Paskelbta žinia, kad beveik parengtas Partnerystės įstatymas – jokia naujiena. Tai seniai žadėta ir laukta. Tačiau ši žinia tampa nemenku iššūkiu Didžiojo šeimų maršo organizatoriams. Nenumaldomai artėja metas, kai būtina bent jau pradėti aiškiai ir konkrečiai atsakinėti į tiesiog sklandančius ore ir vis dažniau užduodamus klausimus, apie kuriuos iki šiol buvo linkstama kalbėti gana aptakiomis frazėmis:
a) kodėl protesto akcija iš pat pradžių buvo atsieta nuo konkrečioje vietoje bei konkrečiu laiku Seime priiminėjamų teisės aktų, koks ir bus parengtas Partnerystės įstatymas?
b) kaip renginys Vingio parke padės sustabdyti šio ir kitų įstatymų priėmimą ir netaps panašus į iš anksto organizuotą garo nuleidimą?
c) kokių konkrečių organizacinių veiksmų ir akcijų bus imtasi po gegužės 15-osios mitingo ir ypač Partnerystės įstatymo svarstymo ir priėmimo Seime dieną.
Kad renginys Vingio parke būtų politiškai turiningas ir prasmingas, nepakaks suformuluoti net griežčiausių reikalavimų valdžiai. Svarbiausias klausimas – kaip pasiekti ir ką daryti, kad tie reikalavimai būtų vykdomi? Praktiškai neįgyvendinamų pažadų kada nors surinkti parašus referendumui, kuriuo būtų paleistas Seimas, tikrai nepakaks. Kaip ir neužteks protesto mitinge priimtų rezoliucijų. Belieka tikėtis, kad Maršo dalyviams bus pateiktas aiškus, konkretus, praktiškai įgyvendinamas ir todėl įkvepiantis bei telkiantis tolesnei kovai artimiausių veiksmų planas. Aiškiai žinant, kad tų veiksmų prireiks tą dieną, kai Seime bus svarstomas ir priiminėjamas pirmasis Stambulo konvencijos nuostatas įtvirtinantis įstatymas.
Naujausi komentarai