2022 m. kovo 8d.
Kol mūsų visų mintys ir dėmesys sutelktas kariaujančioje Ukrainoje, Lietuvos valdantieji ruošiasi ne šalies gynybai, o seksualinės revoliucijos įgyvendinimui.
Nepaisant karo padėties aplink mus, šalį valdantys liberalai sprendžia ne krašto apsaugos klausimus, bet Seimo pavasario sesijoje vėl grąžina visuomenę skaldančius ir šeimos sampratą ardančius įstatymus.
Laisvės partijos nario T.V. Raskevičiaus žodžiais tariant Lietuvai būtina „nedelsiant įteisinti gėjų partnerystę ir tokiu būdu pademonstruoti, kad esame Vakarų, o ne Rusijos pasaulio dalis“.
Turint omenyje, jog homoseksualų partnerysčių įteisinimui nepritaria daugiau nei 80 proc. apklaustųjų Lietuvos gyventojų, tokios iniciatyvios įtemptu metu šalyje yra mažų mažiausiai skaldančios. Dar daugiau, tokiais pareiškimais liberalų atstovas visus, ginančius prigimtinę šeimą, taigi, absoliučią daugumą šalies gyventojų, netiesiogiai išvadina dar ir Putino Rusijos rėmėjais.
Nepaisant to, lyg stengiantis sukurti priešus šalies viduje, už šeimą kovojančios organizacijos Lietuvoje staiga apkaltinamos tarnavimu Kremliui. Siekis prorusiškumo korta „užmušti“ oponentus, ginančius šeimą, yra ypač originali mūsų šalyje.
Visa Europa ir visas pasaulis nusėtas šeimos gynėjų sambūriais ir organizacijomis. Prancūzijos, Italijos ar JAV šeimų gynėjų niekas nekaltina tarnavimu Kremliui, nes tai atrodytų tiesiog juokinga. Tačiau dėl mūsų regiono saugumo iššūkių, Rusiją suvokiant kaip akivaizdų agresorių, prieš šeimos gynėjus ištraukiama „Kremliaus korta“. Liberalai nutyli elementarią tiesą, kad šeima visame pasaulyje ginama nepriklausomai nuo Rusijos interesų, o šeimos gynimas jos šalininkų vienareikšmiškai suvokiamas kaip tarnavimas Lietuvos interesams.
Rusijos valdžia gyvena nuolatinėje konfrontacijoje su Vakarais ir todėl stengiasi pasinaudoti bet kuriuo atsiradusiu nesutarimu, įskaitant ir dabartinį ginčą Lietuvoje dėl gėjų partnerystės.
Todėl tokie valdančiųjų Seimo narių pasiūlymai ir epitetai šiuo metu turėtų būti vertinami ne tik „kultūrinių karų“, bet ir nacionalinio saugumo kontekste. Ne tik kaip valstybės ląstelę – šeimą silpninantys ir gyventojus kiršinantys veiksniai, bet ir kaip papildomi veikimo įrankiai, kuriuos suteikiame V. Putinui.
Liberalų Seimo nariai ignoruoja, kad būtent jų Lietuvoje stumiamos LGBT reformos ir seksualinė revoliucija formuoja Rusijos propagandai palankią terpę. Didelė dalis Lietuvos gyventojų, nepritariantys liberalų siekiams ardyti šeimos sampratą, jaučiasi visiškai ignoruojami Lietuvos valdžios ir tampa ypač paveikūs tokią seksualinę revoliuciją kritikuojančios rusų propagandos.
Naikindami Lietuvoje šeimos sampratą, mes patys leidžiame Rusijai užimti tradicinių vertybių gynėjos vaidmenį, savo kanalais aiškinančią apie vis labiau pūvančius Vakarus, degraduojančią mūsų šalį ir sėjant nepasitikėjimą mūsų rinktais politikais bei valstybe apskritai.
V. Putinui pasitarnauja ir liberalia pasaulėžiūra grįsta „vertybinė“ Lietuvos užsienio politika.
Vyriausybės šalininkams smalsu, kodėl vertybinės užsienio politikos šalininkai pritilo. Nepaisant to, kad karinės įtampos metu kritikams nėra priimtina nuolatos „kalti“ valdžią, viešoji erdvė tiesiog pritvinkusi valdžios šalininkų liguistų įrašų apie „nutildytus užsienio politikos kritikus“.
Gluminantis šis noras provokuoti savo vidaus politinius oponentus karo metu. Ar valdžiai karas neegzistuoja, tik jos kritikams? Šiuo metu vertybinės užsienio politikos formuotojai į jos turinį įtraukia bet kurį vidaus politikos klausimą, dėl kurio Lietuvoje kildavo ginčai, tokiu būdu nuslėpdami ne tik savo pačių klaidas, bet ir visus kritikus įvardindami Rusijos agresijos rėmėjais.
Tačiau dedant faktus ant stalo apie valdžios vykdytą vertybinę užsienio politiką, šiandien galime ne tik kalbėti, bet ir matyti tiesiog pragaištingus tokios politikos rezultatus ir ne tik Lietuvai. Visiškai nuo bet kokių santykių su vakarais izoliuotas ir vertybinės užsienio politikos kūrėjų į Rusijos glėbį įstumtas Baltarusijos diktatorius A. Lukašenka tapo de facto eiliniu Rusijos generolu. Jeigu patys ukrainiečiai net neįsivaizdavo, kad gali būti bandoma okupuoti Kijevą, įvedant armiją iš Baltarusijos teritorijos, tai šiandien tas tapo realybe. Remiantis klasikais, kas galėtų paneigti, kad būtent toks Lietuvos užsienio politikos rezultatas ir sudarė kaip niekada palankias sąlygas Rusijai suduoti Ukrainai smūgį ne tik iš Rytų, bet ir iš Šiaurės?
Todėl dar aktualesnis klausimas yra: ar vertybinės užsienio politikos kūrėjai ir vykdytojai yra šiandien pasiruošę pripažinti klaidas ir prisiimti savo atsakomybę Ukrainos okupacijos kontekste?
Kovoti prieš V. Putiną būsime pajėgūs tik tada, kai nustosime ieškoti vidaus priešų ir atmesime liberalias seksualines reformas mūsų Seime bei užtikrinsime, kad kitos šalys, mūsų vykdomos politikos dėka, nebus stumiamos į Rusijos glėbį.
Naujausi komentarai