1978 m. Berklio miesto (Kalifornija) taryba priėmė nutarimą, kuriuo įsipareigojo nediskriminuoti piliečių dėl jų seksualinės orientacijos. 1979 m. tūlas Tomas Broughamas įsidarbino Berklio miesto savivaldybėje. Pagal darbo sutartį, savivaldybės darbuotojų sutuoktiniai buvo draudžiami sveikatos draudimu. T. Broughamas buvo gėjus ir gyveno su savo partneriu. Kadangi sveikatos priežiūros draudimo planas nemokamą medicininę ir odontologinę priežiūrą laidavo tik sutuoktiniams, jo partneris Barry’is Warrenas negalėjo į ją pretenduoti.
Santuoka buvo nurodyta kaip vienintelė forma, kurios pagrindu buvo galima pretenduoti į šią lengvatą, o jos sudarymo sąlygas apibrėžė valstijos įstatymai. T. Broughamas suprato, kad jam nepavyks pasiekti, kad tos pačios lyties poroms būtų garantuota tokia pati teisė į santuoką. Tada jis pradėjo ieškoti kito būdo. Ir jis jį rado.
T. Broughamas pasiūlė Berklio miestui papildyti sveikatos priežiūros draudimo planą, numatant, kad nemokamą medicininę ir odontologinę priežiūrą gali gauti ne tik sutuoktiniai, bet ir kartu gyvenantys asmenys. Tam, kad planas įpareigotų darbdavį ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėją, buvo reikalingi griežti kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatoma, jog toks ryšys egzistuoja. Tuo tikslu T. Broughamas užsimojo sukurti naują teisinę kategoriją, taikomą tos pačios lyties poroms, kuri turėtų tą patį stabilumo laipsnį ir būtų taip pat griežtai reglamentuota, kaip ir santuoka. Jo požiūriu, tai buvo galima padaryti dekonstravus santuokos institutą į jos sudedamąsias dalis, išėmus lyčių skirtingumo reikalavimą, o likusias dalis sulydžius į visumą.
Taip gimė naujas teisės institutas – „namų partnerystė“ („domestic partnership“), kaip būdas vienos lyties poroms įgyti tas pačias teises ir privilegijas, kurios anksčiau buvo rezervuotos tik santuokoje gyvenantiems asmenims.
Galimybė gauti nemokamą sveikatos priežiūrą namų partnerystėje gyvenančiam asmeniui, nepriklausomai nuo jo lyties, Berklio mieste buvo įteisinta 1984 m., o 1985 m. Vakarų Holivudas, priėmęs „namų partnerystės“ įstatymą, įsteigė pirmąjį bendro gyvenimo registrą. Partnerystės institutas savivaldos lygmenyje buvo sėkmingai naudojamas iki 2015 m., kai JAV Aukščiausiasis Teismas pripažino vienos lyties asmenų teisę į santuoką.
Lygiai tokia pačia santuokos instituto dekonstravimo logika vadovavosi ir Partnerystės įstatymo projekto teikėjai Lietuvoje. Lietuvos Konstitucija aiškiai numato, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu.
Skirtingai, negu konstitucinė šeimos samprata, konstitucinė santuokos apibrėžtis yra nedviprasmiška. Ją galima pakeisti tik keičiant Konstituciją, o tai padaryti šiuo metu nėra nei politinės valios, nei politinės galios, o juo labiau visuomenės pritarimo. Tačiau yra galima dekonstruoti pačią santuokos sampratą, de facto santuokai prilyginant kitą civilinės teisės institutą, t.y. vienos lyties asmenų partnerystę. Tai ir buvo siekiama padaryti 2021 m. gegužę registravus Partnerystės įstatymo projektą, kuriame buvo siūloma partneryste vadinti dviejų suaugusių asmenų, nepriklausomai nuo jų lyties, bendrą gyvenimą, grindžiamą „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagalbos, pagarbos ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.“
Pirmiausia pastebėtina, kad projekto autoriai partnerystės teisinių santykių apibrėžčiai pritaikė Konstitucinio Teismo doktrinos suformuluotos konstitucinės šeimos sampratos turinį, suformuluotą KT nutarime Nr. 21/2008. Tai, kad partnerystės institutui apibrėžti yra taikomas tas pats tekstas, kaip ir konstitucinei šeimos sampratai, leidžia pagrįstai tvirtinti, kad įstatymo iniciatyva buvo siekiama suteikti partnerystei šeimos teisinį statusą.
Partnerystės įstatymo projekto autoriai siūlomam partnerystės institutui iš Civilinio kodekso paėmė ir pritaikė praktiškai viską, kas įstatymuose siejama su santuoka, išskyrus lyčių tarpusavio papildomumą: monogamijos, sutuoktinių lojalumo, draudimo tuoktis su artimais giminaičiais, sutuoktinių tarpusavio išlaikymo ir kt. principus, netgi – partnerystei iširus – vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar partnerystės pripažinimo teismo sprendimu nuostatas, kurios yra taikomos tik santuokai.
Taigi Partnerystės įstatymo projektu buvo siekiama Lietuvoje sukurti santuokai alternatyvų institutą, kuriam netaikomas Konstitucijoje esantis vyro ir moters lyčių papildomumo principas, iš esmės garantuojant vienos lyties partneriams tokią pačią teisinę apsaugą, kaip ir santuokoje gyvenančiam vyrui ir moteriai.
Čia kyla klausimas, kodėl šeimos teisiniai santykiai negali būti kuriami ir santuokai alternatyviu partnerystės būdu, jam netaikant lyčių papildomumo principo? Juk tik santuokai, kaip specifiniam šeimos teisinių santykių kūrimo būdui, yra būdingos tam tikros charakteristikos, išskiriančios ją iš kitų šeimos atsiradimo būdų. Tai yra monogamijos (santuoka galima tik tarp dviejų asmenų), lyčių papildomumo (santuoka galima tik tarp vyro ir moters) ir viešumo (santuoka yra viešas iš šeimos santykių kylančių teisių ir pareigų prisiėmimas) principai.
Tačiau, pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, šeimos santykiai atsiranda ne tik santuokos, bet ir kitais būdais, pvz., iš tėvus, vaikus bei artimuosius giminaičius siejančių kraujo ryšio. Šiam šeimos teisinių santykių atsiradimo būdui netaikomi ir negali būti taikomi tie patys principai, kurie taikomi vyro ir moters santuokai, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdui: monogamijos, lyčių papildomumo ir viešumo reikalavimas. Jei būtų kitaip, tai reikštų, pvz., kad vieniša mama su sūnumi yra laikoma šeima, o vieniša mama su dukra – ne (taikant monogamijos principą). O toks aiškinimas prieštarautų Konstitucijos 29 str. įtvirtintam asmenų lygybės principui.
Pirmiausia, santuoka yra vienintelis Lietuvos Konstitucijoje expressis verbis nurodytas būdas, kaip giminystės ryšiais nesusiję asmenys gali sukurti šeimos teisinius santykius. Beje, santuoką, kaip vienintelį būdą sukurti šeimos teisinius santykius tarp giminystės ryšiais nesusijusių asmenų numato ir Civilinis Kodeksas. Šeimos knygos VI dalies XV skyriaus normas, reguliuojančias vyro ir moters bendro gyvenimą neįregistravus santuokos, reikia skaityti CK 3.229 straipsnio šviesoje, kuris nustato šio instituto taikymo ribas, numatydamas, kad jis taikomas ne šeimos santykius sukūrusiems, bet juos dar tik ketinantiems sukurti vyrui ir moteriai.
2011 m. Konstitucinis Teismas byloje Nr. 21/2008 sakydamas, kad „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“, kalbėjo apie vyro ir moters santykių pagrindu atsirandančius šeimos teisinių santykių turinį, ir būtent šiuos santykius komentuodamas sakė, kad vyro ir moters santykių išraiškos forma „konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“.
Taigi, 2011 m. Konstitucinis Teismas byloje Nr. 21/2008, komentuodamas konstitucinę šeimos sampratą, suabejojo ne šeimos teisinių santykių atsiradimui reikalingo lyčių papildomumo principu, bet jam taikomo viešumo reikalavimu, siejamo su santuokos registravimu.
Konstitucinis Teismas, sakydamas, kad vyro ir moters santykio pagrindu atsirandantys šeimos teisiniai santykiai, nepriklausomai nuo to, ar jie atsiranda santuokos, ar kohabitacijos, ar kitos vyro ir moters bendro gyvenimo formos pagrindu, nepaneigė vyro ir moters lyčių papildomumo bei tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo principo, reikalingo tiek santuokai sukurti, tiek ir motinystės ir tėvystės santykiams atsirasti bei jų pagrindu atsirandantiems šeimos teisiniams santykiams plėtoti.
Nors su tokiu KT nutarimu, nureikšminančiu santuokos institutą, galima ir dera nesutikti, tačiau jis niekaip neleidžia laikyti, kad apibrėžiant šeimos teisinių santykių, atsirandančių santuokos, partnerystės, kohabitacijos ar kitokios bendro gyvenimo formos pagrindu, nėra ir neturi būti taikomas lyčių papildomumo principas.
Jei laikysime, kad teisė nėra chaotiškas teisės normų kratinys, o sistema, sudaryta iš savitarpio priklausomybės ryšiais susietų elementų, kurie sudaro santykinai išbaigtą visumą, turėsime pripažinti, kad tarp santuokos ir šeimos egzistuoja sisteminis ir funkcinis ryšys. Santuoka yra vienas iš šeimos kūrimo būdų, todėl teisės teorijos prasme jis laikytinas šeimos teisinio instituto subinstitutu.
Šeima savo ruožtu yra supra–instututas santuokos teisinio instituto atžvilgiu. Todėl jų tarpusavio normos privalo derėti. Ši dermė pirmiausia matoma iš to, kad tiek santuokoms, tiek šeimai taikomas iš esmės tas pats papildomumo principas, kuris santuokoje reiškiasi kaip lyčių, o šeimoje kaip tėvystės ir motinystės papildomumo principas. Sistemiškai žiūrint, tėvystės bei motinystės papildomumas yra ne kas kita, kaip lyčių papildomumo principo tąsa ir konkreti jos realizacijos forma.
Ši šeimos ir santuokos institutų dermė skleidžiasi ir horizontaliai, teisės principų lygmenyje. Be kitų kriterijų, šeimos teisiniams santykiams apibrėžti taikomas ir lygiateisiškumo principas. Civilinio Kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje lygiateisiškumo principas įtvirtintas pačiu bendriausiu požiūriu, kituose Civilinio Kodekso straipsniuose jis konkretinamas, šeimos teisėje išreiškiamas CK 3.3 straipsnyje įvardintu sutuoktinių lygiateisiškumo principu, kuris toliau detalizuojamas kituose Civilinio Kodekso šeimos knygos straipsniuose.
Lygiateisiškumas nėra tolygus visų subjektų lygybei. Kaip 1995 m. byloje nr. 14/1995. (III. 13.) pažymėjo Vengrijos konstitucinis teismas, kuris sprendė ar konstituciniam asmenų lygybės principui neprieštarauja vyro ir moters santykio pagrindu kuriama santuoka, sutuoktinių lygiateisiškumo principas yra prasmingas tol, kol pripažįstamas natūralus vyro ir moters skirtingumas. Vyro ir moters natūralaus skirtingumo apsauga yra būtina sąlyga ne tik siekiant garantuoti šeimos instituto tvarumą, bet ir užkrinti lyčių lygybę santuokoje. Todėl pvz. Civilinio kodekso 3.26 straipsnio 1 d. nurodoma, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o 3.156 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad kad motina ir tėvas turi lygias teises savo vaikams.
Kalbant apie tėvystę/motinystę kaip šeimos atsiradimo pagrindą, reikia pabrėžti, kad jis visada funkcionavo kaip subsidiarus šeimos teisinių santykių atsiradimo būdas, teisine prasme atlikdamas kompensacinį vaidmenį tais atvejais, kai santuokinė šeima dėl įvairių socialinių priežasčių arba nesusikurdavo, arba suirdavo.
Galima sakyti, kad būtent 2011 m. Konstitucinio Teismo nutarimas suteikė jam savistovaus šeimos teisinių santykių atsiradimo būdo rangą. Tačiau šis būdas yra susietas su vyro ir moters santykiu, nes tiek tėvystė, tiek motinystė yra neįmanoma be juridinio ar faktinio, esamo ar buvusio, kad ir momentinio, vyro ir moters santykio. Net ir įsivaikinimas, kaip šeimos teisinių santykių atsiradimo būdas, yra pajungtas vyro ir moters papildomumu grindžiamai logikai, numatant, kad įsivaikinimas galimas tik santuokos pagrindu kuriamoje šeimoje (CK 3.210 str.). Kitaip tariant, visus šeimos teisinius santykius iš esmės lemia ir struktūruoja vyro ir moters santykis, funkciškai išreiškiamas lyčių ir tėvystės bei motinystės papildomo principu.
Lietuvos Respublikos Konstitucija ne atsitiktinai numato du šeimos teisinių santykių atsiradimo būdus, kuri yra tarpusavyje susiję tiek sistemiškai, tiek funkciškai. Tai santuoka (38 str. 3 d.) ir kraujo ryšiai (tėvystė/motinystė (38 str. 3. d). Vienos lyties partnerystės (ar santuokos) įteisinimas neatitiktų šeimos teisinio instituto struktūros ir ardytų civilinės teisės sistemos visumą.
Naujausi komentarai