Aleksandras Nemunaitis

Šį straipsnį paskatino parašyti įvykis, kuomet teisme buvo pasiekta labai svarbi pergalė už žodžio ir lygiateisiškumo principą ateinančiuose 2020 m. LR Seimo rinkimuose. Teismas konstatavo, kad VRK ir LRT pažeidė debatų lygiateisiškumo principą. Tačiau apie viską iš pradžių.

Apklausos ir politkorektiškumas 

Apklausas kuria kompanijos, kurios gali būti politiškai orientuotos į vieną ar į kitą pusę, priklausant kurioje pusėje yra didesnė elito įtaka. Kitas momentas – ar išties apklausos reprezentuoja faktinę rinkimų baigtį? Galime netgi kalbėti ne apie Lietuvą. Siūlau prisiminti 2016 m., kurie kai kurių politikų yra įvardijami kaip politinės revoliucijos metai, kuomet apklausos buvo stipriai atitrūkusios nuo faktinių rinkimų rezultatų. Prieš įvykstant JK referendumui daugelis apklausų teigė, kad Britanija pasiliks ES. Tačiau rinkimų lemtis buvo kitokia. Ta pati pasaka su 2016 m. JAV prezidento rinkimais. Absoliuti dauguma apklausų bei medijos platformų prognozavo JAV prezidento rinkimų baigtį ne dabartinio prezidento naudai. Tačiau nugalėjo tas, kas neturėjo laimėti.

Apklausos, kurios yra atliekamos įvairių kompanijų galimai gauna klaidingus rezultatus dėl to, jog žmonės bijo išties atskleisti savo politinę valią. Yra ne vienas pavyzdys, kuomet žmonės yra išmetami iš darbo dėl savo politinių pažiūrų, kurios netelpa į politkorektiškumo rėmus. Tačiau ar problema slypi alternatyviame požiūryje, ar politkorektiškume, kuris sieja baimę?

Pagaliau vieša paslaptis, jog tokios tarptautinės korporacijos kaip „Google“ ar „Facebook“ yra nusistačiusios prieš konservatyvias pažiūras. Tą įrodo ne tik darbuotojų liudijimai, bet ir skirtingai taikomi algoritmai politikams priklausomai nuo jų pažiūrų: konservatyvią mintį atstovaujantys politikai pasižymi mažesniu matomumu „Facebook“, nei kairieji politikai. Peršasi viena išvada: viešasis diskursas leidžia labai didelį nuomonių spektrą, tačiau tik nedidelė dalis nuomonių yra leistinos. Leistinos tos nuomonės, kurios įvardija ir propaguoja žiniasklaidos elitas.

Politkoretiškumas kaip cenzūra alternatyviems požiūriams

Žvelgiant iš šalies, politkorektiškumas turi kilnią misiją – kalbėti kalba ar naudoti įvairias politines priemones siekiant išvengti ką nors įžeisti ar kaip nors nepalankiai vertinti vieną ar kitą visuomenės grupę. Tačiau praktika yra kitokia. 

Mes politkorektiškumą suprantame kaip žodžio laisvės varžymą, kuris mums draudžia kalbėti nepatogiais, bet dažnu atveju būtinais  klausimais. Dar visai neseniai kalbėti apie migracijos problemas Vakaruose buvo „politiškai nekorektiška“. Tuo tarpu politikai, kurie išdrįsta kalbėti politiškai nekorektiškomis temomis yra išvadinami marginalais, ksnenofobais ir fašistais. Peršasi mintis, jog tokia politinio korektiškumo kultūra atveria kelią status quo autoritarizmui: visi alternatyvūs požiūriai yra diskredituojami kaip niekam tikę ir į juos nėra žiūrima kaip į „korektiškus požiūrius“. Tai vyksta tada, kuomet žiniasklaidos elito nuomonė nesutampa su išsakoma nuomone, o kaip ir ne paslaptis, žiniasklaidos elitas yra glaudžiai susijęs su ekonominiu ir politiniu elitu.

Tradicinė šeima nėra „vatnikų“ tema

                      Politikai, kurie pasisako už tradicinę šeimą yra pašiepiami kaip pernelyg konservatyvūs ir užsidarę pasauliui, tačiau ar tai yra tiesa? Manau, kad kalbėti apie šeimos sampratą yra normalu ir pagrįsta.

Mes esame už tradicinę šeimą, kadangi vienos lyties šeimoje trūksta požiūrių įvairovės. Vyro ir moters gyvenimo supratimas, tikslai, požiūriai į santykių kūrimą yra skirtingas. Iš to išplaukia paprasta išvada: gyvenant tik su dviejomis „mamomis“ arba vyru, kuris užima „mamos“ vietą nesugebėtų pateikti skirtingo pasaulio supratimo, kuris yra diktuojamas biologinių sąlygų. Antra, nėra patikimų įrodymų, jog visuomenė turinti daug vienalyčių šeimų yra stabili ir psichologiškai sveika. Tyrimai apie vienalytes šeimas neatsižvelgia į faktą, jog šios šeimos gyvena tarp tradicinių šeimų. Nėra kalbama apie psichologinę gerovę ir visuomenės stabilumą, jei staiga dingtų tradicinės šeimos samprata iš mūsų gyvenimų.

Paskutinis kritikos taškas yra tyrimų problemiškumas. Dažnu atveju vienalytės šeimos yra pasiturinčios, tokiu būdu jos visiškai nereprezentuoja pilno ekonominio spektro: būtų smalsu pažvelgti į vienalyčių šeimų stabilumą skurdo kontekste.

Tiesiai ir aiškiai: mes esame tikra alternatyva

Mes, Nacionalinis susivienijimas esame tikroji alternatyva politkorektiškom partijom. Einame į politiką ne „prie lovio“. Einame į politiką, nes tikime, kad reikia sugrąžinti žodžio laisvę į diskursą.  Mes – nebijome kalbėti politiškai nekorektiškomis temomis. Sakome ir komentuojame dalykus taip, kokie jie yra ir neesame kontroliuojami užsienio fondų, kurių interesai nebūtinai turi sutapti su mūsų Tautos interesais. Ir taip, aš aiškiai pasakau, kad tikime, jog šeima prasideda tik nuo vyro ir moters.

Share This