LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSITUCINIAM TEISMUI

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius 

POLITINĖ PARTIJA „NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS“

j.a.k  305529398

adresas: Kalvarijų g. 280-37, LT-08317 Vilnius

El. paštas: info@susivienijimas.lt

Kopijos:

  1. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai 
  2. Lietuvos Respublikos Seimo nariams, pateikusiems prašymą Konstituciniam Teismui dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo prieštaravimo šalies Konstitucijai
  3. Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
  4. Lietuvos teismų administracijai
  5. Žiniasklaidai ir visuomenei

PAREIŠKIMAS

Dėl politinės prekybos Lietuvos suverenitetu ir

lietuvių kalbos valstybinio statuso naikinimo

2022 m. vasario  7 d.

2022-01-18  Lietuvos Respublikos Seimo nariai (82 asmenys) priėmė, o Lietuvos Respublikos Prezidentas 2022-01-25 pasirašė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą Nr. XIV-903 (toliau – Įstatymas), kurio 2, 3 ir 4 straipsniai nustato sąlygas, jog kitatautis Lietuvos pilietis gali Lietuvos valstybės asmens tapatybės dokumentuose savo vardą ir pavardę perrašyti (įrašyti) kitų valstybių kalbomis lotyniško pagrindo rašmenimis remdamasis bet kurios užsienio valstybės išduotu asmens tapatybės dokumentu ar civilinės būklės akto įrašu.

Nesutikdami su šio Įstatymo antivalstybinėmis nuostatomis, 37 Seimo nariai [[1]] pateikė prašymą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (KT) išaiškinti, ar minėtas įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

„Nacionalinis susivienijimas“ pritaria minėtam prašymui, nes mano, kad Įstatymas ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet juo sąmoningai siekiama sukiršinti visuomenę ir pakirsti Lietuvos valstybingumą, realizuojant 1989-1991 metais neįgyvendintas autonomininkų pretenzijas atskirti Visagino, Šalčininkų, Švenčionių ir kitus Pietryčių Lietuvos rajonus nuo Lietuvos Respublikos.

Vien leidimas Įstatyme kitataučiui asmens tapatybės dokumentuose savo vardą ir pavardę be išlygų perrašyti kitų valstybių kalbomis pagal bet kurios užsienio valstybės išduotą asmens tapatybės dokumentą ar civilinės būklės akto įrašą paneigia tarptautinius valstybių susitarimus dėl 1920 metų Vilniaus krašto  bei 1939-ųjų metų  Lietuvos aneksijų nepripažinimo (Vilniaus ir  Pietryčių Lietuvos krašto  1920-1939  metų aneksijos laikotarpiu Lenkijos valstybės civilinės būklės aktų įrašai nelaikomi teisėtais. Analogiškai Įstatymu yra paneigiami tarptautiniai valstybių susitarimai dėl 1939 m. SSRS įvykdytos Lietuvos valstybės aneksijos).

Be to, Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, kitataučių Lietuvos piliečių šalyje yra beveik 400 tūkst.[[2]]. Darant prielaidą, kad vėliau ar anksčiau Lietuvoje bus įteisinta dviguba pilietybė (tam nuolat inicijuojami referendumai), persirašę vardus ir pavardes kitų valstybių kalbomis, jie  neabejotinai pretenduos ir į kitų valstybių pilietybes. O tai reiškia, kad ateityje Lietuvoje maždaug penktadalis gyventojų galės turėti Lietuvos ir kitų valstybių pilietybes. Atsižvelgiant į didelę kitataučių gyventojų koncentraciją atskiruose šalies regionuose (Vilniaus raj., Šalčininkai, Visaginas ir kt.), asmenys, įgiję kitų šalių pilietybes,  neabejotinai  sieks kultūrinės ir politinės autonomijos, įtvirtindami atskiruose regionuose valstybės ir savivaldos įstaigose privalomą tautinių mažumų kalbų vartojimą, kartu šalindami iš apyvartos valstybinę lietuvių kalbą. Minėtos autonomijos siekis neišvengiamai palies vietovardžių, miestų ir gyvenviečių bei gatvių pavadinimus – jie bus keičiami iš lietuvių į kitų tautų kalbas, pagal tuose regionuose gyvenančių kitataučių reikalavimus. Būtent panašius reikalavimus kėlė Vilniaus, Šalčininkų ir kitų rajonų autonomininkai Lietuvai atkuriant nepriklausomybę (1989 m. lietuvių kalbą paskelbus privaloma visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, Vilniaus, Šalčininkų, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų tarybų deputatai paskelbė  nutarimą „Dėl Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Statuto“. Tuo metu buvo sprendžiama dėl lenkų nacionalinio teritorinio autonominio rajono Lietuvos arba SSSR sudėtyje). Minėtų reikalavimų turinį atskleidžia to meto Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto koordinacinės tarybos parengtas Lietuvos Respublikos įstatymo projektas „Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto statutas“, kurio 23 str. numato, kad šio krašto įstatymų leidžiamoji valdžia yra Vilniaus krašto Seimas.

Šio statuto 24 str.12 dalis reglamentuoja Vilniaus karšto miestų ir gyvenviečių pervadinimą. Kiti jos straipsniai apriboja Lietuvos valstybės institucijų veikimą šiame regione. (statuto kopija pridedama).

Abejotina, ar minėti 82 Seimo nariai ir Prezidentas  dėl politinės patirties stokos pakankamai suvokė savo sprendimų padarinius ilgalaikėje Lietuvos valstybingumo perspektyvoje, tačiau darytina vienareikšmiška išvada, kad Įstatymu minėti Seimo nariai ir šalies Prezidentas patenkino pirminius 1989-1991 metų autonomininkų reikalavimus, leisdami pastariesiems pradėti šalies dezintegracijos darbą ir aiškiai suvokdami, jog tai nėra jų paskutinis reikalavimas. Tai patvirtina tas faktas, kad Seime dar prieš balsuojant už Įstatymo priėmimą, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjunga pateikė papildomą reikalavimą (siūlymą)  rašant asmenvardžius asmens dokumentuose leisti naudoti ir diakritinius ženklus (siūlymas svarstytas 2022-01-18 Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete).

Nėra būtinybės aiškinti KT, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis nustato, kad  Lietuvos valstybėje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, arba priminti KT išaiškinimą 1999 m. spalio 21 d. nutarime ir 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime, kuriuose konstatuota,jog„asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso, nes kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas“[3], „asmens  vardas ir pavardė  piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, nes kitaip bus  pažeistas konstitucinis valstybinės kalbos  statusas“.[4]  Analogiškų nuostatų KT  laikėsi ir vėlesniuose – 2004 bei 2009 metų savo sprendimuose.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Malgožatos Runevič-Vardyn byloje 2011 m.  gegužės 12 d. priimtame sprendime  konstatavo, kad šiuo metu Lietuvoje galiojanti asmenvardžių rašymo civilinės būklės dokumentuose  teisinė tvarka  ES teisės nepažeidžia. O 2014 m. įstatymų leidėjui KT sprendime dar kartą priminė pagrindinį principą – asmenvardžiai Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, tai garantuoja ir įpareigoja daryti konstitucinis valstybinės kalbos statusas.

Nepaisant visų minėtų KT išaiškinimų, Vilniaus rajone ir Vilnius mieste buvo nuolat priimami pirmųjų instancijų teismų sprendimai, įpareigojantys valstybės institucijas asmenvardžius asmens dokumentuose rašyti ne valstybine lietuvių kalba. Šie sprendimai sąmoningai nebuvo skundžiami, praleidus procesinius apskundimo terminus,  aukštesniųjų instancijų teismams, todėl  įgijo įstatymo galią ir buvo taikomi praktikoje, darant asmens tapatybės dokumentuose vardų ir pavardžių įrašus užsienio kalbomis. Tokie sprendimai buvo priimami ir po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2017 m. vasario 28 d. nutartyje (adm. byla Nr. A-2445-624/2017) išaiškino, jog asmenvardžiai ne valstybine lietuvių kalba gali būti įrašomi tik kitame piliečio paso įrašų skyriuje. LVAT konstatavo, jog piliečio paso kitų įrašų skyriuje įrašius asmens vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, nebūtų paneigti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir kad viešajame valstybės gyvenime turi būti vartojama valstybinė kalba“[[5]].

Tokie sprendimai nėra atsitiktiniai. Jais sąmoningai buvo kuriama ir formuojama žemesniųjų instancijų tariama teismų praktika, siekiant kvestionuoti piliečio įrašų privalomumą asmens dokumente tik valstybine lietuvių kalba.  Lietuvos valstybė susidūrė su akivaizdžiai atvira ir kenkėjiška kai kurių asmenų veikla, įskaitant asmenis, dirbančius Lietuvos teismų sistemoje. Ši veikla nukreipta į priešingą KT ir LVAT išaiškinimą, kad asmenvardžių rašyba užsienio kalbomis piliečio pase galima tik paso kitų įrašų skyriuje.

Minėti Seimo nariai ir Prezidentas negalėjo nesuprasti, kad  leisdami vienai kitataučių grupei Įstatymu autentiškai rašyti vardus ir pavardes asmens dokumentuose pagrindinių įrašų skyriuje tik lotyniškomis raidėmis, jie kartu apribojo kitos kitataučių grupės teises analogiškai persirašyti savo vardus ir pavardes asmens dokumentuose vien dėl to, kad pastarųjų gimtąją kalbą sudaro ne lotyniško pagrindo rašmenys. O tokių piliečių Lietuvoje yra per 200 tūkst. Tokiu būdu Lietuvos valdžia – sąmoningai ar ne – Įstatymu padalijo Lietuvoje gyvenančius kitataučius į dvi grupes – privilegijuotą ir analogiškų privilegijų neturinčią grupę, be jokio pagrindo eliminuodama pastarosios perspektyvą naudotis panašiomis teisėmis, kokias suteikė pirmai grupei (savo asmenvardžius asmens dokumentuose rašyti autentiškai), kartu suteikdama lūkestį pirmai grupei į privilegijų didinimą – kaip minėta, Seime svarstomi siūlymai leisti asmens dokumentuose vardus ir pavardes perrašyti naudojant diakritinius ženklus.

Akivaizdu, kad nei 82 Seimo nariai, nei Prezidentas negalėjo nesuprasti, jog tenkindami vienos kitataučių grupės interesus, jie šiurkščiai pažeidžia Lietuvos rusų, ukrainiečių, žydų, gudų bei kitų kitataučių lūkesčius savo vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti autentiškai. Šių tautinių bendrijų ir tautinių mažumų atstovų lūkesčių negali panaikinti jokie teisiniai argumentai ar politiniai išvedžiojimai, esą asmenvardžių  rašymas tik lotyniškomis raidėmis yra įteisintas kitose ES valstybėse. Seimas ir Prezidentas, Įstatymu apibrėždami pirmosios kitataučių grupės kitoniškumą, šiurkščiai  pažemino antrosios grupės kitataučius Lietuvos piliečius, akivaizdžiai juos diskriminuodamas, sužadindamas šios grupės kitataučių priešiškumą Lietuvos valstybei. Seimo nariai ir Prezidentas neturėjo pagrindo manyti, kad pradėjus taikyti Įstatymo nuostatas, rusakalbiai ir kitų tautybių asmenys, kurių yra per 200 tūkst., susitaikys su jiems siūloma diskriminacija. Labiau manytina, kad  paaštrėjus vidaus ir išorės politinei situacijai greitai susidursime su pastarosios kitataučių grupės reikalavimais analogiškų teisių sau, ir šie reikalavimai nebūtinai bus taikūs.

Todėl darytina išvada, kad tikroji Įstatymo paskirtis – ne užtikrinti kitataučių teisę  į autentišką vardą ir pavardę jų asmens dokumentuose, o siekis dirbtinai sukelti įtampą ir nesantaiką tarp kitataučių, atviras mėginimas supriešinti lietuvių tautybės piliečius su Lietuvoje gyvenančiais kitataučiais, pakirsti pastarųjų pasitikėjimą priimamų Lietuvos valstybės sprendimų nešališkumu ir teisingumu, kuriam pagrindas šiuo metu yra daugiau nei pakankamas. Vien ta aplinkybė, kad S. Skvernelis, J. Sabatauskas, A. Kubilius ir kiti Lietuvos valstybingumui abejingi politikai nepaliaujamai daugelį metų viešai eskaluoja savo menamus įsipareigojimus Lenkijai pertvarkyti valstybinės lietuvių kalbos rašybą, rodo, jog valstybės priimami sprendimai nebesiremia šalies Konstitucija ir įgavo antikonstitucinį pobūdį (Konstitucija nereglamentuoja jokių asmeninių politinių įsipareigojimų kitoms valstybėms).

Viena vertus, nuolatiniai raginimai tenkinti Lenkijos prašymus pertvarkyti valstybinę lietuvių kalbą pagal pastarosios pageidavimus (Lenkija pastaruoju metu to nereikalauja) kelia vidaus įtampa tarp lietuvių ir lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų, kita vertus, jie   daro žalą Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės santykiams, nes visuomenė supranta, jog dvišalių tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių pablogėjimu yra ypač suinteresuotos mūsų šalims nedraugiškos kaimyninės valstybės.

Be to, minėti politikai negali paaiškinti, kodėl siaurindami Lietuvos valstybės suverenitetą (valstybinės lietuvių kalbos vartojimą Lietuvos regionuose) jie siekia patenkinti vien Lenkijos, o ne kitų valstybių užgaidas. Visuomenė taip pat nesupranta, kokiu pagrindu ir kokia apimtimi, apskritai, bus ribojamas Lietuvos valstybės suverenitetas –  ar bus apsiribota tik valstybine lietuvių kalba, ar bus daromos ir kitokios, žymiai didesnės  išimtys  – šalies teritorinės nuolaidos. 

Nacionalinio susivienijimo nuomone, pradėtas šalies suvereniteto „aukcionas“ žemina ne tik lietuvių tautos orumą, jis kartu pakerta ir kitataučių piliečių pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kurių, kaip minėta,  šalyje gyvena beveik 400 tūkstančių.  Atkreipiame KT dėmesį į tai, kad šiuo metu antikonstitucinę politinę prekybą Lietuvos valstybės suverenitetu vykdo ne tik Seimo nariai, bet ir asmenys, užimantys pareigas žemesnėse valstybės valdžios įvairiose institucijose, įskaitant teismus. Pvz., Vilniaus  apygardos administracinis teismas (VAT) priėmė 2022-01-25 sprendimą, kuriame atmetė pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse skundą Vilniaus rajono savivaldybės merui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškėjas prašė įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės merą pakeisti švietimo įstaigų vadovų pareigybių aprašymus ir panaikinti nustatytą specialųjį reikalavimą labai gerai mokėti tautinių mažumų mokomąją (lenkų, rusų) kalbą kaip prieštaraujantį Švietimo įstatymo bei Kvalifikacinių reikalavimų aprašo nuostatoms. Teismas sprendė, kad Vilniaus rajono savivaldybės meras, kaip švietimo įstaigos vadovą į pareigas priimantis asmuo, turi teisę pareigybės aprašyme nurodyti ne tik teisės aktuose nustatytą kvalifikacinį reikalavimą mokėti vieną užsienio kalbą (anglų, prancūzų ar vokiečių), bet ir mokėti tą tautinių mažumų kalbą (lenkų, rusų), kuria atitinkamoje švietimo įstaigoje yra mokomi vaikai (sprendimas dar neįsiteisėjo).

Mažai tikėtina, kad minėtą sprendimą priėmę teisėjai nežinojo, kuo skiriasi tautinė mažuma nuo tautinės bendrijos, arba nežinojo, kad Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje tautinių mažumų sąvoka nėra apibrėžta. O tai reiškia, kad VAT priėmė ne teisinį, o politinį sprendimą, susiaurindamas valstybinės lietuvių kalbos vartojimą Vilniaus regione ir tuo būdu įtvirtindamas jame ne valstybinės lietuvių kalbos, o kitų užsienio valstybių kalbų privalomumą, kuris leidžia išstumti (pašalinti) iš šio regiono švietimo įstaigų nemokančius arba netinkamai mokančius rusų, lenkų bei kitų užsienio valstybių kalbas Lietuvos piliečius. Tai reiškia, kad VAT įteisino Lietuvoje būtent lietuvių tautybės asmenų diskriminaciją kalbos pagrindu. Šiuo atveju Įstatymas tampa pagrindine priemone žeminti lietuvių tautą ir užsienio kalbų nemokančius Lietuvos piliečius bei viešąsias pareigas einančius asmenis. Jis įpareigoja taikytis prie kitakalbių dokumentų turėtojų įgeidžių ir mokytis svetimų kalbų rašybos bei tarties lietuvių kilmės valstybės piliečius, daugelis kurių bus priversti tai daryti vien tik siekdami išsaugoti savo darbą arba šeimos pragyvenimo šaltinį.

Tokiu būdu Įstatymas sprendžia ne teisinį Lietuvos piliečių klausimą dėl asmens teisės į autentišką vardą ir pavardę, o tiesiogiai pradeda reguliuoti Lietuvos valstybingumo ir šalies suvereniteto raidą.  Įstatymo iniciatorių (E.Dobrovolskos ir kt.) tikslai – palaipsniui naikinti šalies regionuose valstybinį lietuvių kalbos statusą ir siekti Lietuvoje gyvenančių kitataučių kultūrinės, socialinės, ekonominės bei politinės atskirties. Šie tikslai absoliučiai sutampa su 1989-1991 metais Maskvos remiamų autonomininkų tikslais, kuriuos iki šiol nuosekliai tebepuoselėja Maskva. Leisdamas palaipsniui naikinti konstitucinį valstybinį lietuvių kalbos statusą atskiruose šalies regionuose, Įstatymas skatins šalies regionų dezintegraciją, kuri neabejotinai turės baigtis dalies teritorijų gyventojų pretenzijomis į autonomijas  Lietuvos Respublikoje ar net jų atsiskyrimu nuo Lietuvos Respublikos, o tai reiškia, kad savo esme Įstatymas kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos  nacionaliniam saugumui.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, prašome Konstitucinį Teismą pripažinti, kad Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose Įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.

Tuo atveju, jeigu Konstitucinis Teismas vien dėl to, kad „Nacionalinis suvienijimas“ nėra šios konstitucinės bylos šalis atsisakytų prijungti prie bylos šį pareiškimą, prašysime pareiškime nurodytus 37 Lietuvos Respublikos Seimo narius prašyti, kad šis dokumentas būtų prijungtas prie bylos būtent nurodytų Seimo narių  prašymu, kaip papildomas argumentas prašant pripažinti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose Įstatymą prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pridedama: Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto statuto kopija, kurio originalas yra valstybės archyvuose.

Lietuvos politinės partijos „Nacionalinis susivienijimas“  pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas


[1] Eugenijus Jovaiša, Aušrinė Norkienė, Asta Kubilienė, Aurelijus Veryga, Ligita Girskienė, Stasys Tumėnas, Dainius Kepenis, Valius Ąžuolas, Deividas Labanavičius, Guoda Burokienė, Dainius Gaižauskas, Giedrius Surplys, Algimantas Dumbrava, Gintautas Kindurys, Robertas Šarknickas, Rimantė Šalaševičiūtė, Arvydas Nekrošius, Antanas Vinkus, Juozas Varžgalys, Jonas Jarutis, Rima Baškienė, Vilija Targamadzė, Audronius Ažubalis, Agnė Širinskienė, Valdemaras Valkiūnas, Laima Nagienė, Laima Mogenienė, Liudas Jonaitis, Petras Gražulis, Valentinas Bukauskas, Linas Kukuraitis, Mindaugas Puidokas, Kęstutis Mažeika, Andrius Palionis, Remigijus Žemaitaitis, Valdas Rakutis, Algis Strelčiūnas.

[2] https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-gyventojai-2020/salies-gyventojai/gyventoju-skaicius-ir-sudetis

[3] Valstybės žinios. 1999 ,Nr. 90-2662.

[4] Valstybės žinios. 2009, Nr.134-5859.

[5] http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=2c4db8aa-695e-495f-b92e-e4d9aa1ed030

Share This