Nacionalinės meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius, Lietuvoje labiausiai žinomas partizanus ir konkrečiai Joną Žemaitį-Vytautą apvėmusiu „istoriniu romanu“, o šiemet LRT eteryje pasiūlęs atsisakyti Vasario 16-osios šventės, pasižymi reguliariai paverkšlenimais, kad „radikalai puola“. Ne vieną kartą jis jau naudojosi jam dosniai dalinamu eteriu dejonėms, kad jį puola nacionalistai, „Pro Patria“, dar kas tik nori. Dabar vėl sugebėjo įžvelgti, kad „naujieji propatriniai patriotiniai pranašai“ nori atimti finansavimą kultūrai, nes, suprask, jos nesupranta ir nevertina. Niekuo nepagrįstas melagingas kaltinimas, su kuriuo beprasmiška ginčytis. 
Užtat verta atkreipti dėmesį, kaip Ivaškevičius formuoja „Aš versus Jie“ paveikslą savo skaitytojams. „Jie“ („propatriniai“?) – perskaitę dvi knygas ir matę vieną baletą, vietoje MO muziejaus ir krantinės vamzdžio kultūros besirenkantys čipsus ir alų ant fotelio. Kas tokiu vaizdiniu pasakoma? Žinoma, kad yra arba toji jo atstovaujama krantinės vamzdžio kultūra, arba akultūra, bekultūrinio žmogaus sėdėjimas riaugint nuo alaus ant fotelio. Na o nekultūringi dvi knygas skaitę žmonės, žinoma, neturi teisės vertinti nei kultūros, nei jos finansavimo. 

ivoska

Būtų labai patogu, jeigu taip būtų. Tada niekas nesuprastų, kad iš tikrųjų susiduria ne „kultūra prieš nekultūrą“, o dvi skirtingos vizijos, kokia kultūra vertinga ir kokia ji turi būti. Nes kultūros yra skirtingos ir vargiai suderinamos. Šiandien Lietuvoje susiformavęs kultūros establišmentas ar tiesiog klanelis, kuriame aukštinama Ivaškevičiaus tipo kultūra su savo prasmėms talpiais kalneliais Lukiškėse, krantinės vamzdžiais, ŠMC lemiamu vaidmeniu kultūros lauko galios santykiuose ir, žinoma, projektiniu finansavimu iš Kultūros tarybos maloningosios rankos. Natūralu, kad jis ją gina. Jis joje klesti. 
Tačiau alternatyva nėra alus ir čipsai. Yra istorinis romanas kaip Mariaus Ivaškevičiaus ir yra istorinis romanas kaip Renatos Šerelytės. Yra Sabaliauskaitės tipo proza ir yra Granauskas. Yra slem poezija ir Rimvydo Stankevičiaus poezija. Ir teatras yra ne tik postmodernus, bet ir Nekrošiaus, ir Kazlo, ir Vaitkaus. Yra Vinco Grybo ar Gedimino Karaliaus monumentalistinė skulptūra ir yra „Krantinės arka“ ir „ Laisvės kalva“. Yra Liebeskindo architektūra ir yra naujojo klasicizmo architektūra. Yra ŠMC šiknaskylių fotografijų parodos ir yra Antano Sutkaus fotografija. Visa tai nėra asorti, iš kurio visi renkasi ką nori ir kas kam patinka. Ne pasakoje gyvename. 
Yra dvi kultūros sampratos ir galios kova tarp jų. Kultūra, skirta apsupti žmogiškąjį pasaulį grožiu, kurio estetiškumas akivaizdus be jokių specializuotų studijų, ir yra kultūra, skirta stebinti ir šokiruoti, visus estetinius ir profesinio tobulumo klausimus paverčianti patogiai subjektyviais ir taip tampanti idealia vieta klestėti menkystoms. Šiandieninėje Lietuvoje ŠMC kultūros samprata, ginama Ivaškevičiaus, yra suėmusi visus galios svertus ir projektinių pinigėlių dalybas, menininkų rengimą (Dailės akademijos požiūris į monumentalistiką?), o kitai kultūros sampratai palikta teisė gyvuoti paraštėse, savo susikurtose ramybės oazėse, be valstybės paramos, gerai jeigu be naujojo kultūros elito persekiojimo. Yra meno sritys, kuriose kūryba komercializuojama ir čia verčiausi menininkai puikiai atsiskleidžia, nors ir komercinio meno tendencijas sugeba ženkliai paveikti tai, kokį „gerą skonį“ transliuoja esamas postmodernaus meno elitas. Yra meno sritys, kurias dėl pačios jų prigimties valstybė privalo išlaikyti, ir čia „neteisingos kultūros kūrėjai“ tampa postmodernaus (o teksto atveju neretai ir antivalstybiškai propagandinio) meno kūrėjų klikos aukomis. 
Marius Ivaškevičius pagrįstai jaučia pareigą pasirūpinti, kad tokios takoskyros niekas neišvardytų. Pagal jį, yra šokiravimo kultūra arba jokios kultūros. Supratus ir garsiai įvardijus, kad tai paprasčiausia demagogija, laikas išsikelti tikslą šią situaciją pakeisti.

Share This