2023m. vasario 25d.
Kokią Lietuvą kursime? Kam Lietuvą kuriame? Ar savo palikuoniams, įsipareigojusiems išsaugoti lietuvių kalbą, tautos ir valstybės tęstinumą? Ar imigrantams, kuriuos kai kurios Lietuvos politinės jėgos laiko tinkamu nykstančių lietuvių pakaitalu?
Lietuvos demografinė situacija pasiekusi populiacijos žemumas. Dar niekada nuo pat tarpukario nebuvo tokio mažo gimstamumo. 2021 m. vienai moteriai teko 1,34 vaiko, kai kartų kaitai užtikrinti reikalingas bent 2,1 vaiko. Tai – vienas žemiausių rodiklių Europos Sąjungoje.
Lietuva yra tarp penkių Europos Sąjungos šalių, kuriose yra mažiausiai šeimų, auginančių tris ar daugiau vaikų. Pagal Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų duomenis, Lietuva yra tarp sparčiausiai pasaulyje nykstančių tautų. Sparčiai senstame ir kaip tauta mirštame, valstybei nesugebant sudaryti sąlygų ir motyvacijos kurti šeimas ir auginti vaikus Lietuvoje, nesirenkant nei bevaikystės, nei emigracijos.
Tai didžiausia ilgalaikė Lietuvos valstybės problema. Tad svarbiausias ilgalaikis valstybės tikslas turi būti atkurti tautos ir valstybės išlikimą laiduojančią visuomenės sanklodą. Tokią visuomenės dalį sudarytų jaunesnio amžiaus gyventojai. Šio tikslo įgyvendinti neįmanoma dabartinėje masinės kultūros ir vartotojiškoje aplinkoje, kuri diegia ideologiją rinktis karjerą, o ne šeimą.
Konstitucijoje įrašyti žodžiai: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Akivaizdu, kad palankumu prigimtinei, santuokiniu įsipareigojimu paremtai šeimai valdančiųjų politika nekvepia.
Nacionalinis susivienijimas esamą šeimos būklę ir tautos išlikimo šansus pagerinti siūlo siekiant trijų svarbiausių tikslų:
1) apginti prigimtinę šeimos sampratą, kylančią iš vyro ir moters santuokos arba tėvystės/ motinystės ryšio;
2) sugrąžinti vaikus tėvams, t. y. įtvirtinti tėvų kaip pagrindinių vaikų auklėtojų vaidmenį;
3) sprendžiant demografines ir socialines šalies problemas, sukurti ekonomines sąlygas ir socialinę infrastruktūrą, užtikrinančias šeimoms orų gyvenimą ir skatinančias ryžtis auginti daugiau vaikų.
Savivaldoje negalime išspręsti nacionalinio lygmens klausimų: užtikrinti prigimtinę šeimos sampratą, sustabdyti vaikų atiminėjimo reformą, atmesti Stambulo konvenciją, mokyklose įvesti rengimo šeimai dalyką, vaikus auginančioms šeimoms priimti palankius įstatymus (pavyzdžiui, mažinti GPM). Bet galima vaikus auginančioms bei daugiavaikėms šeimoms suteikti daug konkrečių galimybių bei lengvatų:
- užtikrinti vaikų auginimui būtinos infrastruktūros, ypač visos dienos švietimo įstaigų (nemokamos prailgintos grupės pradinukams) ir būrelių tinklo plėtrą bei prieinamumą;
- neįsileisti į darželius ir mokyklas translytiškumą ir alternatyvias šeimos sampratas kaip normą pristatančios genderizmo propagandos;
- apmokėti šeimoms jų vaikų būrelių ir sporto bei meno mokyklų lankymą.
Pastoviai vykdyti emigraciją pasirinkusių lietuvių kvietimo grįžus į Tėvynę, skatinimo kurtis Kaune ir jų integravimo programas. Socialinėje sferoje ne viskas sprendžiama nacionaliniu lygiu. Daug svertų ir galimybių – savivaldos lygyje. Pasinaudokime jais. Kai šeima taps valstybės ir savivaldos tikru rūpesčiu, tik tuomet išlipsime iš gilios demografinės duobės. Auginti vaikus – prasmingiausias darbas, brandinantis mus kaip žmones, kaip vyrus ir moteris, pagaliau kaip piliečius. Piliečius nykstančios valstybės, kurią dar ne vėlu išgelbėti.
Sugrąžinkime gyvybę Kaunui, sukurkime socialines sąlygas, skatinančias turėti vaikų, ir aplinką, kurioje tėvyste būtų didžiuojamasi.
Naujausi komentarai