2023m balandžio 19d.
Prieš keletą metų su tautiečių grupele teko lankytis nuostabioje Sakartvelo šalyje. Taip jau nutinka, kad tarpusavyje šnekučiuojantis ne kartą kam nors pasakai “ačiū”. Netoliese stovintis sakartvelas, grupės vadovas, mūsų klausia, kur mūsų žirgai, jeigu taip dažnai jis girdįs mus sakant “ačiū”.
Nustebinti jo klausimo, jam paaiškinome, ką šis žodis mūsų kalboje reiškia, o jis net užspringo besijuokdamas. Pasirodo, jų šalyje taip šūkčiodamas raitelis ragina žirgą šuoliuoti kuo greičiau: “Ačiū, bėri, ačiū, bėri!”. O lietuviškai: “Niooo, bėri, niooo!”. Dabar jau mes juokėmės…Kalbos – labai įdomus dalykas.
O mes, lietuviai, ar kada nors pagalvojome, ką reiškia šis trumpas, gal kiek keistai skambantis žodelis mūsų nuostabiojoje, planetos archajiškiausioje indoeuropiečių kalboje?
Tikriausiai turime vienintelį rašytinį šaltinį, iš kurio aprašymo galime nuspėti šio žodžio reikšmę. Tai ištrauka iš Vydūno Raštų trečiojo tomo. Jis rašė: “Maždaug prieš penkiasdešimt metų, keliaudamas traukiniu iš Tilžės Klaipėdon, pagelbėjau Kūgelių stotyje labai silpnai senutei iškelti iš traukinio jos mažą vaikutį ir jo daiktelius. Ir senutė tiesdama man savo ranką sakė: “Koks jūs meilingas! Koks jūs meilingas! Atjaučiu! Atjaučiu!” O tai man vis prisimena, kad girdžiu sakant: Ačiū, lyg tas žodis būtų sutrumpinimas žodžio “atjaučiu”, kuris pasako, kaip žmogus pasitinka jam pareikštą gera...”
Įsivaizduokime, kad mūsų protėviai taip ir dėkodavo, padėkai suteikdami gilesnę prasmę priešdėliu at-. Ką jie jausdavo tardami šį spalvingą žodį, ką turėdavo omenyje?
Ogi štai ką: Jus atjaučiu, nes Jūs apiplėšėte save, iš savęs atėmėte laiko, pinigų, kantrybės ir poilsio. Jūs pagailėjote manęs, supratote, kaip man sunku – mane Jūs užjautėt. Jūs tapote skurdesnis, o aš kažkuo turtingesnis ir daug kuo geresnis, – todėl Jus A- tjau -ČIU. Todėl Jums su meile tariu nūdienos AČIŪ.
Juk jeigu ne tos mielos senutėlės mielaširdingi žodžiai Vydūnui, šiandien nežinotume iš kur, galbūt, atžygiavo mūsų trumpas, sakyčiau, šiek tiek bespalvis “ačiū”.
Todėl labai norisi tikėti, kad anksčiau mūsų tyraširdžiai senoliai taip ir dėkodavo, nors iki šiol mūsų kalbininkai nėra pateikę sinonimų ”ačiū” ir “dėkui” aiškesnės kilmės.
Gal jau ir nebeatseksime, kas, iš kur ir kaip, bet tai nėra labai svarbu. Svarbu, kad dėkojame, juk kitos tautos mus gali palaikyti šiurkščiais ir labai nemandagiais. Kai dėkojame, dėkokime taisyklingai ir nė per colį neprisileiskime svetimų kalbų (vokiečių, rusų, anglų, prancūzų ir t.t.) struktūrų. Juk labai rėžia ausį, kai sakome: ačiū labai, didelis ačiū, nuoširdus ačiū, dėkui labai, didelis dėkui. Dėkokime gražia, taisyklinga savo lietuvių kalba žiūrėdami žmogui į akis. Šypsokimės ir dėkokime nuoširdžiai sakydami: dėkoju, labai dėkoju, labai dėkui, iš visos širdies dėkoju, nuoširdžiai dėkoju, labai labai ačiū, ačiū.
Bet…nerimą kelia tai, kad šiuos nuostabius, visas širdies duris atidarančius “raktus” AČIŪ ir DĖKOJU, vartojame vis rečiau ir rečiau. Kol vaikai maži, visi tėvai nuolat primena savo pypliams: pasakyk ačiū, pasakyk ačiū! O kai jie paauga, tėvai nebekreipia jokio dėmesio net tada, kai paaugliai vaikai nepadėkoja mamai už skanius pietus, o ir tėvai “užsirakina” lūpas, kad kartais neišsprūstų “ačiū”.
Nepadėkojame šeimos nariams, mokytojui, dėstytojui, artimam, tolimam – bet kam, kas mums padarė vienokią ar kitokią paslaugą. Nepagalvojame, kad jie galėjo dėl mūsų ir negaišti.
Niekada nepamiršiu, kaip viena sąžininga studentėlė prie spaudos kiosko pamatė pusamžį vyrą, iš kurio kišenės netyčia iškrito labai stora piniginė, o jis pats sėdo į automobilį ir nuskuodė. Pribėgusi pakėlė, atidarė, o piniginė sausakimša dolerių ir eurų. Ką daryti? Reikia skubėti į paskaitas, kioskelio pardavėjos veidas nepatikimas, o policijoje irgi nieko gero. Nutarė laukti, kol pasirodys piniginės savininkas.
Prabėgo dvi ar daugiau valandų, į paskaitas nebenuėjo, bet štai (!) – sucypė automobilio ratai, iššoko tas pats vyras, pribėgo prie kiosko, teiraujasi, ar nepastebėjo pamestos piniginės, o studentė jam tiesia radinį ir sako, kad nors ilgai laukė, bet, ačiū Dievui, savininko sulaukė. O kaip pasielgė tas savininkas? Burbtelėjęs : “A!”,- išplėšė iš rankos piniginę, sėdo ir nurūko… Ne, studentei nereikėjo jokio atlygio – ją teisingai vedė širdis: reikia pasiaukoti ir padėti. Ji tik viena mąstė: “Kokia aš laiminga, kad mano tėvukas ne toks…”.
Tuo tarpu Vakarų šalių gyventojai su žodžiais prašom, prašau, prašyčiau ir ačiū yra augte suaugę. Atrodo, šie žodžiai įrašyti į kiekvieną ląstelę: jiems taip lengva ir malonu juos tarti…O su mūsų tauta kažkas ne taip, matyt, tautos siela serga, nes neišmokome dalykų, kurie veda prie tauresnio ir kultūringesnio bendravimo, nes praradome pagarbą savo prigimtinei kalbai – kaip bepročiai įvedame kitų kalbų vartojimą savo mažoje šalyje, lankstomės prieš svetimšalius perėjūnus, kurie jaučiasi kaip šeimininkai ir mums nerodo jokio dėkingumo. Tapome nemandagūs, vulgarūs, storžieviški, ir kuo toliau, tuo baisiau.
Medicinos mokslininkai teigia, kad dėkingą žmogų aplenkia vienatvė, depresija, skaudūs išgyvenimai. Dėkingam žmogui neįmanoma būti pavydžiam ar sirgti neurozėmis, nes jis visada švyti – aplink tokį žmogų spiečiasi didelis draugų būrys.
Lietuvi, juk būtų protinga pradėti gydytis dėkingumu, nes jis maitina ir palaiko kito džiaugsmą, išlaisvina vaidininko ir niurzglio sielą iš jo paties vergystės pančių ir pamažėl jis pradeda suvokti, kad dėkojimas Dievui už kiekvieną nugyventą dieną, padėka artimui ir draugui, pagarba savo mylimajai kalbai, malonus balso tonas kuria visai kitokius žmonių santykius – jis pamato, kad kitiems žmonėms gera šalia jo. Juk dėkingumas yra kūryba, nes kitą žmogų paliekame geresnį, laimingą ir dėkingą. Dėkingumas yra nieko nekainuojantis gyvas menas. “Dėkingumas yra ženklas, kad siela yra kilni”,- sakė Ezopas.
Naujausi komentarai