2022 m. vasario 11d.
Švietimo sporto ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė pranešė apie ilgalaikės pažangos programos Tūkstantmečio mokyklos startą. Iš komunikacijos galima suprasti, kad ši programa garantuoja švietimo sistemai ir jos dalyviams (mokykloms, mokytojams, mokiniams ir jų tėvams) šviesų rytojų. Ar tikrai?
Lygiagrečiai šiai programai vyksta ir mokyklų tinko pertvarka (optimizavimas). Gruodžio pabaigoje Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintos naujos Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės. Jomis buvo sugriežtinti bendrieji ir specialieji reikalavimai mokykloms, norinčioms vydyti bendrojo ugdymo programas.
Kalbant paprastai, veikti galės tik tos mokyklos, kurios gali surinkti tik tam tikrą skaičių vaikų. Pradžioje kalbėta apie 100, galiausiai patvirtintas 60 mokinių skaičiaus rodiklis pradinėms, progimnazijoms ar pagrindinėms mokykloms. Jei vaikų, besimokančių pagal ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo programas bus mažiau, mokykla bus uždaroma ar jungiama. Gimnazijoms taikomas kitas, dviejų gimnazinių klasių su ne mažiau kaip 21 mokiniu, reikalavimas. Tiesa, reikia pasakyti, kad nauji reikalavimai įsigalios ne iš kart, bet palaipsniui. Tada, kada įsivažiuos Tūkstantmečio mokyklių projektas.
Motyvuojama, kad tai reakcija į prastėjančius demografinius rodiklius, gyventojų ir vaikų skaičiaus mažėjimą regionuose, dėl ko išlaikyti mokyklas rajonuose tampa ekonomiškai neefektyvu. O kokia yra tikroji šios pertvarkos priežastis?
Atsakymas ryškėja skaitant Tukstantmečio mokyklų atrankos kriterijus. Projekte galės dalyvauti miesto mokyklos – fabrikai, arba kelių mokyklų konglomeratai, turintys 1000 mokinių, taip pat ir rajonų mokyklos, bet tik tos mokyklos, kurių mokinių skaičius siekia 200. Kodėl 200, o ne 150 ar 100? Pvz., Trakų rajone iš vienuolikos gimnazijų tik keturios viršija šį rodiklį, trys yra ant ribos, o keturios jo nesiekia, taigi negalės projekte dalyvauti.
Pernai vykusiame mažų mokyklų atstovų susitikime su Švietimo sporto ir mokslo ministerijos atstovais tiesiai šviesiai paklausiau, koks yra ryšys tarp šių dviejų projektų. Tada viceministras išsigynė, kad jokio ryšio nėra. Tačiau patvirtintos mokyklų tinklo kūrimo taisyklės leidžia daryti visiškai priešingą išvadą.
Reikia įvardinti labai paprastai – Tūkstantmečio mokyklų projektas yra TS–LKD rinkiminė idėja, kurio įgyvendinimui reikalinga materialinė bazė ir žmogiškieji ištekliai. Materialinė bazė bus sukurta įsisavinant ES projektines lėšas (jau ir dabar mokyklų atnaujinimas, kartu su reakreacine miestų infrastruktūra, užima europinės paramos liūto dalį), o štai žmogiškieji ištekliai bus konsoliduoti per mokyklų tinklo pertvarką (optimizaciją), kuri, visų pirma, palies nuo rajono centrų nutolusias gimnazijas. Jų mokytojai ir mokiniai taps Tūkstantmečio gimnazijų personalu ir klientais.
Ką tai reiškia tokiems miesteliams kaip Onuškis ar Aukštadvaris, kuriuose gimnazija yra ne tik švietimo įstaiga, bet ir kultūrinis židinys bei bendruomeninius ryšius formuojanti terpė? Ogi merdėjimą. Pandemijos sąlygomis suintensyvėjusi vidinė migracija iš miesto į kaimą sustos, o į rajono centrą – vėl suintensyvės.
Pažiūrime, kaip tai palies Trakų rajono švietimo įstaigas, konkrečiai – gimnazijas. Pagal nutarime nustatytus specialiuosius kriterijus, gimnazijos tipo mokyklose nuo 2024 m. turės būti sudaromos ne mažiau kaip dvi gimnazijos klasės, kuriose turės mokytis bent 21 gimnazistas. Dabar minimalus skaičius yra 12.
Vieną gimnazinę klasę bus leidžiama sudaryti tik esant vienai iš šių sąlygų: a) jei gimnazijoje mokoma tautinių mažumų kalba, b) jei tai yra vienintelė savivaldybės teritorijoje esanti gimnazija, c) jeigu iki artimiausios gimnazijos yra daugiau kaip 30 km, d) jeigu tai yra miesto pakraščiui priskirta gimnazija e) jei tai yra kaimo gyvenamojoje vietovėje esanti gimnazija d) jei tai yra gimnazijos struktūrinis padalinys, kuris yra kaimo gyvenamojoje vietovėje ir kitoje gyvenamojoje vietovėje nei gimnazija.
Pagal nustatytas taisykles aiškėja, kad Trakų r. kaip savarankiškų ugdymo įstaigų turi nelikti Aukštadvario, Onuškio ir Paluknio lietuviškųjų gimnazijų. Švietimo informacinės sistemos duomenimis, 2021–22 m. m. Aukštadvario gimnazijoje mokosi 103 mokiniai, Onuškio 104 mokiniai, Paluknio gimnazijoje 160 mokinių. Pagal 30 km kriterijų, Aukštadvario ir Onuškio gimnazija, esančios mažesniu kaip 30 km atstumu nuo artimiausios gimnazijos, taps Trakų/Rūdiškių gimnazijų padaliniais, o jų mokiniai važiuos mokytis į Trakus ir Rūdiškes.
Ypač skaudu dėl lietuviškosios Paluknio gimnazijos, kurios gimnazistai arba eis į lenkišką mokyklą (esančią tame pačiame pastate) arba važiuos mokytis į Trakus. Kitaip tariant, lietuviškai kalbantys mokiniai, pagal nustatytas švietimo pertvarkos taisykles, pateks į blogesnes sąlygas, negu tautinę mokyklą lankantys lenkakalbiai mokiniai.
Švietimo organizavimo problema Paluknyje seniai žinoma. Paluknys yra nedidelė gyvenvietė, kuriai per didelė prabanga turėti dvi mokyklas. Tačiau dėl tautinių mažumų elito ambicijų, joje yra dvi gimnazijos, įsikūrusios viename ir tame pačiame mokyklos pastate. Beje, lankančių lietuvišką gimnaziją yra daugiau negu lenkiškąją (160 ir 98 atitinkamai). Dalis vaikų, kurių namuose kalbama lenkiškai, renkasi lietuvišką mokyklą, nes nori išmokti lietuvių kalbą ir turėti geresnes galimybes. Tad viena valstybinė gimnazija su sustiprintu tautinės kalbos dėstymo profiliu Paluknyje nebūtų problema. Bet tam kliudo tautinis politikavimas.
Per 2021 m. spalį vykusius Trakų r. mero rinkimus daug kalbėjau apie švietimo reikalus ir apie valdančiųjų vykdomą mokyklų tinklo pertvarkos reformą, kuri neigiamai atsilieps Trakams. Tada, bendraudamas su švietimo sistemos atstovais supratau, kad Trakų rajono mokyklų vadovai viliasi, jog tai, kad rajoną valdo liberalai, kažkokiu būdu padės apsaugoti nuo nepalankių pertvarkos vėjų. Tikėtis, kad dėl poros Trakų mokyklų bus aukojama koalicija, buvo naivu. Taip, pasipiktinimas bus išreikštas taip, kaip ir priklauso, bet viskas judės taip, kaip buvo suplanuota.
Mokyklų tinklo pertvarka gresia ne tik centro ir savivaldos supriešinimu, bet ir dar didesne švietimo sistemos centralizacija. Lietuva iš sovietinių laikų perėmė labai centralizuotą švietimo sistemą. Pradžioje buvo einama decentralizacijos keliu.
Pagal 1991 m. priimtą Švietimo įstatymą, mokyklų steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas buvo savivaldos kompetencija (tiesa, norint steigti, reorganizuoti ar likviduoti mokyklą, buvo reikalingas ministerijos pritarimas). Tačiau nors 2002 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai teigiamai įvertino Lietuvos švietimo pertvarką decentralizacijos aspektu ir rekomendavo dar labiau decentralizuoti šalies švietimo valdymą, suteikiant daugiau galių priimti sprendimus savivaldybėms ir ugdymo įstaigoms, buvo pasukta atgalios. 2003 m. priėmus naują Švietimo įstatymo redakciją, savivaldybių autonomiškumas pertvarkant mokyklas buvo apribotas, nustatant bendras švietimo tiekėjų tinklo kūrimo taisykles bei numatant, kad „savivaldybės taryba savarankiškai gali steigti tik ikimokyklinio ugdymo bei kitas neformaliojo švietimo mokyklas, o kitas švietimo įstaigas – vadovaudamasi Vyriausybės nustatytais kriterijais“.
Ši tvarka buvo įtvirtinta dviem 2004 m. Vyriausybės nutarimais, ir nors jų redakcijos kito, esmė – jog mokyklų tinklo pertvarka vykdoma nacionaliniu lygmeniu – jau nebe. Keitėsi tik reikalavimai, kurie, atsižvelgiant į neigiamų demografinės šalies raidos tendencijų (mažėjančio gimstamumo, emigracijos ir vidinės migracijos) koreguojamą mokyklas lankančių vaikų skaičių, tik griežtėjo, sąlygodami mokyklų uždarymą atokesnuose regionuose ir mokinių koncentraciją rajono centruose ir didesniuose miestuose esančiose švietimo įstaigose. Valdančiųjų inicijuotas Tūkstantmečio mokyklų projektas nuoseklai žengia mokyklų, kaip gamybos fabrikų, kūrimo kryptimi.
Tokiu būdu yra tolstama nuo Nacionaliniame susitarime dėl Lietuvos švietimo politikos iki 2030 metų įsipareigojimo „suteikti savivaldybėms daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už racionalų švietimo lėšų panaudojimą, tinklo efektyvumą bei ugdymo(si) rezultatus.“
Jei savivaldai teks didesnė atsakomybė už švietimo kokybę, bet nebus suteikta pakankama veikimo laisvė, pokyčių vargu ar galima tikėtis. Juos gali sąlygoti tik reali autonomija švietimo srityje, įmanoma tik keičiant Vietos savivaldos įstatymą ir numatant, kad bendrojo lavinimo švietimo organizavimas yra savarankiška savivaldos funkcija. Kitaip tariant, decentralizuojant švietimo sistemą.
Švietimo organizavimo decentralizacija gali sudaryti sąlygas lankstesniam požiūriui į švietimo organizavimą. Mokyklų tinklo pertvarka rodo, kad šio lankstesnio požiūrio šiandien trūksta.
Naujausi komentarai