Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijai

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijai

Lietuvos teismų administracijai

Lietuvos savivaldybėms

Žiniasklaidai

Lietuvai nepavyksta įveikti gilėjančios migrantų krizės. Vyriausybės vertinimu, tai Baltarusijos su Rusijos pagalba vykdomas hibridinis karas prieš Lietuvos valstybę – pasitelkus Baltarusijos oro linijas tūkstančiai nelegalių migrantų gabenami į šią šalį ir jos valstybės tarnybų padedami yra siunčiami per Lietuvos Respublikos sieną, kurią kirtę jie prašo prieglobsčio, vildamiesi  susikurti progą gyventi Europos Sąjungoje.

Nekontroliuojamas nelegalių migrantų siuntimas per Lietuvos valstybės sieną yra vykdomas kaip  atsakas  į atvirą Lietuvos paramą Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos  opozicijai. Per du mėnesius Lietuvos Respublikos sieną nelegaliai kirto daugiau nei trys tūkstančiai migrantų. Ekspertų ir Lietuvos valdžios prognozėmis, šis skaičius turėtų išaugti dešimtimis tūkstančių. Šią prognozę patvirtina pastaruoju metu padvigubėję jų srautai. Nors viešai nei ekspertai, nei Vyriausybė to nepripažįsta, iš esmės vykdoma Lietuvos kolonizacija. Vyriausybei stinga drąsos ir ryžto imtis būtiniausių priemonių spręsti valstybę ištikusią egzistencinę krizę. Ji negali netgi pasiūlyti išeities iš susidariusios situacijos, nes neįvardina jos priežasčių. Deklaruojanti ,,vertybinę“ politiką Baltarusijos atžvilgiu ir siekius ją demokratizuoti, bet nesugebanti ir nesiryžtanti stabdyti neteisėtai mūsų valstybės  sieną kertančių migrantų ir grąžinti jų į Baltarusijos teritoriją Lietuvos valdžia faktiškai kapituliavo prieš A. Lukašenkos režimą, nes iš esmės vykdo jo suplanuotą ir įgyvendinamą bei jam naudingą politiką.

Krizės akivaizdoje  aiškėja priežastys, sąlygojančios Lietuvos valdžios politinės valios stoką ir praktinį bejėgiškumą mėginant suvaldyti neteisėtą svetimšalių antplūdį. Pažymėtina, kad 2018 m. gruodžio 4 d. Seimo priimtos rezoliucijos pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo pasirašytas Jungtinių Tautų Migracijos Paktas, kuris neleidžia prieš ekonominius migrantus, apsimetančius karo pabėgėliais, taikyti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą sienos perėjimą. Tokiu būdu minėtas Paktas panaikino ribas tarp legalios ir nelegalios migracijos, suteikęs teisę bet kurį asmenį, be jokio aiškaus tikslo vykstantį į kitas šalis, laikyti pabėgėliu. Ž. Povilionio pasiūlytam minėtos rezoliucijos variantui be rimtesnių diskusijų pritarę Seimo nariai ir tuometinio užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus beatodairiškai ir aklai remtą paktą pasirašę Lietuvos atstovai, pamindami ir išduodami gyvybinius lietuvių tautos ir valstybės interesus,  sukūrė teisines prielaidas paversti Lietuvą pasaulio perėjūnų laikino ar nuolatinio apsigyvenimo vieta ir laisvai kolonizuojama teritorija.

Stebint ES vadovų veiksmus ir komentarus Lietuvą ištikusios krizės akivaizdoje, tikėtina, jog ES institucijos nelegalų invaziją į Lietuvą mato ir išnaudoja kaip galimybę itin greitai paversti Lietuvą „pavyzdine“ multikultūrine šalimi, kurioje greitai atsirastų didelis agresyvių svetimšalių skaičius, o valdžia prieš tautos interesus mėgintų juos „integruoti“. Vakarų Europoje toks tragiškas scenarijus buvo kuriamas dešimtmečiais. Lietuvoje, dėl jos geopolitinės situacijos ir netikėtų A. Lukašenkos veiksmų, atsirado proga per itin trumpą laiką įgyvendinti multikultūrinį eksperimentą, sudarantį ES vyraujančios „vienovės įvairovėje“ ideologijos pagrindą.

Klausimų kelia ir visiems žinomas faktas, kad tris dešimtmečius per neįrengtą ir prastai saugomą sieną su Baltarusija į Lietuvą plūdo beveik nevaldomas (arba valdžios kontroliuojamas) neįtikėtinai didelio masto ekonominę žalą valstybei darantis kontrabandos srautas. Visų Lietuvos valdžių politinės valios stoka (ar nesuinteresuotumas) ryžtingai šį srautą nutraukti, sukuriant tikrą ir griežtai saugomą sieną su kaimynine šalimi, duoda pagrindą manyti, kad ir šiuo metu valdžios delsimas net migrantų invazijos sąlygomis iš esmės sustiprinti valstybės sienos apsaugą, gali būti aiškinamas nenorinčių prarasti nelegalių pajamų šaltinio kontrabandininkų įtaka kai kuriems už sienos apsaugą atsakingiems ir iš kontrabandos gaunantiems naudą įvairaus lygmens Lietuvos politinių ir administracinių struktūrų pareigūnams.

Viltį teikia aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas, pagerbdamas Medininkų žudynių aukas, dabartinę situaciją valstybėje (masinį nelegalių svetimšalių siuntimą iš Baltarusijos), prilygino kilusiems egzistenciniams iššūkiams visuomenei prieš 30  metų atgavus nepriklausomybę, pažymėdamas, jog „tapome taikiniu įžūlios hibridinės agresijos<…>, kad dabartinė krizė šalyje nėra nei natūrali, nei atsitiktinė“.

Pritardamas Prezidento situacijos šalyje vertinimui, Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad iškilusi grėsmė Lietuvos valstybei reikalauja principingai vertinti ir dabartinės Vyriausybės bei atskirų jos pareigūnų nenorą ar nugebėjimą stabdyti masiškai į Lietuvą siunčiamus nelegalių valstybės sienos pažeidėjų srautus. Todėl siūlome nedelsiant imtis dešimties svarbiausių veiksmų, kurių kompleksinis įgyvendinimas yra vienintelis būdas efektyviai nutraukti vykstančią valstybės sienos pažeidėjų (nelegalių migrantų) invaziją, susigrąžinant valstybės vidaus saugumo ir sienų kontrolę. Esminė šių veiksmų sėkmingo įgyvendinimo politinė ir teisinė sąlyga – imtis adekvačių priemonių prieš Rusijos ir Baltarusijos vykdomą agresiją. Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) įpareigoja Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką (94 str.). Tai reiškia, kad  vyriausybė, šią agresiją viešai įvardijusi kaip  realią grėsmę Lietuvos valstybės suverenitetui ir nepriklausomybei,  turi pareigą imtis ryžtingų priemonių šalies teritorijos vientisumui ir sienų neliečiamybei ginti. Kartu tai reiškia, kad prievartiniu būdu prieš Lietuvos valstybės valią per valstybės sieną į mūsų šalį siunčiami svetimšaliai iš Baltarusijos turi būti laikomi ne pabėgėliais ar migrantais, o agresorės vykdomo hibridinio karo priemone, t. y. šio karo dalyviais ir valstybės sienų pažeidėjais. Pastaroji aplinkybė suteikia galimybę Lietuvai – būtina nedelsiant pasitraukti iš JT migracijos pakto, taip Jungtinėse Tautose inicijuoti šio globalią migraciją įteisinančio ir skatinančio dokumento atsisakymą.   

Nacionalinio susivienijimo nuomone, nedelsiant turi būti atliekami šie praktiniai veiksmai:

  1. Užkardyti galimybę Baltarusijos režimui netrukdomai naudotis prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo resursais  – į Baltarusiją gabenamus ir per Lietuvos sieną siunčiamus svetimšalius būtina laikyti sudėtine hibridinio karo priemone ir šio karo dalyviais. Todėl būtina nebeįleisti nė vieno nelegalaus svetimšalio – sienos pažeidėjo (toliau – Pažeidėjai),  stabdant juos riaušių malšinimo ir kitomis priemonėmis, kurios yra pakankamos, kad Pažeidėjai (agresijos dalyviai) fiziškai vengtų priartėti prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos. Tai esminė sąlyga, kad likusios poveikio priemonės būtų veiksmingos. Atkreiptinas dėmesys, kad  Ženevos konvencija suteikia šalims, neįstengiančioms priimti daugiau prieglobsčio prašytojų, galimybę  tiesiog uždaryti valstybės sienas (per praėjusį dešimtmetį šia teise pasinaudojo ne viena Europos valstybė).

PAŽYMIME, kad neturi jokio pagrindo klaidinimas, jog be valstybės pasienio tvoros, neįmanoma fiziškai sustabdyti nelegalių sienos pažeidėjų. Pasienio tvora ar vielos įrenginys tėra pagalbinė priemonė, suteikianti papildomai laiko valstybės sieną saugantiems pareigūnams. Taigi valstybė sienos tvorą tikslinga tiesti, o ne laukti, kol šis kelių metų darbas bus baigtas. Todėl šiuo atveju svarbiausia yra valingas politinis sprendimas jėga stabdyti į šalį nelegaliai mėginančius patekti Pažeidėjus. Sieną saugantys pareigūnai turi visus pranašumus, leidžiančius efektyviai tai daryti (Pažeidėjai atvyksta pėsti, teritorija jiems nėra pažįstama, jie neturi oro ir kitų pažangių stebėjimo priemonių, nėra ginkluoti. Tuo tarpu pasieniečiai turi pažangiausias judėjimo ir šilumos fiksavimo priemones, stebi sieną iš oro dronais, pažįsta teritoriją, yra mobilūs ir ginkluoti automatiniais ginklais, turi teisę jais įspėti, o esant fiziniam pasipriešinimui – ginklais pasinaudoti). Valstybinės sienos gynybai, taigi ir šalies teritoriniams  vientisumui išsaugoti, privalo būti pasitelkta Lietuvos kariuomenė. Net ir dalies jų prievartinis apgręžimas, įskaitant ir pažeidėjui padarytą fizinį poveikį, pasiųstų įspėjamąjį signalą būsimiesiems Pažeidėjams, kas neabejotinai sumažintų jų srautus. Pradėti fiziškai stabdyti valstybės sienos pažeidėjus yra ne galimybių, o valios klausimas.

  • Kuo plačiau Pažeidėjų kilmės šalyse skleisti žinią apie Lietuvos valstybės pasipriešinimą Baltarusijos vykdomam hibridiniam karui ir nekompromisines pasipriešinimo priemones, skelbti  Pažeidėjų  nepriėmimo į Lietuvą ir prieglobsčio prašymų nesvarstymo politiką. Jokiomis aplinkybėmis neprašyti pagalbos vyriausybių Pažeidėjų kilmės šalyse. Atvirkščiai, konstatuoti, kad kitų šalių piliečiai skverbdamiesi per Lietuvos valstybės sieną rizikuoja savo gyvybėmis ir tikrai nepateks į ES.
  • Dėl Vyriausybės neveiklumo jau į Lietuvą patekusius per 3500 Pažeidėjų, kurie klaidinančiai vadinami nelegaliais migrantais, skubiai deportuoti, ypač, jei yra žinomos ir juos priimti sutinka jų kilmės šalys. Kitus Pažeidėjus pagal atskirus susitarimus perleisti bet kurioms sutinkančioms už išmoką juos perimti trečiojo pasaulio šalims, kuriose nevyksta karas. Tokie precedentai jau yra ir tai nelaikytina tarptautinės teisės pažeidimu.
  • Lietuvoje jau esantiems Pažeidėjams kurti paskatas savanoriškai grįžti į savo kilmės arba kitas pasirinktas ir juos sutinkančias priimti šalis. Tokiems asmenims yra taikytini visuotinai pripažinti humaniško elgesio standartai ir tokius pasiūlymus jiems gali suteikti prieglobsčio prašymus nagrinėjantys teismai. Šiuo atveju turi būti nuosekliai vadovaujamasi principu, kad nelegali migracija nėra žmogaus teisė. Pabrėžiame, kad tariamai nelegalūs migrantai turi būti traktuojami tik kaip Baltarusijos vykdomo hibridinio karo prieš Lietuvą priemonė ir Lietuvos valstybės sienos pažeidėjai, kuriems turi būti suteikiamos minimalios paslaugos, patenkinančios  būtiniausius pragyvenimo poreikius. Atitinkamai negali būti toleruojamas valdininkų ar valstybės tarnautojų elgesys, kai nusikaltimo padarymas (neteisėtas valstybės sienos kirtimas) traktuojamas kaip tariama žmogaus teisė. Toks elgesys kelia grėsmę valstybės teisiniam stabilumui, nes jis skatina teisinį nihilizmą ir silpnina piliečių prievolę laikytis Lietuvos valstybės įstatymų. Kita vertus, Lietuvos valstybė negali mokesčių mokėtojų sąskaita suteikti pažeidėjams (Baltarusijos agresijos prie Lietuvą dalyviams) privilegijuotą statusą savo piliečių atžvilgiu, t. y. suteikti tokį aprūpinimą ir gerovę Pažeidėjams, kokia yra nepasiekiama daugybei skurstančių mūsų šalies piliečių. Pabrėžtina, kad Pažeidėjams bent kartą atsisakiusius jiems teikiamo maisto ar sąmoningai sutrukdžius valytojų bei kito personalo darbą,  palikti juos be šių paslaugų, tik su priemonėmis tvarkytis ar su produktais gamintis maistą patiems.
  • Iki deportuojant ar perleidžiant Lietuvoje jau esančius Pažeidėjus kitoms šalims, laikyti juos kuo saugesnėse ir kuo atokesnėse nuo gyvenviečių teritorijose, vasaros laiku – aptvertuose palapinių miesteliuose. Vengiant organizuotų neramumų tikslinga nelegalus saugoti mažesnėmis grupėmis, o ne formuoti kelias dideles stovyklas.
  • Priimti įstatymų pataisas, leidžiančias civilių gyventojų savanorystę sienos apsaugos darbe, skatinti visuomenės solidarumą stabdant valstybės sienos pažeidėjų (Baltarusijos siunčiamų svetimšalių) invaziją. Šiuo metu galiojantys įstatymai nesuteikia civiliams asmenims teisės dalyvauti saugant valstybės sieną, o savanoriškas piliečių dalyvavimas valstybės sienos apsaugoje būtų traktuojamas kaip trukdymas pareigūnams.
  • Visi Pažeidėjai, kol bus Lietuvoje, turi būti laikomi saugomose ir nuo likusios Lietuvos teritorijos izoliuotose patalpose. Jeigu atskirų asmenų (Pažeidėjų) prieglobsčio prašymai nebus įvertinti per 6 mėnesius, priimti pataisas, kurios užtikrintų tolesnį tokių asmenų izoliavimą.
  • Sekant Danijos pavyzdžiu priimti ilgalaikį tvarų sprendimą – steigti prieglobsčio prašymų priėmimo ir svarstymo centrus kitose pasaulio šalyse, geriausiai, pagrindinių migrantų kilmės šalių regionuose. Tokiu būdu asmenys, norintys teikti prieglobsčio prašymus mūsų šalyje, išvengtų brangios ir pavojingos kelionės iki Lietuvos, kartu išvengtų Pažeidėjo statuso, o Lietuva išvengtų problemos deportuojant prieglobsčio prašytojus (Pažeidėjus), kurių prašymai būna atmetami. Vadovaujantis Vidaus reikalų ministerijos informacija, per pirmąjį masinio Pažeidėjų siuntimo iš Baltarusijos mėnesį nė vienas Pažeidėjo prieglobsčio prašymas nebuvo pagrįstas ir nebuvo patenkintas.
  • Nekeisti Lietuvos valstybės pozicijos Baltarusijos režimo atžvilgiu, neprašyti pagalbos ar nuolaidų, nevykdyti Baltarusijos keliamų sąlygų. Tiek valstybės sienos pažeidėjų masinis priėmimas (tai daro dabartinė Vyriausybė), tiek ir derybos su Baltarusijos vadovu A. Lukašenka dėl siunčiamų agresijos dalyvių sustabdymo (tai siūlo kai kurios opozicinės partijos), būtų Lietuvos valstybės pralaimėjimas ir kapituliacija prieš A.Lukašenkos veiksmus. Nacionalinio susivienijimo nuomone, vienintelis prasmingas veikimas šioje situacijoje – visomis būtinomis priemonėmis kreipti atgal į Baltarusiją  Lietuvai gabenamas hibridinio karo priemones, t. y. Pažeidėjus kreipti  į tą šalį, į kurią jie atvyko savo laisvu pasirinkimu. Taip būtų išspręsta ne tik Pažeidėjų (tariamų migrantų) krizė,  bet ir patys Pažeidėjai (hibridinio karo priemonė) taptų Baltarusijos režimo problema, pakertanti svarbiausią režimo atramą – Baltarusijos provincijos agromiestelius. Kartu būtina formuoti realistišką Lietuvos santykių su Baltarusija plėtros strategiją, grindžiamą prielaida, kad artimuoju laikotarpiu politiniai pokyčiai šioje šalyje menkai tikėtini. Tikslinga ieškoti galimybių atnaujinti ir pagal išgales normalizuoti Lietuvos ir Baltarusijos  santykius ir  pradėti dalykišką bei konstruktyvų dialogą ir bendradarbiavimą sprendžiant abiems šalims aktualią nelegalios migracijos problemą vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.
  • Siekiant ilgalaikio tvaraus sprendimo, imtis lyderystės ir telkti partnerius tarptautinės teisės pakeitimams, kuriuos įvykdžius atsisakyti priimti prieglobsčio prašytojus iš ne kaimyninių šalių būtų nebe išimtis (tai dabar numato Ženevos konvencija ir tuo būtina pasinaudoti), o nauja tarptautinės teisės norma, atitinkanti naujas realijas – nuolat  besikartojantį masinį nelegalių migrantų judėjimą į turtingesnes šalis, manipuliuojant pabėgėlio statusu.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Share This