybių įgalino toleruoti ideologinę įvairovę. Bet kai tik buvo pasirinktas kursas į centralizuotą biurokratinį darinį, neoficialiai vadinamą imperiją, turėjo būti veikiama kitaip. Naująja vienijančia ideologija privalėjo tapti neomarksizmas, kurio du pagrindiniai elementai yra genderizmas ir multikultūralizmas. Čia glūdi paaiškinimas, kodėl dar apie 2013-2014 metus kai kurie Lietuvos konservatoriai (pvz., Mantas Adomėnas) ES institucijose dar mėgino atremti reikalavimus visuomenėje skubiai diegti genderizmo nuostatas, sakydami, kad lietuviai dar tam nėra „pribrendę“.
Labai įdomu, prisimenant neseną istoriją, kuomet Kremlius, ypač pokario pirmais dešimtmečiais, mėgindavo forsuotai diegti kokias nors naujoves. Ką sakydavo Lietuvos valdžia?
– Lietuvos gyventojai vis tik dar nėra pasiruošę, dar duokite truputį laiko būtino pokyčiams.
Tačiau, žinoma, tai turėjo baigtis. Ir šiandien Vilniaus mero dalyvavimas pride eisenoje, yra simbolinis veiksmas.
Kas tapo visiškai nauja? Susiklostė tai, kam turėjome akivaizdžiai ruoštis. Susidarė situacija, kai išgelbėti gali tik sąjūdinis sambūris. Arba Lietuvos laukia liūdna pabaiga.
Naujovė tokia. Dar prieš metus minėta neomarksistinė programa buvo vykdoma jos atvirai neįvardijus. Ji buvo įgyvendinama de facto, bet taip brutaliai atvirai elgtis buvo privengiama. Dabar matome visiškai akivaizdų smūgį prigimtinei šeimai, nes pasiekėme stadiją, kai Stambulo konvencija ir vadinamoji Civilinė sąjunga turi būti priimtos privalomai bet kuria kaina.
Antrasis veiksmas – atvirai keičiamas Lietuvos demografinis veidas. Spaudimas dėl masinės imigracijos arba, paprastai sakant, dėl Lietuvos kolonizacijos tampa toks, kad jam įgyvendinti pasitelkiamas net Konstitucinis Teismas. Be išlygų atverti šalies sienas bet kam – toks keliamas reikalavimas.
Trečiasis veiksmas – istorinė atmintis. Kodėl ji labai svarbi? Reikalas tas, kad norint būti tauta ir valstybe, reikia vieno svarbaus dalyko – mentalinio ryšio tarp žmonių. Ryšio, kuris palaiko bendrystę.
Kuria prasme istorinė atmintis palaiko bendrystę?
Nebūtina labai gerai išmanyti istoriją, bet jei žinome, kad Mindaugas įkūrė Lietuvos valstybę, arba kad laimėjome Žalgirio mūšį. Šis žinojimas vienija, ir ne tik dabar gyvenančius, bet ir anksčiau gyvenusius bei gyvensiančius lietuvius. Kuria prasme?
Aš nieko nežinau apie savo protėvius, bet gal jie dalyvavo to meto kovose, gal saugojo pilis ar darė ką nors kita. Šį atminties ryšį norima nutraukti ir šitaip sugriauti tautos kaip istorinės bendrijos tęstinumo suvokimą. Štai kodėl taip svarbu ir taip siekiama perrašyti istoriją.
F. Nyčė yra pasakęs labai tiksliai, nors ir negailestingai. Žmones neturinčius istorinės atminties jis lygino su rupšnojančių žolę galvijų banda. Jie ją rupšnoja nuo ryto iki vakaro, ir nuo vakaro iki ryto. Taigi, kai yra nutraukiamas istorinis ryšys, tautinės bendrijos narių niekas nebesieja. Išskyrus vadinamuosius praktinius reikalus.
Dėl savaime suprantamų priežasčių, pagrindinis smūgis yra nukreiptas į XX a. istoriją.
Dar viena puolimo kryptis yra lietuvių kalba. Išsiskirdami iš kitų bendrijų, identifikuojamės pagal tam tikrus požymius. Kalba yra požymis, pagal kurį atpažįsti, kad tas žmogus priklauso tavo bendrijai. Tuo pagrindu buvo kuriamos nacionalinės valstybės.
Dar sykį paklauskime, kodėl mentalinis ryšys – istorinė atmintis ir kalba – yra tokie svarbūs. Todėl, kad vienybės ir bendrumo jausmo negali išsaugoti arba palaikyti joks materialinis interesas.
Pažvelkime į pastaruosius įvykius. Šeimų sąjūdis, kitos organizacijos reikalavo panaikinti Covid-19 apribojimus. Buvo daug valdžios savivalės ir perteklinių suvaržymų, tačiau kodėl tokie reikalavimai negali tapti politine mobilizuojančia jėga?
Todėl, kad viruso klausimas yra iš esmės privatus asmeninio kūno klausimas. Išoriškai susirinkusieji atrodo kaip tauta, bet jie negali susitelkti jokiai ilgesnei politinei kovai. Mat jeigu kūno poreikis patenkinamas, kaip mat visa kova baigiasi.
Kuo skiriasi duona nuo knygos arba dainos? Kiek beturėtum duonos, vis tiek jos resursai riboti. Valgoma duona yra nykstantis išteklius, nebent Išganytojas mums jos padaugintų, bet žmonės šito padaryti negali. Tuo tarpu jei skaitome knygą ar žiūrime filmą, ar jų išteklius sumažėja? Be abejo, ne – šis skirtumas yra esminis.
Taigi, esame situacijoje, kai įžengiame į atviro Tautos ir valstybės ideologinio triuškinimo ir Lietuvos totalinio griovimo būklę.
Į ją reikia reaguoti. Reakcijos būdas buvo numatytas NS šūkyje: Susigrąžinkime valstybę!
Ją būtina susigrąžinti, nes tokio pobūdžio problemos yra pirmiausia politinės. Jeigu šiandien faktiškai jau esame suverenitetą praradusi ir aklai ištautinimo ir išvalstybinimo direktyvoms paklūstanti kolonija, tai turime suprasti, kaip atrodo mūsų kova už tai, ką vadiname tautos interesais.
Galima kovoti už prigimtinės šeimos išsaugojimą, bet atėjo laikas, kai nekovojant už valstybės susigrąžinimą toji kova tampa beprasmiška ir beviltiška. Juk Vilniaus mero dalyvavimas pride renginyje liudija tik tai, kad jis pasielgė kaip pastumdėlis, politkorektiškai nusilenkiantis absoliučiai vilniečių daugumai svetimiems ir nepriimtiniems genderizmo ideologiniams lozungams. Jis yra marionetė ir niekas daugiau.
Lygiai taip pat neįmanoma išspręsti demografinių ir kitų Lietuvai gyvybiškai svarbių klausimų, nes į administracinio vieneto statusą nusiritusios ES provincijos valdytojams tai neaktualu arba galimi sprendimai netgi trukdo.
Taigi, NS strategija yra kovoti iš esmės, kad formaliai vis dar deklaruojamas Lietuvos politinis savarankiškumas galutinai netaptų juridine fikcija. Nes kitaip, galime iškovoti tik trumpalaikių nuolaidų, pvz., sulaikyti kuriam laikui partnerystės įstatymo priėmimą arba stabdyti per sieną besiveržiančius neteisėtus migrantus. Tačiau nepaėmus likimo į savo rankas, t. y. neturint realiai funkcionuojančios valstybės, ta kova yra pasmerkta. Dar blogiau, kad daug tokiose kovose dalyvaujančių aktyvesnių žmonių nesuvokia, jog tuščiai švaisto jėgas.
Kokia padėtis yra vertinant politiškai?
Mes negalime turėti visaverčių politinių partijų, nes dėl jų prisitaikėliškumo ir paklusnumo Briuselio biurokratams pusiau kolonija virtusioje šalyje, gali būti tik į tam tikras grupuotes susiskirstę administratoriai ir ūkvedžiai. Štai kodėl jokia Lietuvos partija, nesvarbu – dešinė ar kairė – negali ir negalės padaryti to, kas įmanoma tik sąjūdiniam politiniam judėjimui. Nes nepajėgs mesti iššūkio diktatui iš užsienio.
Klasikinis pavyzdys yra LVŽS. Jie skelbėsi rengsią mokinukus tautiniais drabužiais. Jei biudžetas leistų, gal išleistų tam ir milijardą.
Deja, ES centralizuotojams ir unifikuotojams tai yra nesvarbu. Jiems tas pats, ar tautelė išnyks pasipuošusi tautiniais rūbais ar genderistinių eisenų uniformomis. O ką galėjo ir privalėjo valstiečiai padaryti?
Tarkime, kai buvo priiminėjamas migracijos paktas, jie turėjo principingai sakyti: migracijos paktas – nepraeis. Bet jie to nepadarė ir nepadarys, nes jie yra SISTEMOS dalis.
O mes kuriame sambūrį, kuris padarys. Tai jau įrodinėjame konkrečiais sprendimais ir veiksmais. Sąjūdyje buvo žmonių, kurie turėjo geležinę valią siekdami įgyvendinti išsikeltą tikslą, nors spaudimas siekiant juos paveikti ar papirkti buvo milžiniškas. Jeigu dabartinėse partijose taip pat esama tokių žmonių, kodėl jie nieko neįstengia padaryti?
Jų rankos yra surištos. Jų atstovaujamos partijos ir frakcijos grumiasi dėl resursų.
Dalyvaujant valdžioje yra tik dvi galimybės: arba turėti daugumą balsų, arba turėti plieninę politinę valią ir ją demonstruoti taip, kad visi būti varomi į kampą, nes kiltų pavojus susikompromituoti.
Mūsų bičiulis Almantas (A. Stankūnas) naudoja šitą strategiją Vilniaus m. savivaldybės taryboje. Dabar turėtų būti suprantamiau, kodėl negalėjo būti jokių kalbų apie jungimąsi su Šeimų sąjūdžiu arba ėjimą kartu su vadinamąją opozicija Vilniaus taryboje. Todėl, kad kuriant iš tiesų kokybiškai naują sąjūdinę politinę jėgą tvirtai nesivadovauti principais ir nesilaikyti deklaruotų moralinių ir politinių standartų, reikštų savižudybę.
Ko reikia Tautai? Tautai reikia vilties.
Trumpai pasakysiu, kas įvyko su mūsų kolega A. Nemunaičiu Vilniaus miesto taryboje, nes tai yra iliustratyvi ir pamokoma istorija. Pasaulėžiūriniu požiūriu netgi vertybiškai jis vis dėlto nepritapo prie NS sambūrio. Tai galutinai paaiškėjo iškilus santykio su opozicija klausimui. Klausimo dėl dalyvavimo opozicijos koalicijoje nebuvo ir jis net negalėjo būti svarstomas. Kaip buvo galima svarstyti klausimą, ar eiti į koaliciją su LLRA-KŠS, vykdančiais dar Pietryčių Lietuvos autonomininkų siektą įgyvendinti šio krašto ir sostinės atplėšimo nuo Lietuvos planą?
Su socdemais, kurie lenktyniauja su konservatoriais, kas uoliau įdiegs genderizmo ideologiją?
O labiausiai derėtų susimąstyti, kaip reikėtų jaustis, kai NS deklaruojant naujus politinio veikimo standartus mūsų sambūrio nariai Vilniaus m. taryboje jungtųsi į koaliciją su nusikalstamos praeities šleifą turinčio veikėjo politiniu dariniu. Kiek įtikinamai tokių atveju skambėtų NS pažadas ir įsipareigojimas siekti moralesnės politikos ir esminių permainų sostinėje ir visoje valstybėje?
Šiandien, kai nei viena partija negina tautos ir valstybės interesų, alternatyva viena – piliečių savigynos sambūris. Skirtingai nuo partijų, sąjūdiniai dariniai atsiranda kritiškais istoriniais momentais, kai žlugus valdžios ir politinėms struktūroms, kažkas turi imtis iniciatyvos. Arba valstybei belieka žlugti arba nepastebimai ir tyliai mirti.
Lietuvos politinė sistema ir valdžios struktūros yra supuvusios tiek, kad turi pradėti iš apačių veikti principas: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Štai kam nuo pat pradžių buvo ruošiamas Nacionalinis susivienijimas, nes buvo aišku, kad tas momentas ateis.
Kokia yra mūsų partijos padėtis visuomenėje?
Be galo sudėtinga, o kalbant tiesiai – nepavydėtina. Todėl, kad lietuvių sluoksnis, kuris vadovautųsi nuostata, kad reikia žvalgytis ne į Rytus ar Vakarus, o patiems kurti savo valstybę, yra katastrofiškai sumenkęs.
Ką turime padaryti?
Padėtis sunki ir pavojinga. V. Rachlevičiaus straipsnyje pasakyta žiauri tiesa apie Lietuvos būklę. Tos būklės ištakos irgi yra sąjūdinės.
Sąjūdyje formavosi dvi stovyklos: tie kurie ėjo ir dirbo, ir tie, kurie stebėjo. Nuo Kanto laikų politinėje teorijoje tai vadinama nesuinteresuotu palankumu. Tai reiškia: jūs darykite, aš pritariu, bet pats nepajudinsiu nė piršto. Ir kai šiandien rypaujama, kaip mes patekome į tokią būklę, galima tik karčiai ir liūdnai šyptelėti. Mes į dabartinę būklę negalėjome nepatekti. Todėl, sąjūdininkų dalis, tie vadinamieji sąjūdžio juodadarbiai, kurie darė sunkius ir dažnai nepastebimus kasdienius darbus ir jais realiai atkūrinėjo valstybę, buvo menkutė. Jų pastangų užteko formaliai atkurti valstybę, bet kas nutiko vėliau?
Deja, dauguma Lietuvos piliečių tiesiog spoksojo iš šalies arba ateidavo į proginius mitingus. Netrūko galvojusių ir net garsiai prasitardavusių : na, na, kvaileliai, draskykitės, jeigu norite pamatyti baltas meškas.
Bet judėjimui pamažėl augant ir stiprėjant, pašaipos menko, o kai kurie sąjūdininkai prabilo, kad jeigu atsiskirtume nuo Maskvos, kone rytoj gyventume kaip Švedijoje, pasyvių rėmėjų gretos pradėjo augti kaip ant mielių.
O paskui įvyko labai paprastai. Laimėjus rinkimus į LSSR AT rajonuose sunkiai dirbusius ir nukalusius pergalę tuos nedidelius juodadarbių būrelius, Sąjūdžio vadai paliko likimo valiai. Netrukus juos sudorojo struktūras išsaugojusi komunistinė nomenklatūra. Kai kurie net nusižudė, kaip G. Ramonas, nes liko bedarbis.
Neįsivaizduojamo masto tragedija, apie kurią šiandien nekalbame. Į Aukščiausiąją Tarybą sugužėjo daug ,,rinkiminių patriotų“, kurie buvo apsukrūs stebėtojai, nedalino Sąjūdžio spaudos ir nedirbo kasdienio darbo. Bet priartėjus rinkimams, jie pirmi atsidūrė ant bačkos ir lenktyniavo, kas aštriau ,,užvažiuos“ sovietų valdžiai, KGB, komunistams ir pan. O patiklūs naivuoliai juos rinko.
O paskui buvo „užleistos“ megztosios beretės. Tada Sąjūdžio vardu AT, kurioje buvo ir tokių kilnių žmonių kaip Ozolas, Genzelis, tačiau aplipusi prisiplakėliais ir prisitaikėliais, ėmė vykdyti žinomas reformas. Lietuvos piliečiai, nubalsavę už tuoj švedišką gyvenimą pažadėjusį Sąjūdį, Švedijos neišvydo. Užtat 1992 metais Sąjūdis per rinkimus buvo sulygintas su žeme.
NS padėtis šiame kontekste yra labai aiški. Mes esame tie juodadarbiai. Kuo mes skiriamės nuo kitų partijų, beje ir vadų? Kas juos matė kur nors fiziškai ką nors darant?
Kadangi šalyje taip mažai tikrų piliečių, o vyrauja tik susirūpinusieji savo asmeniniais reikalais gyventojai, visos partijos veikia kaip savotiškos tų žmonių vilioklės ir rinkiminės gaudyklės. Vieniems numetami konservatorių, kitiems liberalų lozungai, tretiems – valstiečių.
Esmė yra ta, kad kai žmonės nieko nedaro, jie renkasi tik ponus, kurie lenktyniauja pažadais. Ir skirtumas tarp centristų-tautininkų, konservatorių etc. yra tik toks, kad vieni ponai yra mažyčiai ir smulkūs, todėl nieko nedomina, o kiti – dideli ir galingi, todėl pritraukia rinkėjų balsus.
Ką turime padaryti mes? Kokia prasme negalime būti partija?
Nacionalinio susivienijimo bus lygiai tiek, kiek bus sunkų kasdienį visuomenės politinio ugdymo ir žadinimo darbą atliekančių juodadarbių. Tai paaiškina, kodėl dirbti šitą darbą kartu su visais bendražygiais savo moraline pareiga laiko NS Pirmininkas ir vadovybė.
Siekti politinių permainų negaivinant oficialiosios propagandos mašinos beveik ištrintos lietuvių tautinės ir valstybinės jausenos, yra beviltiška. Šio nuolatinio ir ilgalaikio ugdomojo darbo negali pakeisti jokia vienadienė valdžios kritika ir pikčiausias valdančiųjų daromų niekšybių smerkimas.
Dirbame suprasdami, kad tik tokį lėkštą smerkimą girdinčiai šitai, o ir būsimai, valdžiai stebuklo laukiantys baudžiauninkai yra visiškai nebaisūs. Lietuvos ,,patriotinės“ partijos tokio pobūdžio ugdomąja veikla neužsiima. Tuo savaime parodydamos, kad yra valdžios, o ne Lietuvos atgimimo siekiančios partijos. Šis skirtumas yra esminis ir yra neįveikiama kliūtis vienytis vadinamosioms ,,opozicinėms“ jėgoms.
Kaip teisingai rašo V. Rachlevičius, norinčių ir pasiryžusių dar ką nors daryti viskam abejingos visuomenės narių yra labai mažai. Bet naujo Sąjūdžio poreikis yra labai stiprus. Jį išduoda du dalykai: reikalavimas vienytis ir gelbėtojo paieškos. Prieš visus rinkimus mažosios partijos ir jų rėmėjai reikalauja vienytis – šis reikalavimas skamba jau ketvirtį amžiaus.
Lygiai taip pat laukiama gelbėtojo. Į jo vaidmenį pretendavo A. Juozaitis, dabar lyg pretenduoja I. Vėgelė. Psichologinės tokių reikalavimų ištakos yra lengvai suvokiamos. Jų šaltinis – giliai įsišaknijęs pilietinis abejingumas ir pasyvumas.
Ko nori laukiantys vienytojų ir gelbėtojų?
Jie trokšta stebuklo, kad Lietuva pasikeistų jiems patiems nieko nedarant. Svajoja, kad užtektų vieną kartą nueiti prie balsavimo dėžių ir išsirinkti ,,gerą“ valdžią.
Realybė yra tokia, kad niekas už mus pačius nieko jau padaryti nebegali. O dėl vienijimosi – nėra prasmės vienytis su jokios veiklos nevykdančiomis ir tik rinkimų išvakarėse iš žiemos įmygio prabundančiomis partijomis. Kaip ir su tais, kuriuos domina tik vienas klausimas ir kurie pasiruošę ne kartu dirbti, o sutiks kalbėtis tik apie tai, kaip pasidalinti vietas rinkimų sąraše. Jie nestovės su laikraščiais gatvėse ir kitose viešosiose erdvėje, nes yra „tikri politikai“.
Sąjūdinės prigimties sambūris iš principo negali būti politinių partijų koalicija. Jis gali būti tik asmeniškai įsipareigojusių dirbti Lietuvai ir šį įsipareigojimą liudijančių realiais darbais patriotų santalka. Toks buvo Sąjūdis prieš trisdešimt metų. Tik toks jis gali būti ir šiandien. Todėl NS nėra partija.
Kalba, pasakyta Nacionalinio Susivienijimo Vilniaus skyriaus sąskrydyje, 2023 liepos 1 d.
Melkys, Vilniaus rajonas.
Naujausi komentarai