ŽMOGAUS TEISIŲ DIENĄ MININT
Pastaruoju metu žmogaus teisės prisimenamos labai dažnai. Atrodo, kad tai turėtų džiuginti, juolab dėmesio ir pagarbos joms niekada nebus pernelyg daug, tačiau vis labiau kirba mintis, kad jomis prisidengiama siekiant savų, toli gražu ne visiems žmonėms artimų ir svarbių tikslų. Tai nesunku pastebėti tiek analizuojant konkrečias žmogaus teises, tiek valdžios požiūrį į jas.
Pradėkime nuo referendumo dėl referendumo. Galima manyti, kad sumažinti referendumui surengti būtiną rinkėjų parašų skaičių net 3 kartus yra tikrai pernelyg daug, tačiau kodėl iš valdančiųjų pusės norima palikti viską kaip buvo ir iš esmės atimti piliečių teisę reikšti savo nuomonę referendumo būdu?
Argumentas, kad jo organizatorių tarpe tikrai esama mažiausiai vertų pasitikėjimo, prokremlinės orientacijos veikėjų, neturėtų paneigti pačios referendumo demokratizavimo idėjos. Kol valdžia ignoruos realią piliečių teisę reikšti savo nuomonę šiuo ir kitais demokratiniais būdais, tol tokie veikėjai ras gerą dirvą drumsti vandenį.
Neabejotina, kad žmogaus teisės apima vaikų teises. Mažėjant bendruomenių ir bažnyčios įtakai, valstybė turi jomis rūpintis (tiesą sakant, ji visada tai darė tik ne visada sėkmingai), tačiau ar galima vaikų teises atskirti nuo tėvų ir šeimos teisių, jas didžiąja dalimi pakeičiant valstybės priežiūra, nors valstybė, naudodama daugiausiai administracines priemones, to atlikti nepajėgi ir jai to daryti nereikia? Pagaliau, ar propaguojant vaikų teises mokinių tarpe nepamirštamos tiek jų tėvų, tiek mokytojų teisės ir vaikų pareigos?
Šiandien aršiai tebediskutuojama dėl skiepų nuo Covid 19 taikymo. Kiekvienas pilietis turi teisę turėti savo nuomonę šiuo klausimu, net jeigu ta nuomonė tokia, kad skiepai įterps į jo kūną kažką nenusakomo, o per tą „kažką“ iš kosmoso ar „pasaulinio blogio centro“ jis bus valdomas ir taps robotu. Kiekvienas turi teisę disponuoti savo kūnu, tačiau neturi teisės kelti grėsmės ir daryti žalos kitiems Lietuvos žmonėms kurie mąsto ir elgiasi kitaip.
Žmogaus teisių kontekste labai svarbią vietą užima „ketvirtoji valdžia“-žiniasklaida. Pamirštama, kad visi šalies gyventojai turi teisę gauti objektyvią, bešališką informaciją (visų pirma tai liečia taip vadinamą visuomeninį transliuotoją-LRT (jo priklausymas nuo visuomenės labiausiai pasireiškia tuo, kad jis yra visuomenės finansiškai išlaikomas), o žurnalistai teisę būti nepriklausomais, tačiau ar ši teisė realiai egzistuoja valdančiajam politiniam ir verslo elitui manipuliuojant žiniasklaidos priemonėmis bei savų arba užsakytų tikrų, o kartais tariamų specialistų nuomone?
Svarbus žmogaus teisių garantas yra laisvos, nepriklausomos nuo valdžios piliečių organizacijos (NVO). Tačiau ar galime būti patenkinti situacija šioje srityje jeigu valdantieji ignoruoja daugelį jų, išskirdami grupelę proteguojamų NVO, o piliečių pilietinį aktyvumą skatina tik tokiose srityse kurios jiems patogios? Netgi nevyriausybinių organizacijų įstatyme įteisintas ne piliečių organizacijų, bet valdžios institucijų dominavimas.
Valdžia žmogaus teises supranta gana keistai: pvz. pakeisti lyties sampratą, iš lietuvių kalbos išmesti visa, kas susiję su tradiciniu lyties traktavimu, įteisinti fizinį lyties keitimą (galbūt ne vieną kartą)
Neturėtų kilti abejonių dėl žmogaus teisės į savo nuomonę ir jos raišką įvairiais būdais. Tačiau ar tam neprieštarauja ketinimai įteisinti įvairius „neapykantos kalbos“ tramdymo būdus, nes šią „kalbą“ galima traktuoti įvairiai ir išplėsti iki begalybės? Arba piketų ir mitingų atstumą nutolinti nuo valdžios institucijų tiek, kad nebūtų matoma kas parašyta protestuojančių plakatuose?
Turėtų stebinti, kad tiek minėtos tariamai nevyriausybinės organizacijos (įskaitant ir kelias, besiskelbiančias žmogaus teisių gynėjomis), tiek mūsų valdžia žmogaus teises supranta gana keistai: akcentuojamos tik mažumų (kartais tokių mažų apie kurias niekas be jų pačių nežino) teisės, nors dažnai jų reikalavimai daugiau negu keisti, pvz. pakeisti lyties sampratą, iš lietuvių kalbos išmesti visa, kas susiję su tradiciniu lyties traktavimu, įteisinti fizinį lyties keitimą (galbūt ne vieną kartą), finansuojant tai iš valstybės, t. y. visų piliečių kišenės, suteikti joms įvairias privilegijas ir t.t.
Neginčytina, kad mažumų teisės taip pat yra svarbios ir gintinos, natūralu, kad demokratinė visuomenė atlaidi mažesniems (toks principas turėtų galioti ir Europos Sąjungoje, jos didžiosios šalys turėtų atidžiau vertinti mažųjų interesus (pvz. Lietuvos saugumo poreikį) negu savo pačių, gal taip yra, o gal ir ne), bet keista, kad mūsuose iš esmės pamirštamos daugumos teisės, nors jos daugeliu atveju seniai žinomos, jos įtvirtintos tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir daugelyje Vakarų šalių tapo kūnu. Tai socialinės ekonominės teisės: atlyginimai, pensijos, kita socialinė parama, normalios darbo sąlygos, teisė į kokybišką sveikatos apsaugą (net ir pandemijų metu), teisė į mokslą ir švietimą bei vienodą prieinamumą prie to visiems, į galimybes naudotis kultūros vertybėmis ir t.t. Tikriausiai žemiau skurdo ribos esančių ar sveikatą darbe praradusių teisės yra kur kas aktualesnės negu tariamos jaunimo teisės laisviau vartoti alkoholį, rūkyti „žolę“ ar vienos lyties asmenims kurti šeimas bei įsivaikinti vaikus?
Pagaliau yra teisės kurios liečia absoliučią daugumą šalies gyventojų ir kurioms kasdien kyla vis didesnė grėsmė, tai teisė į savo tautos tradicijas, kalbą, papročius, kultūrą (ypatingai į tai kas suprantama kaip etninė kultūra) apskritai, į visa kas išreiškia tautiškumą bei į tai kas tai turėtų ginti-sava valstybė.
Globalizacija, kuri naudinga, visų pirma, stambiausiam verslui, tam neturi sentimentų. Neturi jų ir globalaus pasaulio ideologai bei politikai nuo kraštutinių kairiųjų iki neoliberalų. Ir vieni ir kiti, nors iš pirmo žvilgsnio turėtų būti tokie skirtingi, pastaruoju metu tautų ir nacionalinių valstybių klausimais sunkiai beatskiriami. Beje, teisę į šias teises, įskaitant ir teisę į savo valstybę turi ir tie žmonės, kurie šiandien daug kam kelia galvos skausmą-kurdai. Deja, Vakarų šalys apie tai nedrįsta kalbėti.
Žmogaus teisės gimsta ir keičiasi kaip visų piliečių susitarimas, todėl kiekvieno žmogaus nuomonė šiais klausimais yra svarbi ir reikšminga. Mes turime teisę turėti protingą valdžią kuri supranta ir gerbia visas visų be išimties piliečių teises. Nedera pamiršti, kad žmogaus teisės nėra valdančiųjų dovana liaudžiai, priešingai jos yra piliečių įpareigojimas valdžiai. Jeigu pastaroji to nežino arba mano kitaip, žmonės turi teisę tą jai priminti.
Naujausi komentarai