2022m. kovo 20d.

Susipažinome su nepaprastąja padėtimi per pandemiją. Negalėjome lankyti senelių ir tėvų. Parašėme: geri vaikai tėvų nelanko. Galimybių pasais išbandėme žmonių rūšiavimo galimybę. Valdžiai patiko. Patekę į pabėgėlių krizę, pajutome naujus nepaprastosios padėties ribojimus. Apetitas kyla bevalgant: įvesta ir pratęsta nepaprastoji padėtis dėl agresijos Ukrainoje. Užčiaupti žiniasklaidą galima be teismo. Priversti žmogų išsakyti poziciją galima šantažu. Profesorius Vytautas Daujotis sako, taip pamažu slenkame totalitarinės valstybės link.

– Kai girdit sakant, kad gyvename neramiais laikais, tiktai karas topteli į galvą?

– Gyvename melo pelkėje. Net Putinui užpuolus Ukrainą, tebesame penimi šarlatanų konstruojamomis genderizmo, multikultūrizmo, tiesos reliatyvumo ir kitomis pseudoteorijomis, tačiau, be abejo, daugiausia nerimo mums kelia karas prieš Ukrainą, dėl kurio kilimo, mano nuomone, dalis kaltės tenka ir Vakarams. Juk jie tiesiogiai ir netiesiogiai padėjo Rusijai ruoštis karui.

Net okupavus Krymą Prancūzija tebetiekė Rusijai šiuolaikinę ginkluotę. Per du dešimtmečius, kai Rusiją valdo Putinas, Europoje įvyko „šrioderizacija“: didžiųjų jos šalių buvę aukščiausio rango pareigūnai (nuo Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, Prancūzijos, Suomijos, Italijos premjerų iki Austrijos užsienio reikalų ministrės) buvo įdarbinami stambiausiose Rusijos energetikos korporacijose viršininkais ir visi Europos sprendimai energetikos klausimais buvo daromi Rusijos naudai.

Prisimenat, kaip kadaise atvykęs į Europą JAV prezidentas Donaldas Trampas, įsiutęs metė Angelai Merkel: jūs kasmet 200 mlrd. eurų mokate Rusijai, kad ši galėtų ginkluotis, o NATO negalite skirti bent kiek didesnio finansavimo. Toji „šrioderizacija“ davė savo vaisių: buvo papirktos didžiosios šalys, jos į Krymo aneksiją reagavo vien pseudosankcijomis.

Tiesa, jos dabar griežtesnės, bet jų pakankamai skausmingas poveikis pasijus tiktai po metų dvejų, bet vėlgi sukamos uodegos, kad tik netektų duoti Ukrainai naikintuvų, net senųjų „MiG“. Vokietijos, Prancūzijos elgesys rodo, kad joms labiau rūpi biznis su rusiškais gamtiniais ištekliais, o ne kraujuojanti Ukraina, kurią dėl karo šiam bizniui sukeltų problemų jos mieliau matytų kaip Rusijos valdomą marionetę ar tiesiog jos dalį.

Dabar laikas ne pliurpti apie sankcijas, bet kuo skubiau tiekti ginkluotę Ukrainai ir galų gale „uždaryti“ jos oro erdvę. Juk puolama visa Vakarų zona, ir Europa sunkiai tvarkosi su neslūgstančiu pabėgėlių srautu.

– O ką pasakytumėt dėl Kremliaus grasinimo branduoliniu karu?

– Juk akivaizdu, kad Putinas supranta tik jėgos argumentus. Ir jeigu jis, norėdamas atkurti buvusią Sovietų Sąjungą, vis mosikuos branduoliniu vėzdu gviešdamasis buvusios teritorijos, o Vakarai, bijodami jį erzinti, kaskart maus kaip pelės po šluota, sakykite, kada jisai sustos? Kur jis sulauks atkirčio? Gal prie Paryžiaus?

Prisimenu, per „Svobodos“ radiją girdėtą interviu su serbų politikos senbuviu. Į klausimą, kodėl Jugoslavijos Federacijos subyrėjimas neapsiėjo be kraujo praliejimo, o Sovietų Sąjungoje pavyko to išvengti, serbas atsakė nemanąs, kad jai pavyko, – viskas dar ateityje.

„Ateitis“ yra dabar: po 2008 metais užpultos Gruzijos, 2014-aisiais – atplėšto Krymo kraujas liejasi Ukrainos žemėje. Na, nereikia skelbti karo, kaip siūlė Dalia Grybauskaitė, bet nevalia kapituliuoti išgirdus priešo grasinimus.

– Šiandien jau galime įvardinti pirmuosius karo lemtus pokyčius mūsų valstybėje?

– Daug kas pasikeitė Lietuvoje. Sakysim, didelė dalis žmonių, kurie gerbė Putiną, jau bus kardinaliai pakeitę savo nuomonę, o tarp mūsų radosi daugiau vienybės. Bet kartu su nepaprastosios padėties įvedimu Lietuvoje atsirado kai kurių suvaržymų, ir nemažai. Jau kertama per įvairias žiniasklaidos priemones, jau buvo įgyvendintas suokalbis prieš „Respubliką“, jau kultūros žmonės verčiami viešai atsižegnoti ir pasmerkti Rusijos agresiją.

Mes pamažu slenkame totalitarizmo link. Kuo skiriasi totalitarizmas nuo autoritarizmo? Autoritarinėje valstybėje gali sau tyliai lindėti su savo nuomone, tačiau totalitarinėje, vengdamas represijų, nurodytu momentu turėsi išeiti į gatvę ir aktyviai reikšti paramą partijai ir vyriausybei. Pasyvumas laikomas pasipriešinimu ir yra baudžiamas.

– Yra kitų požymių, rodančių diktatūros alsavimą?

– Seimo priimtomis Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis sukeliamas realus pavojus žodžio laisvei. Brandžioje visuomenėje ne vyriausybė, o idėjos turi kariauti su idėjomis. Simptomiškas reginys, kai Kovo 11-osios minėjime, kalbant Zitai Sličytei, iš salės raute rovėsi premjerė, korupcija kaltinamos partijos vadovė Seimo pirmininkė ir kiti liberalai. Na, pasakyta rūsti kalba melo prisotintoje aplinkoje. Kai kuriems atrodo, kad ne vietoje. Tiesa yra vietoje visur ir visada. Jeigu visi prisilaikytų tiesos, tokių kalbų iš Seimo tribūnos nenuskambėtų.

O kuo dabar žiniasklaidos kanalų blokavimas skiriasi nuo Putino veiksmų, uždraudžiant jam nepalankias žiniasklaidos priemones? Suprantama, valdžiai kelia grėsmę ne kvaili nusišnekėjimai, vulgarybės ir keiksmažodžiai, – tie nusižengimai etikai labai lengvai sutvarkomi, – jai kelia grėsmę protinga, svari kritika. Todėl ieškoma būdų, kaip kritikus užčiaupti, vienas jų – apkaltinti neapykantos kalba arba priešiška propaganda. Tą mes ir matome Z.Sličytės atveju.

Šiuo metu blogai atsiliepti galima tik apie baltosios rasės atstovą, galima spjaudyti ar vemti ant krikščionybės, bet jei tarsi kritiškesnį žodelį apie iškrypėlį, apie islamistą, apie juodąjį, būsi be teismo pasmerktas. Beje, ar žinote, kad neapykantos kalba – irgi rusų išradimas? Peržiūrėjus kelis tūkstančius protokolų, dokumentuojančių Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos atsiradimą, akivaizdu, kad būtent Rusija, matyt, norėdama apsisaugoti nuo socializmo (komunizmo) kritikos, stengėsi įbrukti šį terminą į deklaraciją. Čia jai nepavyko, bet vis dėlto neapykantos kalba buvo įtvirtinta vėliau, padedant Prancūzijai, 1966 metais priimtoje Tarptautinėje pilietinių ir politinių teisių konvencijoje.

Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, žlugus „blogio imperijai“, o Vakarams praradus moralinius orientyrus, neapykantos kalba pradėjo pergalingą žygį per Vakarų pasaulį. Tačiau niekas negali tiksliai apibrėžti, kas yra neapykantos kalba. Tai sakinys, kuris ką nors įžeidžia, dėl kurio kas nors lieka nepatenkintas? Bet juk kiekviena nauja idėja kažką įžeidžia. Štai genderizmas yra visiškas kretinizmas, bet pasakyk tai jo apaštalui, kad ir taikiausia forma, į akis, bematant būsi apkaltintas neapykantos kalba. Europoje dėl to vienaip ar kitaip nubausta jau nebe dešimtys, o tūkstančiai sveikai protaujančių žmonių.

Yra net šmaikštus paaiškinimas, kodėl tie, kurie skelbiasi napoleonais, uždaromi į kliniką, o tie, kurie vadina save „žmogomis“, netrukdomai gyvena laisvėje? Ogi dėl to, kad laisvėje laikyti napoleonus per brangu – kad galėtų tokią savo teisę įgyvendinti, kiekvienam reikėtų duoti po armiją.

– Ar Seimo ir Vyriausybės vykdoma politika padeda tėvynainiams jaustis saugesniems?

– Nemanau, kad tam pasitarnauja neatsakingi mūsų politikų pareiškimai. D.Grybauskaitės ir jai pavymui nuskambėję Andriaus Kubiliaus raginimai prieš karą eiti karu yra provokaciniai, nes jų leksika suteikia progą Putinui kartoti mantrą apie NATO keliamą grėsmę. Kai jų pasiklausai, galvoji, ar jie praradę sveiką nuovoką, ar yra gavę tokias užduotis.

Gal ir nereikėtų tuo stebėtis, nes prezidentaudama D.Grybauskaitė buvo patikima antirusiška uždanga Europai darant biznį su Rusija ir tiesiant „Nord Stream 2″ . Galbūt iš inercijos ji nesupranta, kad šiandien Vakarus reikia raginti ne kariauti, bet ginti Ukrainą. Žinoma, kad ir kokia „šrioderizuota“ Europos Sąjunga, bet Lietuva yra Bendrijoje, o ypač NATO, ir yra labiau apsaugota nuo išorės agresijos.

– Kaip manote, kodėl ES biurokratai, suteikę kandidatės statusą prokremliškai Serbijai, neskuba suteikti šio statuso Ukrainai?

– Sprendimas pagreitintai suteikti Ukrainai valstybės kandidatės statusą pakeltų jos gynėjų dvasią, suteiktų vilties, tačiau net šito Europos Sąjunga nesugeba padaryti. Juo labiau kad kandidatės laukia priėmimo ne dvejus metus; jūsų minėta Serbija kandidačių sąraše figūruoja nuo 2009 metų. Duok Dieve, kad Ukraina išsilaikytų, bet ir išsilaikiusi tokia, kokia yra dabar, turiu galvoje jos kovos dvasią, – ES, manau, ji bus nepageidaujama.

– Kodėl?

– Jūs tik pažiūrėkite kokia šios tautos vienybė agresoriaus akivaizdoje, koks ryžtas, kokia valia. Įsivaizduokite, energinga, faktiškai po karo atgimusi 40 milijonų tauta, krauju ir kančiomis patvirtinusi tikrąsias civilizacijos vertes, ateina su nepajudinama nuostata, kad valstybės suverenitetas turi būti išlaikytas, kai ES strategija – sulydyti visas tautas į Europos liaudį.

Manau, Ukraina laikytųsi panašių principų kaip ir Lenkija, nuolat kritikuojama ir sulaukianti ES sankcijų dėl vidaus politikos savarankiškumo. Dar pridėkim Vengriją, kitas Višegrado šalis – rasis šimto milijonų jėga, su kuria sunku būtų nesiskaityti. Kam Europai stiprinti šitą flangą, jei iš anksto aišku: Ukraina, atsilaikiusi prieš tokį žvėrį, nesileis stumdoma. Europos biurokratams nereikia Ukrainos.

– Kas šiuo metu galėtų padidinti saugumą valstybės viduje?

– Visuomenės susitelkimas. Tačiau per 30 Nepriklausomybės metų Lietuvoje buvo padaryta viskas, kad būtų nutautinta mokykla, kad nebūtų įskiepyta nuostata, jog ginti Tėvynę – garbė ir pareiga. Šitokie tikslai išplauti iš mokyklinių programų, neišskiriant nei istorijos, nei lietuvių literatūros vadovėlių. Jei pagal liberalus individas yra visatos centras, vadinasi, karo atveju jis gali pralaukti kokioje saugioje Portugalijoje. Kodėl gi ne? Kitose šalyse, pvz., Izraelyje, valstybės išsaugojimas yra pirmutinis reikalas, o Lietuvos raidos strategijoje rasime įrašytą tikslą – „globali Lietuva“.

Kitaip tariant, ji pasmerkta išnykti. Kai prezidentas Gitanas Nausėda, tarė, kad Lenkijos siekis išlaikyti šalies suverenumą yra vertybė, ir užtarė ES puolamą kaimynę dėl jos išpažįstamos Konstitucijos viršenybės vidaus politikoje, parlamentaras Žygimantas Pavilionis pareiškė, kad jo žodžiai yra kraštutinio dešinumo išraiška. Kitaip tariant, Pavilionis, atspindėdamas eurobiurokratų nuomonę, pasakė: jei nori nepriklausomos valstybės, esi nacistas. Ir ką mes turime: 1940 metais „saulės“ parvežti išvažiavo kupeta mūsų inteligentų, šiandien turime krūvą politikų, tokių kaip Kubilius, Pavilionis ir kt., kuriems suverenumas yra nacizmo apraiška.

Kuo jie skiriasi nuo anos kompanijos, kurią taip iškilmingai smerkia? Niekuo. Ir tie, ir tie, yra Lietuvos Nepriklausomybės duobkasiai.

Share This