2023m. sausio 11d.
Iš vienos pusės – pagalbos Ukrainai srautai ir skambūs šūkiai, iš kitos – akivaizdus vengimas greitai suteikti tokią pagalbą ir tiek, kiek Kyjivui realiai reikia.
Kodėl parama dozuojama, Alfa.lt svarstė kartu su filosofu prof. Vytautu Radžvilu. Jo nuomone, daugelis Vakarų lyderių dažnai veidmainiauja, sakydami viena, o darydami kitą. Tai verčia įtarti, kad kai kurios valstybės turi savanaudiškų tikslų, apie kuriuos garsiai nekalba.
– Viena vertus, JAV parama Ukrainai yra tikrai didelė, tačiau vis kažkas kliūva – Lendlizo įstatymas nepasirašytas, kiekvienas sprendimas dėl sunkesnės ginkluotės svarstomas ilgai ir kebliai. Kaip tai vertinate?
– Žinoma, ukrainiečiai ir artimiausi jų rėmėjai visada gali sakyti, kad agresiją patiriančiai šaliai pagalbos teikiama per mažai. Tačiau taip pat akivaizdu, kad kritika šiuo klausimu turi ir gilesnę priežastį. Daugybei žmonių padėtis darosi vis neaiškesnė ir natūraliai kyla klausimas, koks yra tikrasis JAV požiūris į Ukrainos karą. Kokie yra tikrieji galingiausios pasaulio valstybės interesai?
Akivaizdžiai matome atotrūkį tarp deklaracijų apie laisvę, demokratiją ir būtinybę ginti užpultą šalį bei to, kas visiškai pagrįstai vadinama pagalbos „arbatiniais šaukšteliais“ taktikos. Taip pat aišku, kad tokia nepakankama pagalba siaubingai daug kainuoja Ukrainai ir jos žmonėms. Toliau griaunami ekonominiai Ukrainos pajėgumai.
– Koks gi yra tokios taktikos tikslas?
– Susidaro įspūdis, kad siekiama ne tik susilpninti Rusiją, beje, taip pat ukrainiečių gyvybių kaina, bet ir leisti Ukrainai nukentėti tiek, kad po karo ji būtų bejėgė – deindustrializuota, susilpnėjusi. Tokia valstybė, kuriai po karo būtų galima primetinėti įvairias sąlygas. Nepamirškime, kad, ir prieš įsiplieskiant karui, Ukraina buvo spaudžiama vykdyti reformas, kurių pagrindinis tikslas – laisva ir neribota Vakarų kapitalo ekspansija Ukrainoje, galimybė naudotis Ukrainos gamtiniais ištekliais, pirmiausia nepaprastai derlinga žeme.
Be to, stebint, kaip klostosi įvykiai, tampa vis neaiškiau, ar Ukrainai bus leista laimėti. Kyla vis daugiau abejonių.
– Kalbate apie tai, kad Rusija nusilpsta, bet nežlunga. Kai kuriems Vakarų lyderiams toks variantas priimtinas?
– Jis priimtinas absoliučiai daugumai Vakarų (ir ne tik) lyderių. Netgi yra jų siekiamybė. Manau, kad daugeliui jų būtų priimtina ir tai, kad valdžioje liktų Vladimiras Putinas, nors jie patys ne kartą išvadino jį karo nusikaltėliu ir žudiku. Taip, jiems patiktų toks rezultatas, kai V. Putinui tektų atsistatydinti, bet manau, kad jiems visai netrukdytų tai, kad jo vietą užimtų tokio paties mąstymo įpėdinis. Vakarams reikia, kad Rusija išliktų, kad jos sąskaita nedidėtų Kinijos galia.
– Seniai kalbama apie tam tikras ribas, kurias peržengus, Maskva jau tikrai sulauktų baisaus atsako, nors niekas niekada neįvardijo kokio. Ar Rusijai rūpi tos ribos? Apskritai mes – Vakarai – jas brėžiame Rusijai ar sau, vis nukeldami jas tolyn ir taip patys sau kuriame pasiteisinimus nesiimti radikalių veiksmų, nes „raudona linija dar neperžengta“?
– Tam, kad teisingai suvoktume šiuos dalykus, reikia vėl pažvelgti į praeitį. Žlugus SSSR, imtas kurti demokratinės Rusijos įvaizdis. Nors buvo visiškai aišku, kad ji ne tokia – Michailo Gorbačiovo valdymo laikais vyko klanų kova, ir kai jo reformomis buvo galutinai nusivilta, visi jo priešininkai staiga tapo „demokratais“. Tą patį matome ir šiandien. Propagandos pagalba Vakarų akyse „demokratais“ daromi visi, kurie tik vienaip ar kitaip nesutaria su V. Putinu. Rusijos politiniame elite galima surasti keletą liberalesnių pažiūrų žmonių, tačiau jie jokiu būdu nėra demokratai.
Šis mitas vis dar palaikomas, nes neatsisakoma siekio kažkaip integruoti Rusiją į Vakarų geopolitinę erdvę, nes reikia atverti kelią prie Rusijos gamtinių išteklių. Ilgai tikėta, kad ekonominėmis priemonėmis bus išspręsti geopolitiniai klausimai, ir tos minties neatsisakyta net tada, kai paaiškėjo, kad V. Putinas yra tipinis sovietų sistemos ir jos slaptųjų tarnybų produktas ir jokia Rusijos demokratizacija per ekonominius ryšius neįvyks.
Net ir po garsios V. Putino kalbos Miunchene ir agresijos prieš Sakartvelą šis požiūris buvo tik kažkiek performuluotas, esą tegu V. Putinas ir ne demokratas, bet ekonominį bendradarbiavimą reikia plėtoti toliau, nes būtent tai ilgainiui pakeis imperiją: „kas prekiauja – nekariauja“.
Taigi, kalbėdami apie „raudonas linijas“, turime pripažinti, kad jos egzistuoja tik žodžiuose. Niekas nebrėžia jokių ribų nei Rusijai, nei Vakarams. Nepaisant net to, kad šiandien toks požiūris gali atvesti tik prie dviejų rezultatų – Ukrainai nepalankia arba netgi katastrofiškai nepalankia taika. Žmonėms Vakaruose ir kitur pasaulyje, keliantiems klausimą, kodėl per mažai padedame Ukrainai, aiškinama, kad turime būti santūrūs, nes V. Putinas yra nenuspėjamas ir gali panaudoti branduolinį ginklą.
Manau, kad daugeliui lyderių nerūpi, kokia bus taika. Kad tik ji būtų pasiekta, net jei Ukraina praras dideles teritorijas. Svarbu kuo greičiau pradėti naują ekonominio bendradarbiavimo ciklą, o „Zeitenwende“ tipo kalbos tėra žmonių apgaudinėjimas.
– Taigi, Vakarų politiką lemia ekonominės naudos siekis?
– Taip, bet ne tik jis. Baiminamasi, kad Rusijos žlugimo atveju jos teritorijas gali perimti Kinija. Be to, nepamirškime dar vieno, tiesiogiai Lietuvą liečiančio veiksnio. Nuolatinė Rusijos grėsmė leidžia išlaikyti Rytų ir Vidurio Europos valstybių kontrolę, primeta joms besąlyginį paklusnumą. Kai mūsų politinis ir akademinis elitas pamažu ima vis labiau abejoti Vakarų valstybių veiksmų atitiktimi deklaracijoms, nepamirškime, kad mūsų regiono šalių jos iki šiol nelaiko sau lygiaverte Europos dalimi. Pripažinkime, kai kurioms Vakarų „senbuvėms“ naudinga stipri Rusija, kad „naujokės“ turėtų ko bijoti. Apie tai mums reikia kalbėti iš esmės, o ne apsimesti, kad nieko nevyksta.
Neretai ciniškas didžiųjų Vakarų valstybių požiūris į mažųjų (kad ir Baltijos šalių) likimą yra gana sena tradicija. Juk, kai Winstonas Churchilis Jaltos konferencijoje mėgino kelti bent dalinio Baltijos šalių valstybingumo klausimą, jo nepalaikė pats artimiausias sąjungininkas – Theodoras Rooseveltas, atidavęs mūsų šalis Stalinui. Tad ir šiandien abejonės dėl Ukrainos likimo yra pagrįstos.
– Išeina, kad aktyviausiai paramą Ukrainai skatinančios šalys, įskaitant ir Lietuvą, savotiškai iškrenta iš bendro konteksto, trukdo didžiosioms valstybėms?
– Praktiškai visos Vidurio ir Rytų Europos šalys, išskyrus Vengriją, neatitinka bendro vakarietiško matymo. Šios šalys supranta, kas vyksta, ir mėgina padėti Ukrainai, maksimaliai naudodamos savo ribotus išteklius. Tačiau turime savų problemų. Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Lenkijos yra tas, kad, žiūrint iš šono, mes „triukšmaujame“ taip pat kaip Lenkija, bet elgiamės visai ne taip.
Lenkija, remdama Ukrainą, siekia ateityje tapti nauju galios centru. Mes gi tegalime maldauti Vokietijos, kad ji Lietuvoje įkurdintų savo brigadą, tarsi nesuprasdami, kad visai neaišku, ar Vokietija tuo apskritai suinteresuota. Mūsų politika jau seniai yra pataikauti Vokietijai, ir nepanašu, kad jos ketinama atsisakyti. Lietuva akivaizdžiai negalvoja apie nors kiek savarankiškesnę gynybos politiką.
Andrius Kubilius postringauja apie demokratijos kūrimo Rusijoje būtinybę, lyg nesuprastume, kad neišskaidytoje Rusijoje to niekada nebus. Tokios kalbos yra blefas. Pokario Vokietijos istorija Rusijoje nepasikartos. Nesuvokiame net trumpalaikių tikslų ir leidžiame Lietuvoje kurtis „liberalais“ pasivadinusiai Kremliaus agentūrai. Latviai tai supranta, o lietuviai – ne. Ukrainai padedame, daug ir garsiai kalbame tarptautinėje arenoje, bet nesiimame nieko, kad bent kiek permąstytume mūsų pačių užsienio politikos koncepciją, strategiją ir prioritetus. Ar mes save suvokiame kaip susaistytą su pasaulėžiūriškai artimomis valstybėmis, tačiau suverenų subjektą, ar tik kaip politiškai nesavarankišką tarptautinių santykių subjektą, nesugebantį žvelgti į pasaulį per nuosavų ilgalaikių interesų prizmę.
Naujausi komentarai