Į šalies aukščiausiuosius pareigūnus dėl Gedulo ir vilties dienos kreipėsi Nacionalinio susivienijimo valdyba.
Savo kreipimesi NS valdyba primena, kad prieš šešerius metus Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) 2019 metų sprendime byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ pripažino, jog sovietų okupantų vykdytam sistemingam politinio ir etninio Lietuvos gyventojų elito naikinimui pritaikomos Genocido konvencijos nuostatos.
Toks veikimas atitiko „genocidinės intencijos“ elementą, nukreiptą ne prieš atskirus asmenis, o būtent prieš lietuvius kaip etninę grupę. Tai esminis EŽTT sprendimo aspektas – SSRS vykdytiems represijų veiksmams oficialiai suteiktas teisinis genocido statusas pagal tarptautinę teisę. Taigi EŽTT suformulavo, kad sovietinės represijos prieš plačius visuomenės sluoksnius buvo etno-politinis genocidas – „sistemingas naikinimas, grindžiamas represine politika“.
Okupacinio režimo represinių struktūrų darbuotojai labiau privilegijuoti už tremtinius
Tačiau Lietuvos valstybė ir jos valdžia, kreipimesi akcentuoja NS valdyba, nesivadovauja šiuo teismo sprendimu. Tremtiniai iš esmės tebėra laikomi ne etninio genocido aukomis, o tik SSRS okupacinės valdžios represuota socialine-klasine grupe. Lietuvos valdžioje esama asmenų, kurių šeimų nariai aktyviai kolaboravo su okupaciniu režimu ir vykdė trėmimus, o visuomenėje tebėra palaikomas ir išlieka gajus požiūris į masinius gyventojų trėmimus kaip į pokario „pilietinio konflikto“ ir „kovos su liaudies priešais“ išraišką.
Nors valstybė šiek tiek pasirūpino kompensacijomis ir socialinėmis garantijomis tremtiniams bei jų šeimų nariams, tačiau pažymėtina, kad okupacinio režimo represinių struktūrų darbuotojai yra labiau privilegijuoti gaudami didesnes valstybines pensijas ir kitas socialines rūpybos paslaugas. Tai dar kartą patvirtina, kad tremtiniai šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje, kaip kadaise LSSR, neretai tebėra laikomi antrarūšiais valstybės piliečiais, rašoma kreipimesi į aukščiausiuosius Lietuvos Respublikos vadovus.
Todėl, teigiama kreipimesi, valstybės istorinės atminties politika tremčių klausimu yra dvilypė ir prieštaringa. Nors Birželio 14-oji yra paskelbta Gedulo ir vilties diena, vyksta oficialūs ritualiniai tremčių minėjimo renginiai, bet valstybės institucijos deramai nesirūpina sovietų tremtyje žuvusiųjų atminimu, jo negerbia ir nesaugo. Šiurpi tautos tragedija iki šiol nėra įprasminta. Trūksta pastangų valstybės lygmeniu išsaugoti gyvąją tremties kančių atmintį ir perduoti ją jaunajai kartai. Tremties temai skiriama nepakankamai dėmesio mokinių bendrojo lavinimo programoje, o mokykliniuose vadovėliuose ji pristatoma fragmentiškai kaip sausas praeities faktas.
NS valdyba kreipimesi į aukščiausiuosius Lietuvos Respublikos pareigūnus ragina įstatymiškai įteisinti visose šalies savivaldybėse privalomus iškilmingus Masinių trėmimų dienos minėjimus miestų aikštėse ir tremtinių atminimo vietose, dalyvaujant valstybės ir savivaldybių vadovams, tremtinių ir visuomeninėms organizacijoms, jaunimui. Nustatyti visoms mokykloms pareigą Masinių trėmimų dieną surengti pilietines pamokas apie okupacijas, tremtis ir jų pasekmes Lietuvai.
NS valdyba kviečia Birželio 14-ąją paskelbti nacionaline atminties kultūros diena, skirta kūrybai apie istorines Tautos laisvės kovas, netektis ir patirtas kančias bei didžiausių negandų metais puoselėtas Laisvės ir Atgimimo viltis ir pažymi, jog gyvas ir pagarbus atminimas gali apsaugoti tautą nuo istorinės atminties ištrynimo, o valstybę – nuo tragedijos pasikartojimo.
Birželio 14-oji yra Gedulo ir vilties diena – viena skaudžiausių Lietuvos istorijos datų, simbolizuojanti okupacijos žiaurumą ir nekaltų žmonių kančią.
Per visą sovietų okupaciją iš Lietuvos, skirtingais duomenimis, buvo ištremta apie 200 tūkst. žmonių. Žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų (ryšininkų, rėmėjų, slėpėjų), o jų suimta ir represuota daugiau kaip 50 tūkst. Tai buvo politinio, kultūrinio ir ekonominio elito – valstybės tarnautojų, karininkų, mokytojų, ūkininkų, verslininkų ir jų šeimų – sistemingas naikinimas.
Žemiau pridedamas visas Kreipimosi tekstas.
NS pirmininkas Vytautas Radžvilas
Kontaktai žiniasklaidai:
Almantas Stankūnas
Tel. +370 699 14737
J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Sauliui Skverneliui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Gintautui Paluckui
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Žiniasklaidai
NACIONALINIO SUSIVIENIJIMO KREIPIMASIS
DĖL GEDULO IR VILTIES DIENOS
2025 m. birželio 12 d.
1941 m. birželio 14-oji reiškia pirmųjų masinių sovietinių trėmimų pradžią Lietuvoje. Tą dieną SSRS okupacinė represinė struktūra NKVD pradėjo didelio masto operaciją, kurios metu per kelias dienas iš Lietuvos buvo ištremta apie 18 tūkstančių žmonių. Vėliau trėmimai buvo kartojami, ypač 1948 m., 1949 m. ir 1951 m. Tačiau 1941 m. birželio 14-oji buvo pirmas toks plataus masto smūgis, kuris pradėjo dešimtmečius trukusį terorą ir Lietuvos gyventojų naikinimą.
Per visą Sovietų okupaciją iš Lietuvos, skirtingais duomenimis, buvo ištremta apie 200 tūkst. žmonių. Žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų (ryšininkų, rėmėjų, slėpėjų), o jų suimta ir represuota daugiau kaip 50 tūkst. Tai buvo politinio, kultūrinio ir ekonominio elito – valstybės tarnautojų, karininkų, mokytojų, ūkininkų, verslininkų ir jų šeimų – sistemingas naikinimas. Todėl Birželio 14-oji yra Gedulo ir vilties diena – viena skaudžiausių Lietuvos istorijos datų, simbolizuojanti okupacijos žiaurumą ir nekaltų žmonių kančią.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) 2019 m. byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ pripažino, jog sovietų okupantų vykdytam sistemingam politinio ir etninio Lietuvos gyventojų elito naikinimui pritaikomos Genocido konvencijos nuostatos. Toks veikimas atitiko „genocidinės intencijos“ elementą, nukreiptą ne prieš atskirus asmenis, o būtent prieš lietuvius kaip etninę grupę. Tai esminis EŽTT sprendimo aspektas – SSRS vykdytiems represijų veiksmams oficialiai suteiktas teisinis genocido statusas pagal tarptautinę teisę. Taigi EŽTT suformulavo, kad sovietinės represijos prieš plačius visuomenės sluoksnius buvo etno-politinis genocidas – „sistemingas naikinimas, grindžiamas represine politika“.
Tačiau Lietuvos valstybė ir jos valdžia nesivadovauja minėtu teismo sprendimu. Tremtiniai iš esmės tebėra laikomi ne etninio genocido aukomis, o tik SSRS okupacinės valdžios represuota socialine-klasine grupe. Lietuvos valdžioje esama asmenų, kurių šeimų nariai aktyviai kolaboravo su okupaciniu režimu ir vykdė trėmimus, o visuomenėje tebėra palaikomas ir išlieka gajus požiūris į masinius gyventojų trėmimus kaip į pokario „pilietinio konflikto“ ir „kovos su liaudies priešais“ išraišką.
Todėl valstybės istorinės atminties politika tremčių klausimu yra dvilypė ir prieštaringa. Birželio 14-oji yra paskelbta Gedulo ir vilties diena, vyksta oficialūs ritualiniai tremčių minėjimo renginiai. Kartu valstybės institucijos tinkamai nesirūpina sovietų tremtyje žuvusiųjų atminimu, jo negerbia ir nesaugo. Tai laikoma privačių asmenų ir visuomeninių organizacijų reikalu.
Ši šiurpi tautos tragedija nėra deramai įprasminama. Trūksta pastangų valstybės lygmeniu išsaugoti gyvąją tremties kančių atmintį ir perduoti ją jaunajai kartai. Tremties temai skiriama nepakankamai dėmesio mokinių bendrojo lavinimo programoje, o mokykliniuose vadovėliuose ji pristatoma fragmentiškai kaip sausas praeities faktas.
Nors valstybė šiek tiek pasirūpino kompensacijoms ir socialinėmis garantijomis tremtiniams ir jų šeimų nariams, pensijų ir socialinės rūpybos klausimais ji ne tik vienodai traktuoja ištremtuosius ir juos trėmusius, bet pastarieji vis dar yra proteguojami. Pažymėtina, kad okupacinio režimo represinių struktūrų darbuotojai yra labiau privilegijuoti gaudami didesnes valstybines pensijas ir kitas socialines rūpybos paslaugas. Tai dar kartą patvirtina, kad tremtiniai šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje, kaip kadaise LSSR, neretai tebėra laikomi antrarūšiais valstybės piliečiais.
Atsižvelgdamas į tai, Nacionalinis suvienijimas ragina šalies Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę:
- Įstatymiškai įteisinti visose šalies savivaldybėse privalomus iškilmingus Masinių trėmimų dienos minėjimus miestų aikštėse ir tremtinių atminimo vietose, dalyvaujant valstybės ir savivaldybių vadovams, tremtinių ir visuomeninėms organizacijoms, jaunimui.
- Pagerbti tremtinių atminimą skelbiant visoje šalyje tylos minutę 11 valandą ryto ar kitu nustatytu laiku.
- Nustatyti visoms mokykloms pareigą Masinių trėmimų dieną surengti pilietines pamokas apie okupacijas, tremtis ir jų pasekmes Lietuvai.
- Įtraukti į švietimo ir ugdymo programas tremtinių liudijimus sovietinio genocido tema.
- Skatinti tremtinių šeimas dalintis savo tremties kančių istorijomis specialiame internetiniame portale bei parodose.
- Sukurti išsamų skaitmeninį atminties žemėlapį, pažymint tremtinių gimtines, ištremties vietas ir pateikiant informaciją apie tremtinių šeimas bei jų istorijas.
- Įvesti politinių kalinių ir tremtinių valstybinių pensijų indeksavimą.
- Skirti lėšas aukšto lygio meninio filmo, dokumentinių filmų, spektaklių, dainų kūrimui bei parodų rengimui tremties tema.
- Birželio 14-ąją paskelbti nacionaline atminties kultūros diena, skirta kūrybai apie istorines Tautos laisvės kovas, netektis ir patirtas kančias bei didžiausių negandų metais puoselėtas Laisvės ir Atgimimo viltis.
- Per Lietuvos ambasadas ir kultūros atašė užsienyje aktyviai skleisti informaciją apie sovietines represijas ir tremtis kaip nusikaltimą žmoniškumui.
Pažymime, jog gyvas ir pagarbus atminimas gali apsaugoti tautą nuo istorinės atminties ištrynimo, o valstybę nuo tragedijos pasikartojimo. Tik savo aukas gerbianti Tauta stiprina savo orumą ir laisvės pagrindą.
Nacionalinio susivienijimo valdyba
Naujausi komentarai