Vilniaus universitetas siūlo akademinei bendruomenei kalbėti lyčiai neutraliais naujadarais. Vokiečius išgąsdino „nepolitkorektiškas“ baletas „Spragtukas“. Europos komisarus gąsdina žodžio „Kalėdos“ paminėjimas. Visiems privaloma norma kalbėti apie „žolę“ kaip apie asmens laisvę, apie vakcinas – kaip apie visuotinį gėrį. Vienodai „teisingai“ auginti vaikus ir vienodai „teisingai“ traktuoti klimato kaitą. Be jokių prieštaravimų ir nuomonių nesuderinimų su meinstrymu. Gal „politkorektiškoji“ Europa jau kraustosi iš proto?
Kiek tokia patologinė būsena tęsis ir kuo visa tai baigsis, šiandien kalbamės su profesoriumi Vytautu Daujočiu.
„Taip, atrodo bjauriau nei Sovietų Sąjungos laikais, tada dar tokio absurdo nebuvo. Rašytojo, eseisto Oldono Leonardo Hakslio (Aldous Leonard Huxley 1894-1963) fantastiniame romane „Puikus naujasis pasaulis“ yra aprašyta visuomenė, kurioje yra naujoji kalba ir kam ji reikalinga. Reikia išplauti smegenis žmonėms, išmazgoti ir padaryti taip, kad pasikeistų realybė. Vyras – ne vyras. Moteris – ne moteris. Biologiją pakeisti kaip mokslą, kad biologija neegzistuotų. Prie Stalino buvo neigiama genetika, kibernetika, šie mokslai buvo uždrausti. Ir tuomet, ir dabar mokslo neigimas yra su tikslu. Nėra taip, kad tik mes būtume geručiai, nieko neįžeistume. Visai Europos civilizacijai išplaunamos smegenys ir suformuojama naujoji visuomenė. Jei pakeisi kalbą, jos turinį, pasigaminsi naują visuomenę“, – sako V.Daujotis.
– Iš romano „Puikus naujas pasaulis“ turinio turbūt mokėsi ir mūsiškiai iš Laisvės partijos. Žmonės knygoje džiugiai vartoja narkotikus, yra laimingi bešeimiai, vaikai pradedami mėgintuvėliuose. Taip pat rašoma apie kolektyvinius isterijų priepuolius. 1932 m parašyta utopija jau virsta realybe?
– Daroma viena Europos liaudis, nes jos reikia Europos Sąjungai. Visų tautų nesuvaldysi. Buvusiam Europos Komisijos pirmininkui Žanui Klodui Junkeriui (Jean Claude Juncker), tam žmogeliui, kuris mėgo išgerti, tautų Europa buvo košmaras. Reikėjo pagaminti vieną šalį ir per ją realizuoti demokratiją.
Kas yra demokratija? Tai demos cratos – liaudies valdžia. Vienos liaudies valdžia. Bet nėra Europoje vienos liaudies. O kai nėra vienos liaudies, tik atskiros šalys, iš jų bandoma padaryti Europos naująją tautą. Nori išvalyti iš galvos šįkart ne „buržuazines atgyvenas“, bet praeities atgyvenas. Išmesti supratimą apie tautą, kalbą, krikščionybę, kuri yra Europos civilizacijos pagrindas. Sugriauti tėvo, motinos, vyro ir moters sąvokas. Įteigti, kad šeima gali būti bet kokia ir bet kas. Ta šeimos likvidavimo revoliucija jau vyksta. Pasaulis išardomas iki pamatų, kalba naikinama, o ant griuvėsių bus statomas naujasis.
– Pasaulį naują pastatysime – turbūt yra universaliausias visų revoliucijų šūkis!
– Ši revoliucija savotiška. Filosofas, sociologas Herbertas Markuzė (Herbert Marcuse 1898-1979) rašė, kad pirmiausia reikia kultūrinės revoliucijos. Panašiai Mao Kinijoje surengė kultūrinę revoliuciją (1966 m. – aut. past.), bet ji žmones daugiau naikino fiziškai, o Europoje kultūrinė revoliucija veikia žmonių smegenis.
Anot H. Markuzė, darbininkai dabar per gerai gyvena, todėl nesukels revoliucijos. Revoliuciją dabar gali sukelti marginalai, homoseksualai. Tik reikia įteigti, kad jie visi yra skriaudžiami, diskriminuojami pagal orientaciją, spalvą ir t.t. Reikia juos erzinti, suerzinti ir taip griauti senąjį pasaulį. O paskui pastatyti naująjį. Bet ne jie valdys, ne revoliucionieriai.
– Nes revoliucijos suvalgo savo vaikus?
– Visų revoliucijų vaisiais pasinaudoja kiti. Ne revoliucionieriai. Revoliucijos vaisiais pasinaudos grupelė žmonių, naudosis tie, kas valdo kapitalą. O žmones bus galima nustumti ten, kur reikia, nes jie bus klusnūs. Kaip ir sovietiniais laikais buvo nustumiami į komjaunuoliškas BAM’o ar kitas statybas.
– O kodėl manote, kad žmonės bus klusnūs?
– Homoseksualizmas yra tam tikra iškreipta forma, bet ji skatinama dirbtinai. Tai suformuoja priklausomybę, žmogui vis reikia patenkinti tą iškreiptą fizinę priklausomybę kaip narkomanui. Tokį žmogų labai lengva valdyti, nereikia nei botago. Valdžiai tik reikia nuolat patenkinti jo troškimus. Tada jis dėl tokios valdžios padarys bet ką. Tokį žmogų gali stumti, kur tik nori, kaip darbo jėgą, neturinčią jokių tautinių aspiracijų. Kur reikės, ten ir pasiųs kaip komjaunimo brigadą į plėšinius, į BAM’ą. „Pagamins“ klusnų demos.
Dabar laužomas senosios Europos pagrindas ir kuriamas naujasis žmogus. Be šeimos, prisirišimo, su sugriauta kalba, su sugriautomis mąstymo sąvokomis, nes kalba atspindi mūsų mąstymą.
– Sakote, tokį „apgriautą“ žmogų lengviau valdyti. O kas jį valdys?
– Valdantieji yra stambusis kapitalas. Jis naudosis revoliucijos vaisiais, kaip ir komunistinių revoliucijų vaisiais naudojosi jose nedalyvavusieji. Europos civilizacija kurta krikščionybės pagrindu, nacionalinės valstybės vis dar neleidžia laisvai tarpti tarptautinėms korporacijoms, trukdo joms turtėti.
Bet paradoksas – iš kur iškyla Europos Komisijos pirmininkai? Ištraukiami kažkur iš pakampių. Ne Europos Komisija valdo, o slaptos tarptautinės finansinės korporacijos. Jos ir pastato eurobiurokratus, ir naudojasi savo kultūrinės revoliucijos vaisiais. Ne mažiau nei buvo prie Mao. Tik ten, pasikartosiu, kultūros žmones naikino fiziškai, o čia žmogaus mąstymas yra užmušamas.
– Ar pavyks prieš tai atsilaikyti? O jei nepavyks, kada Lietuva iš valstybės taps tik ES regionu?
– Žiūrint iš šono, tik Vyšegrado šalys – Vengrija, Čekija, Lenkija, Slovakija – dar priešinasi. Didžioji Britanija atsisakė dalyvauti vidiniuose ES vaiduose ir išėjo. Britai stipriai priešinosi naujakalbei, kitiems „politkorektiškiems“ perlenkimams, bendrai valiutai, todėl sugebėjo išeiti iš tokios Europos.
Kada tapsime regionu? Penkiasdešimties metų nereikės. Viskas vyks greitai. Monetarinė sąjunga jau padaryta, euras įvestas. Valstybei pusė ekonomikos kaip jos nuosavybė jau nepriklauso. Nevaldome savo švietimo. Švietime turime masę kvislingų. Kai kurie svajoja, kad švietimas būtų perduodamas Briuselio reguliavimui. Esą būtina atiduoti mūsų švietimą kitai šaliai. Naujajai Maskvai – Briuseliui.
Taip kalba centrinių šalies švietimo įstaigų vadovai. Ko jie siekia? Briuselis pats atbėgęs nepadaro Lietuvoje blogų darbų. Vietiniai vykdo. Jei taip bus toliau, Lietuvą ištrins. Bus regionas, žmonės, gal liks Žemaitijos, Aukštaitijos regionai, bet Lietuvos neliks.
O valdys, aišku, finansinės korporacijos.
– Bet finansinių korporacijų vadovai – irgi žmonės. Juos taip pat veiks ir europiečių naujakalbė, ir „politkorektiški“ išsidirbinėjimai. Jie taip pat turės žiūrėti „politkorektiškai“ patobulintą „Spragtuką“.
– Aišku, jie taip pat yra susiję, bet daug kas jų neužkabins. Per ilgą laiką tai nepaliks jų nepakeistų, bet jie vis vien valdys turtą. O aukščiausias žmogaus įgeidis, troškimas – turtai ir valdžia. Šių įgeidžių niekas nenugali.
Žmogui duotas protas, kad valdytų aistras, bet jei žmogus turi valdžią – jos niekada nebus gana, tokie niekada nesustoja. Jei nesustos valdyti pasaulinės finansinės korporacijos, Europoje liks vis mažiau suverenumo atskiroms valstybėms. Mastrichto sutartimi buvo palaiminta bendra monetarinė politika. Lisabonos sutartyje žmogaus teisė labai išsiplėtė dirbtinėmis teisėmis. Dar vienas dalykas – Europos Teisingumo Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra viršnacionaliniai teismai, bet mes, ES valstybės, į savo valstybių Konstitucijas turime įtraukti ETT ir EŽTT sprendimus, kurie naikina valstybių valstybingumą. Veikiama per visus kanalus, per Lietuvos Konstitucinį Teismą „ištransliuojami“ naujieji šeimos išaiškinimai ir t.t.
Gal lenkai ar vengrai atsilaikys, gal pabėgs iš ES, o mūsų vietinė administracija skuba vykdyti viską, ko reikia Briuseliui. Jei bus daugiau tokių valstybių kaip Lietuva, labai greitai tas procesas (Europos liaudies kūrimas – aut. past.) vyks. Šį procesą dar pristabdo lenkų, vengrų veiksmai, britų išėjimas iš ES. Kitaip mes iškart grįžtume į ten, iš kur neseniai ištrūkome. Prieš Briuselio įtaką reikia kovoti kartu su Vyšegrado šalimis, kurios sugeba dar šiek tiek priešintis.
Turėtume jungtis prie šio branduolio. Tai būtų naudinga visai Europai ir mums, bet servilizmas, nuolankumas Briuseliui daro savo. Mūsų europarlamentarai nuolat dalyvauja pasmerkiant Lenkiją dėl ten vykdomos teismų reformos. Matyt, Lietuva išsirinko ne tuos žmones. Išsirinko tuos, kurie palaidos mūsų nepriklausomybę.
Reikia didelių sukrėtimų, kurie padėtų mums atsiskleisti, bet ne karo metas. Didžiųjų lūžių metais, kai žmonės susiduria su pavojais, jie ima blaiviau ir sveikiau mąstyti. O dabar užliūliuojami Europos kultūrinių fondų pinigais.
Naujausi komentarai