Šis ruduo buvo rinkimų ruduo tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose. Abejose Atlanto pusėse kaip niekada ryškus tapo keistas reiškinys – liberalūs krikščionys politikai. Lietuvoje vienas tokių, Gediminas Jaunius iš Laisvės partijos, tokiai savo pasaulėžiūrai davė naują „evangelinio liberalo“ vardą. „Evangeliniai liberalai ateina – fariziejai išeina“ skelbė antraštė jo kaip kandidato svetainėje.
Gediminas Jaunius nepateko į Seimą, tačiau pati jo įvardinta pasaulėžiūra įgauna vis didesnį mastą ir svarbą. Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė yra praktikuojanti katalikė, tačiau politikoje visapusiškai kovoja prieš krikščionišką mokymą ir moralės normas. Jau seniau politikoje tą darė Seimo narys, ministras, o dabar Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Gausu ir kitų partijų atstovų.
Tokia pati situacija ir JAV. Plačiai skelbiama, kad JAV rinkimų nugalėtoju dabar laikomas demokratų kandidatas Joe Bidenas bus tik antrasis JAV prezidentas katalikas. Tačiau kartu tai prezidentas, pasisakantis prieš Bažnyčios Mokymą visais moralės klausimais. Jis ne tik už abortus ir gėjų „santuokas“ (čia ir toliau vienalytės „šeimos“ ir „santuokos“ kabutėse, nes toks darinys nėra įmanomas iš principo), jis už tai, kad mokesčių mokėtojai privalėtų finansuoti abortus, už tolesnį biudžetinį finansavimą didžiausiam abortų tiekėjui „Planuotos tėvystės asociacijai“ ir lyties keitimo operacijoms, už moterimis besijaučiančių vyrų teisę eiti į moterų rūbines ir dušus, už tai, kad net katalikiški vaikų namai privalėtų leisti įvaikinti vaikus dviejų vyrų ar dviejų moterų „šeimoms“, kad žmonėms, kuriems religiniai įsitikinimai neleidžia prisidėti prie vienalyčių „santuokų“ (gėlininkai, juvelyrai, planuotojai, tortų kepėjai, vedėjai, dekoratoriai ir t.t.) būtų įstatymu priversti tą daryti arba baudžiami. Pastaroji problema ne reta ir ne teorinė – 2013 metais JAV Aukščiausiajam Teismui 5 balsais prieš 4 įteisinus vienalytes „santuokas“, daug amerikiečių buvo nubausti, o jų verslai sužlugdyti dėl to, jog dėl religinių įsitikimų atsisakė aptarnauti vienalytės „santuokos“ ceremonijas. Klausimo mastas įvairiose valstijose toks, jog jį spręsti ėmėsi JAV Aukščiausiasis Teismas. Bidenui ši katalikų diskriminacija tinka, nors jis „tik antrasis katalikas prezidentas“.
Lietuvoje valdančiojoje koalicijoje atsidūrusi Laisvės partija su savo evangeliniais liberalais stengsis priimti analogiškus sprendimus – Stambulo konvenciją, biudžetinį finansavimą abortams, vienalytes partnerystes, paauglių seksą skatinantį lytinį švietimą ir t.t.
Kodėl pateikdami antikrikščioniškos politikos pavyzdžius vis kalbame apie seksualinio gyvenimo klausimus, o ne ekonomiką, viešąjį saugumą, sveikatos apsaugą? Nes būtent šiose – šeimos ir gyvybės politikos – srityse sekuliarus pasaulis per pastaruosius 50 metų radikaliai nusisuko nuo to, ką visada teigė krikščionybė. Iki 1968 metų seksualinės revoliucijos Vakarų visuomenės pritarė Bažnyčiai ir dėl „nevok“, ir dėl „nežudyk“ ir dėl „nepaleistuvauk“. Daugeliu klausimų pritaria ir dabar. Tačiau seksualinės moralės klausimais atsivėrė bedugnė praraja tarp krikščioniško ir besivyraujančio leftistinio (vis dar įprasta sakyti, kad „liberalaus“) požiūrio. Būtent šiais klausimais egzistuoja didžiausia įtampa tarp to, kas madinga, populiaru ir „šiuolaikiška“, ir to, ko iš krikščionio politiko reikalauja jo tikėjimas. Tai ne teksto autoriaus subjektyvi nuomonė. Gyvybės ir šeimos klausimus kaip pačius svarbiausius katalikams balsuojant nurodo pati Bažnyčia, poziciją dėl to skelbė ir Benediktas XVI ir JAV vyskupų konferencija.
Pažiūromis liberalais virtusiems katalikams politikams kaip išlaisvinimas iš šios įtampos ir šių įsipareigojimų XX amžiaus viduryje buvo ištiesta pagalbos ranka – Johno Rawlso „politinio liberalizmo“ koncepcija. Pagal ją, rinkėjas turi balsuoti, o politikas priiminėti sprendimus atsiribodamas nuo visų pasaulėžiūrinių (religinių, filosofinių, ideologinių ir panašių) motyvų, o remtis tik visiems piliečiams suprantamais ir priimtinais argumentais. Šiuolaikinėje visuomenėje tokiais „visiems suprantamais ir priimtinais argumentais“ lieka tik empirinio mokslo argumentai. Esą tik jais ir reikėtų vadovautis, o religiją padėti į šalį, palikti virtuvėje. Pokario Europoje ir JAV ši idėja buvo be galo populiari, Lietuvoje šios idėjos vadintos „nepasaulėžiūrine politika“. Iš esmės ši koncepcija nugalėjo ir gyvename tokios politikos laikais – religiniai įsitikinimai politikų akivaizdžiai nevaržo.
Tačiau kaip rodo tie patys translytiškumo ar žmogaus gyvybės pradžios taško pripažinimo klausimai, empirinis mokslas pats nuolatos pasiduoda vyraujančioms ideologijoms. Neįmanoma moksliškai pagrįsti lyties keitimo galimybės (tai neįmanoma, nes DNR užkoduota lytis išlieka, kokias operacijas beatliktum), tačiau Pasaulio sveikatos organizacija politinio korektiškumo motyvais nebeskelbia lyties tapatumo sutrikimo esant liga. Dar didesnė, esminė problema, tokia „nepasaulėžiūrinė politika“ savaime padaro tikinčiuosius rinkėjus ir politikus antrarūšiais piliečiais.
Visi, ir pirmiausiai pati Bažnyčia, sutaria, kad dvasininkai neturėtų dalyvauti partinėje politikoje. Tačiau ir jie, ir pasauliečiai krikščionys yra tokie patys piliečiai ir turi teisę visavertiškai spręsti apie tai, kas geriausia jų valstybei, pagal jiems svarbiausius bendrojo gėrio argumentus. Kai ateistai gali remtis viskuo, kas jiems svarbu, tikintieji turi „išsikastruoti“ savo pasaulėžiūrą ir vadovautis tik jiems galbūt antraeiliais argumentais. Tai masiškiausia šių laikų diskriminacija, dėl kurios kažkodėl niekas nesiskundžia.
Šioje situacijoje Laisvės partijos katalikai bando pasiūlyti dar šį tą naujo. Jie nebesako, kad katalikas turi atmesti savo religinius įsitikinimus. „Evangeliniai liberalai“ remiasi idėja, kad būtent katalikybė ir diktuoja visiškai liberalius (tiksliau leftistinius) sprendimus šeimos, gyvybės ir kitais klausimais. Kad esą iš krikščioniškos atjautos, artimo meilės, gailestingumo dorybių kyla pareiga pripažinti prostituciją, vienalytes „santuokas“, abortus pagal užgaidą ir už valstybės pinigus ir t.t. Tokie krikščioniški gailestingumo darbai. Schema čia labai paprasta – siūloma matyti tik gailestingumą ir visiškai užsimerkti prieš principą „mylėti nusidėjėlį ir smerkti nuodėmę“. Evangeliniai liberalai siūlo rodyti krikščionišką atjautą pripažįstant moraliai ydingus veiksmus moraliai gerais ir vertais valstybės apsaugos ir palaikymo. Šią logiką jie taiko tiek lytiniam švietimui, tiek šeimos sampratai, tiek abortams ir kitiems klausimams.
Žinia, Bažnyčia taip niekada nemokė ir nemoko. Tikėjimo mokslo kongregacijos „Pastabose dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“ 2003 metais plačiausiai aptarta oficiali ir niekada neatšaukta Bažnyčios pozicija vienalyčių sąjungų klausimu. Anksčiau vienalyčių sąjungų problema nebuvo iškilusi ir nereikalavo atskiros Bažnyčios pozicijos. Dokumentas buvo pasirašytas tiek Jono Pauliaus II, tiek Benedikto XVI. Liberalūs katalikai Lietuvoje teigė, kad tai neva neįpareigojantis dokumentas, „tik pastabos“, tačiau pačiame dokumente nurodoma, kad pastabose „nėra jokių naujų mokymo elementų, jomis tenorima priminti esminius šios problemos momentus ir pateikti racionalių argumentų“. Jeigu tekstą pasirašę popiežiai nekaltinami tikinčiųjų klaidinimų, dokumente išdėstytas ir išplėtotas ligtolinis Bažnyčios mokymas. Jame rašoma: „Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai“. Oficiali Bažnyčios pozicija abortų klausimu iš esmės identiška.
Evangeliniai liberalai nuosekliai ignoruoja Bažnyčios poziciją ir apsimeta, kad jos nėra. Jų puikybė tokia didelė, kad leidžia jiems galvoti, kad jie patys geriau žino, kaip teisingai interpretuoti Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokymą. Manantiems kitaip ir gerbiantiems Bažnyčios mokymą jie turi paruošę „fariziejų“ etiketę.
Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, nėra unikalu ir nauja. JAV niekas nesugalvojo „evangelinių liberalų“ termino, bet jau kurį laiką skelbia tas pačias idėjas. 2016 metais prezidento rinkimus pralaimėjusi demokratų kandidatė Hillary Clinton dar 2015 metais atvirai teigė, kad „religiniai įsitikinimai, smerkiantys „reprodukcines teises“, privalo būti pakeisti politine valia“. Jau tada panašiai rašė ir didžiausi JAV laikraščiai, pavyzdžiui, „New York Times“, skelbęs, kad katalikams laikas atsisakyti savo „atsilikusių“ pažiūrų seksualinių mažumų atžvilgiu ir džiaugtis jiems paliekama pamaldų laisve („freedom of worship“). Idėja, kad reikia ne atsisakyti religijos vaidmens politikoje, o priversti pasikeisti pačią religiją, jau bent keletą metų gyva aukščiausiuose JAV politiniuose sluoksniuose. Laisvės partijos „evangeliniai liberalai“ šia prasme nesugalvojo nieko nauja, tačiau atnešė šią idėją į Lietuvą.
Naujausi komentarai