• E. Lietuvos Respublikos Prezidentui p. Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei p. Ingridai Šimonytei

Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo Priklausomybių prevencijos komisijai

Lietuvos Respublikos Seimo laikinąjai grupei „Už šeimą“

Lietuvos Respublikos Seimo laikinąjai grupei „Už žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugą nuo pradėjimo iki natūralios mirties“

Žiniasklaidai

Visuomenei

PAREIŠKIMAS

DĖL LR SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO ARŪNO DULKIO SPRENDIMŲ,

PRIEŠTARAUJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIAM SAUGUMUI

2022 m. vasario 14 d.

Pagal Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą (toliau – NSPĮ), Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – būtina mūsų valstybės nepriklausomybės sąlyga, leidžiantis sudaryti sąlygas Tautos ir valstybės laisvai ir demokratinei raidai, užtikrinti valstybės teritorinį vientisumą, apsaugoti konstitucinę santvarką (NSPĮ 1 str. 2 d.). Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra visų Lietuvos piliečių, jų bendrijų ir organizacijų, o taip pat visų valdžios institucijų reikalas ir  užduotis. Šio saugumo užtikrinime dalyvauja ne tik tam tikslui įkurta kariuomenė, policija, bet ir kitos valstybės institucijos, įskaitant ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei šalies ministerijas, kurios, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau- Konstitucija) ir įstatymais, įgyvendindamos savo pareigas ir funkcijas, įneša savo indėlį į nacionalinio saugumo sistemą (NSPĮ 2 str.).

Vienas iš svarbiausių nacionalinio saugumo objektų yra šeima. Ją Konstitucija įvardija visuomenės ir valstybės pagrindu. Šeimos apsauga yra tvarios konstitucinės santvarkos garantas. Prigimtinė arba tradicinė šeima yra viena iš lietuvių tautos puoselėjamų vertybių, taigi – nacionalinio saugumo objektas. Todėl Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, tarp svarbiausių nacionalinį saugumą užtikrinančių Lietuvos vidaus politikos nuostatų yra įrašytos ir nuostatos, susijusios su šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, saugojimu ir stiprinimu.

NSPĮ ketvirtame skyriuje nurodoma, kad tarp svarbiausių nacionalinį saugumą užtikrinančių Lietuvos vidaus politikos nuostatų socialinės politikos srityje: “Valstybė turi ypač rūpintis šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.”, o tautinės politikos srityje: “Valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą <…> puoselėdama tradicinę šeimą.”

2021 m. gruožio 16 d. LR Seimo nutarimu Nr. XIV-795 patvirtintoje naujos redakcijos Nacionalinio saugumo strategijoje yra konstatuojama, jog Nacionalinio saugumo interesai yra grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis. Šios vertybės kartu su nacionalinio saugumo interesais lemia svarbiausius užsienio, gynybos ir vidaus politikos tikslus (8 p.). Šeima yra viena iš svarbiausių konstitucinių vertybių, kurios išskirtinis statusas pabrėžiamas LR Konstitucijoje.

Naujos redakcijos Nacionalinio saugumo strategijoje nurodoma, jog LR Lietuvos Respublika brangina ir saugo ne tik valstybės nepriklausomybę, suverenitetą ir demokratiją, teritorijos vientisumą, demokratinę konstitucinę santvarką, bet ir  per daugelį amžių susikūrusią valstybingumo tradiciją, kuri buvo išlaikyta Europą vienijančios krikščioniškosios kultūros pagrindu, nepriklausomos Lietuvos valstybės istorinę atmintį, lietuvių tautos kultūrinę tapatybę ir kalbą (9.2). Šios valstybingumo tradicijos dalimi yra ir prigimtinė šeima.

Visa tai reiškia, kad šių nuostatų neatitinka ir nacionaliniam saugumui kenkia bet kokie valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai silpnina šeimą, kaip visuomenės ir valstybės pagrindą.

Pažymėtina, kad tokie veiksmai pasireiškia tiek bandymais kaip šeimą įteisinti tas bendro gyvenimo formas, kurios neatitinka Konstitucijoje įtvirtintos šeimos sampratos ir jos kūrimo būdo (Partnerystės įstatymas), tiek tokios teisinės iniciatyvos,  kuriomis de facto skatinama nesituokti ar nutraukti santuoką (vienišo asmens išmoka nedidinant bazinės pensijos dydžio, pirmumo teisė į socialinį būstą ar valstybės paramą įsigyjant būstą vienšiems asmenims) bei neturėti vaikų (lytinio švietimo ir jo nuostatų susijusių su neigiamu požiūriu į motinystę ir pozityviu kontracepcijos vertinimu propagavimas).

Atkreipiame dėmesį į sunkią Lietuvos demografinę būklę – Lietuva seniai gyvena „demografinės žiemos“ sąlygomis.  Eurostat Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozės duomenimis, iki 2100 metų lietuvių turėtų sumažėti beveik milijonu. Lemiamas faktoriusa yra ne migracija, o mažėjantis fertiliškumas. Eurostat pateiktais duomenimis, nuo 2020 m. iki 2070 m. gimimų skaičius Lietuvoje sumažės nuo 25 iki 15 tūkstančių.

Tai, kad lietuvių tauta nyksta, lemia netinkama demografinė valstybės politika, kuri be kitų dalykų, negerbia ir nepuoselėja prigimtinės (tradicinės) šeimos vertybių. Atkreiptinas dėmesys, kad vaikai gimsta ne lyčiai neutraliame, bet vyro ir moters santykyje. Vaikų siekiama turėti ilgalaikiu įsipareigojimu (santuoka) grįstame ir tvariame ryšyje. Optimalu, jeigu vaikai gimsta darnioje šeimoje.

Darni šeima yra vienas iš strateginių valstybės raidos tikslų.  Darnios šeimos stiprinimo siekis viena ar kita forma atkartotas visuose strateginiuose Lietuvos valstybės raidos planavimo dokumentuose: tiek Ilgalaikėje šeimos stiprinimo 2020–2028 metų programoje, tiek 2021–2030 metų Nacionaliniame pažangos plane, tiek jo pagrindu rengiamoje 2021-2030 m. Šeimos politikos stiprinimo plėtros programoje. Tačiau praktikoje yra atvirkščiai. Lietuva pasižymi itin dideliu skyrybų skaičiumi ir visuomenėje įsitvirtinusiu vengimu (nenoru) turėti vaikų.

Skyrybų skaičiumi Europoje mūsų šalis jau ne vienerius metus yra lyderė.  Pagal bendrąjį ištuokų rodiklį (ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų) Lietuva užima trečią vietą Europoje (3.1), ją lenkia tik Ukraina (3,3) ir Latvija (3,1). Lietuvos statistikos departamento duomenimis tarp 2012 ir 2019 m. suminis ištuokų rodiklis (ištuokų skaičius, tenkantis šimtui santuokų) svyruoja nuo ½ (50,3 proc. 2012 m.) iki 2/5 (40 proc. 2018 m.). Tai reiškia, kad Lietuvoje išyra kas antra (blogiausias prognozė) arba dvi iš penkių (geriausia prognozė) šeimos. 2019 m. Lietuvoje susituokė 19 502, o santuoką nutraukė – 8 683 poros, t. y. 44 procentai visų susituokusiųjų. Tikėtina, kad jei išliks pastarųjų metų tendencija, iš 100 susituokusių porų 39 išsituoks (2009 m. – 39)

Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas įvardijo, kad lietuviams tampa vis labiau būdinga etinė bevaikystė (nenorėjimas turėti vaikų), 2018–2019 metais atliktas Europos socialinis tyrimas (EST) parodė, kad Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis išsiskiria tuo, jog vieno asmens namų ūkiai sudaro santykinai reikšmingą visuomenės dalį. Lietuva yra ketvirta šalis Europoje pagal gyventojų dalį, kurie gyvena individualiai ir savarankiškai.

Fertiliškumo mažėjimą lemia ne tik neteisinga valstybės socialinė politika, bet ir vertybinė slinktis, kuri  demotyvuoja kurti šeimą ar iškreipia jos pobūdį ir esmę. 2021 – 2030 m. ilgalaikė šeimos politikos stiprinimo plėtros programoje pastebima, kad “Šiuolaikinėje visuomenėje ryškiai ir greitai kinta vertybinės nuostatos, tokios kaip atsakomybė už kitą žmogų, atvirumas skirtingų pasaulėžiūrų derinimui, gebėjimas kurti sveikus ir stiprius santykius, mokėjimas ir noras derinti skirtingus poreikius, ryškėja tendencija orientuotis į individualias vertybes, į savirealizaciją ir pasitenkinimą savimi.”

Pastebėtina, kad individuali ar profesinė savirealizacija, materialinė gyvenimo kokybė savaime nėra blogai. Tai tik reiškia, kad šeimos kūrimas ir jos išlaikymas reikalauja tam tikros vertybių hierarchijos, kurioje minimos vertybės vaidina toli gražu ne svarbiausią vaidmenį. Visuomenėje vykstanti vertybinė slinktis, sąlygojanti santuokos ir šeimos instituto silpnėjimą, labai priklauso nuo valstybės požiūrio, kokios vertybinės nuostatos visuomenėje yra palaikytinos ir kokioms viešosios politikos priemonėms (teisinėms iniciatyvoms) teikiama pirmenybė.

Todėl norime atkreipti dėmesį į Sveikatos ministerijos teisines iniciatyvas, veiksmus ir sprendimus, kurie  neatitinka lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų,[1] kelia grėsmę tautos puoselėjamoms vertybėms (prigimtinei šeimai, vyro ir moters tapatybei) ir konstitucinei santvarkai.

  1. Dėl Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (LR SAM) sprendimo valstybės lėšomis kompensuoti ilgalaikę hormoninę kontracepciją nepilnametėms

2021 m. kovo 19 d. Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys priėmė įsakymą  Nr. V-595, kuriuo patvirtino vaistinio preaparato „Levonorgestrel” (hormoninės spiralės) įtraukimą į kompensuojamų vaistų sąrašą (TLK kodas Z97.5). Vaistinis preparatas „Levongestrel“ (Fleree) merginoms nuo 15 iki 17 metų yra skiriamas ministro nustatyta tvarka, o merginoms nuo 18 iki 20 metų – bendra tvarka. Remiantis šiuo įsakymu, paauglėms valstybės lėšomis tapo prieinama hormoninė kontracepcija, nors tam, kad mokesčių pinigais būtų dedamos hormoninės spiralės paauglėms, prieštaravo tėvus atstovaujančios organizacijos[2] . Tam nepritarė ir darbo grupėje, skirtoje įvertinti šio vaistinio preparato kompensavimo poreikį ir tikslingumą lytiškai aktyvioms 15-20 m. merginoms dalyvavę tėvus atstovaujančių organizacijų atstovai.[3]

Šis sprendimas kelia abejones ir todėl, kad nuspręsta kompensuoti ne barjerinę ar momentinę kontracepciją, o kontraceptinę ilgalaikio poveikio sistemą (hormoninę spiralę), kuri intervencinės procedūros būdu trejiems metams įdedamą į bręstančios mergaitės gimdą, kad slopintų jauno organizmo hormoninę funkciją. Dėl didelės preparato (nepageidaujamų reakcijų) rizikos, ji reikalauja periodinės akušerio ginekologo priežiūros. Spiralės veiksmingumas, atidžiai susipažinus su preparato farmaekonominio vertinimo dokumentais, yra abejotinas, o duomenų apie ilgalaikes šio preparato pasekmes paauglėms, išvis nėra. Kitaip tariant, medicininė preparato nauda, lyginant su galima žala paauglių psichinei ir fizinei sveikatai, jų socialinei raidai, bei visuomenės sveikatai apskritai, yra neįrodyta.[4]

Abejotina, ar valstybės vykdoma socialinė politika turėtų skatinti paauglių lytinį elgesį, taip pat abejotina, ar sveikatos politika, ypač nepilnamečių sveikatos priežiūros srityje, turėtų leisti kompensuoti vaistą, kuris ne gydo, bet  sukuria papildomą riziką (ir ne vieną) paauglių sveikatai (lytiniu keliu plintančios ligos, gimdos kaklelio vėžys, negimdiniai nėštumai, depresija), galiausiai, ar už valstybės pinigus turėtų būti atliekami klinikiniai tyrimai su nepilnamečiais (kompensuojamas preparatas, kurio veiksmingumą pagrindžiančių duomenų nepakanka, o esamo vienintelio tyrimo validumas abejotinas).

Priimant šį sprendimą nebuvo atsižvelgiama į tikrąją problemos socialinio pobūdžio priežastį – netvarkingus lytinius santykius (būdinga mažas pajamas gaunančioms, socialinę riziką patiriančiose šeimose gyvenančioms paauglėms)[5]. Taip pat buvo ignoruoti socialiniai problemos sprendimo būdai, nevertinama alternatyvių medicininių priemonių (pvz. barjerinės kontracepcijos) galimybė. Nebuvo įvertintos trumpalaikės ir ilgalaikės rizikos, susijusios su preparato poveikiu vaikų psichinei ir fizinei sveikatai, socialinei raidai, visuomenės sveikatai apskritai.

Pažymėtina, kad lytiškumo srityje Lietuvos pasirinkta socialinės politikos kryptis paremta ne ankstyvų lytinių santykių skatinimu, bet atsakingo požiūrio į asmens lytiškumo raišką, tėvystę ir motinystę formavimu. Ji detalizuota Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programoje, pagal kurią ankstyvi ir neatsakingi paauglių lytiniai santykiai neturi būti skatinami, kontraceptinės priemonės negali būti pateikiamos kaip šeimos planavimo metodas. Taigi ministro siūlymas kompensuoti preparatą (hormoninę spiralę) neatitinka Lietuvos pasirinktos lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai koncepcijos ir prieštarauja šioje srityje valstybės pasirinktai socialinės politikos strategijai.

Valstybėje taip negali būti, kad lytiškumo reguliavimo srityje vienu metu yra laikomasi dviejų skirtingų pozicijų, t.y. iš vienos pusės švietimo sektoriuje kalbama apie atsakingą tėvystę ir motinystę, nepropaguojamos kontraceptinės priemonės, o iš kitos pusės, sveikatos priežiūros sektoriuje sudaroma praktiškai neribota galimybė (taip yra pagal numatomas kompensavimo sąlygas) valstybės lėšomis įsidėti kontraceptinę spiralę ir vesti lytiškai aktyvų, įsipareigojimu ir atsakomybe neparemtą gyvenimo būdą, kurį, akivaizdu, priemonės kompensavimas tik paskatins, bet ne sumažins. Kaip rodo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimai, šiuo metu Lietuvoje lytiškai aktyvų mergaičių skaičius yra vienas mažiausių Europoje. Pirmi paauglių lytiniai santykiai dažniausiai turi atsitiktinį ir vienkartinį pobūdį. Socialinės politikos prasme priimtas sprendimas yra ne kas kita, kaip promiskuiteto (netvarkingo ir socialinėmis normomis nereguliuojamo seksualinio elgesio) skatinimas.

Sprendimas kompensuoti kontraceptines priemones kelia klausimą dėl socialinės politikos suderinamumo su valstybės įsipareigojimais tarp švietimo sektoriuje įdiegto atsakingo požiūrio į lytinius santykius ir susilaikymo nuo jų ankstyvame amžiuje modelio ir sveikatos sektoriuje propaguojamo lytinių santykių kontrolės (šia funkciją ir atlieka minimas vaistinis preparatas) modelio. Neabejotina, kad pritarimas preparato kompensavimui bus paskata peržiūrėti pasirinktą socialinės politikos modelį ir argumentas pereiti prie lytinių santykių kontrolės modelio. Ar mūsų valstybė siekia, kad mūsų vaikai ateityje būtų mokomi ne to, kas yra atsakinga tėvystė ir motinystė, kokia atsakomybė kyla lytinių santykių srityje (kito asmens ir pradėtos gyvybės atžvilgiu), bet kaip lytiškai santykiauti?

  • Dėl LR SAM iniciatyvos poįstayminiu aktu įteisinti lyties keitimo pirmąjį žingsnį – hormoninę terapiją

2021 m. rugpjūčio 6 d. Sveikatos apsaugos ministerija teisės aktų informacinėje sistemoje užregistravo lyties tapatumo sutrikimo (transeksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašo projektą, kuriuo siekiama de fakto įteisinti taip vadinamo lyties keitimo pirmą žingsnį – hormoninę terapiją.

Pagal jį gydytojui endokrinologui rekomenduojama asmenims, turintiems psichinį lyties tapatumo sutrikimą, skirti priešingos lyties hormonus: vyrui – moteriškus, o moteriai – vyriškus. Kitaip tariant, jame siūloma psichinį sutrikimą ne gydyti, bet jį gilinti, dar labiau išbalansuojant žmogaus hormonų sistemą.

Šiame Apraše transeksualumo gydymu iš esmės traktuojami ir tokie veiksmai, kurie yra sietini su lyties požymių keitimu, tokiu būdu iš esmės buvo ketinama siūlyti poįstatyminiu teisės aktu reguliuoti tai, ką pagal LR įstatymus  galima reguliuoti tik įstatymu. LR Civilinis kodekso (LR CK) 2.27 straipsnio 2 dalis numato, kad ,,lyties keitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai“. Tai reiškia, kad poįstatyminiu aktu, negali būti reguliuojami siūlomi reguliuoti teisiniai santykiai, kitu atveju būtų iškreiptas teisės aktų hierarchijos principas. Teismų sprendimai šioje srityje negali užpildyti dėl legislatyvinės omisijos atsiradusių spragų, t.y. negalima traktuoti, kad teismų suformuluota praktika galima remtis priimant atitinkamą poįstatyminį teisės aktą.

Parengus projektą, buvo numatytas jo derinimas tik su valstybės institucijomis, o papildomas derinimas su visuomene ar kitomis suinteresuotomis institucijomis bei organizacijomis (pvz. tėvų / šeimų org. ar religinėmis bendruomenėmis) nebuvo numatytas, nors lyties tapatumo sutrikimai dažniausiai fiksuojami paauglių, ypač brendimo fazę išgyvenančių mergaičių tarpe.[6]

Hormoninė ir chirurginė terapija daugeliu atvejų kūną pakeičia iš dalies ar visiškai negrįžtamai. Neretai jos sukelia nepageidaujamų šalutinių reiškinių (kognityvinių funkcijų raidos sutrikimų, augimo ir kaulų vystymosi sutrikdymą, vaisingumo, lytinio pasitenkinimo praradimą). Taigi sprendžiama apie medicinos etikos  principo primum non nocere (pirmiausia – nepakenk) laužymą. Sulaužomas teisinis žmogaus kūno vientisumo ir integralumo principas, nes motyvuojant psichikos sutrikimu žalojamas iš prigimties sveikas kūnas. Taip pat yra ignoruojamas farmakologinis budrumas, nes hormoniniai preparatai yra vartojami ne pagal paskirtį.

Medicinos moksle nėra reprezentatyvių tyrimų, parodančių, jog lyties keitimo operacijos pagerina pacientų psichologinę savijautą, taip pat dar reikia gerai ištirti, kaip žmogaus sveikatą paveiks vaisingumo netekimas ir priešingos gimties hormonų vartojimas daugelį metų. Priešingai, 2011 m. Karolinska Instituto tyrimas parodė, kad, praėjus dešimčiai metų po lyties keitimo operacijos, vyrai žudėsi 19 kartų dažniau nei likusi populiacija. Panašius operacijų rezultatus 2017 m. pateikė ir Kanados tyrėjai, į blogą išoperuotųjų būklę atkreipia dėmesį 2018 m. šveicarų tyrimas. Suomijos mokslininkai pastebėjo, kad daugelis jaunuolių, besikreipiančių dėl lyties keitimo, patiria psichikos sveikatos sutrikimų, kurie prasidėjo anksčiau nei nepasitenkinimas savo gimtimi. [7]

Galiausiai, atkreiptinas dėmesys, kad tyrimai rodo, jog leisti lytį pageidauja ne tik asmenys, kurie realiai patiria lyties tapatybės sutrikimą, bet ir asmenys paveikti kultūrinės tendencijos.[8] Požiūris, kad lytį galima pakeisti, yra būdingas gender ideologijai, pagal kurią lytis yra ne įgimta, bet pasirinkta. Ši ideologija iš esmės neigia biologinį lyties skirtumą ir laiko jį neigiamu ir neprasmingu. Lytiškumo ugdymas šiame kontekste tampa skatinimu atsisakyti vyriškumo ir moteriškumo kategorijų, priimti visas seksualines praktikas ir pagal jas spręsti apie lytinę tapatybę. Taip vietoje bipolinės, biologinės lyties skirtimi paremtos žmonių tikrovės yra kuriama daugiapolinė, sociokultūrinės lyties raiškos skirtimi paremta žmogaus tikrovė.

Lietuvos teisinėje sistemoje teisinio lyties apibrėžimo nėra, tačiau Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, leidžia teigti, kad Lietuvos teisinė sistema pagrįsta biologinio lyčių skirtingumo principu. Todėl siūlymas de facto įteisinti lyties keitimą, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam dichotominiam lyčių modeliui ir prigimtinei šeimos sampratai. Toks pasiūlymas neatitinka ir nacionalinio saugumo interesų, kurie yra grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis.(Nacionalinio saugumo strategijos 8 p.).

Atkreipiame dėmesį, kad iki 2021 m. pabaigos galiojusioje Nacionalinio saugumo strategijoje buvo pabrėžiama, kad “žmogaus gyvybės vertę menkinančių ar neigiančių <…> ideologijų plitimas yra daugelio kitų iššūkių saugumui šaltinis ir prielaida.” (4.1.6. p.). Prigimtinės šeimos ir lyties sampratas neigianti gender ideologija  savo pobūdžiu priskirtina žmogaus gyvybės vertę ir jos moterišką ir vyrišką išraišką neigiančioms ideologijoms.

  • l LR SAM siūlymo įteisinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą prižiūrint sveikatos priežiūros specialistams

2022 m. sausį į viešumą iškilo faktas, jog A. Dulkio vadovaujama ministerija yra parengusi 2006 m. liepos 5 d. Nr. LR SAM įsakymu Nr. V-584 patvirtinto “Žemo slenksčio paslaugų teikimo tvarkos aprašo” pakeitimus, kuriais numatoma į žemo slenksčio paslaugų[9] sąrašą įtraukti saugų narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą prižiūrint specialistams, sveikatos priežiūros įstaigose esančiuose žemo slenksčio paslaugų kabinetuose. Iki šiol tokiuose kabinetuose buvo teikiamos paslaugos, kurios mažino rizikingą elgseną ar buvo skirtos sumažinti rizikingos elgsenos neigiamas pasekmes sveikatai (adatų ir švirkštų keitimas, dezinfekcijos priemonių, prezervatyvų dalijimas ir pan.).

Siūlydama žemo slenksčio kabinetuose į teikiamų paslaugų sąrašą įtraukti saugų narkotikų vartojimą, LR SAM legitimuoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą[10], nors tokių medžiagų vartojimas yra uždraustas įstatymu. Toks siūlymas iškreipia Žemo slenksčio paslaugų teikimo tikslą – sumažinti su švirkščiamųjų narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimu ne gydymo tikslu bei rizikinga elgsena susijusį infekcijų plitimą, perdozavimo ir mirties atvejų riziką, nusikalstamumą, kitas neigiamas sveikatos, socialines, ekonomines, teisines pasekmes visuomenei ir asmeniui. [11]

Jokių diskusijų ir visuomenės dalyvavimo priimant tokį sprendimą nebuvo. Toks sprendimas, iš esmės reiškia narkotikų legalizavimą de facto, ir tai siekiama padaryti ne LR Seimo priimtu įstatymu, bet poįstatyminiu aktu.

Toks siūlymas prieštarauja medicinos etikai ir joje įtvirtintam principui nepakenkti. Saugus narkotikų vartojimas negali būti laikomas sveikatos priežiūros paslauga, o sveikatos priežiūros specialistai negali būti įpareigojami teikti paslaugas, kurios prieštarauja medicinos etikai.

Pagal NSĮ ketvirtą skirsnį, sveikatos politikos srityje valstybė turi užtikrinti palankias sąlygas gyventojų sveikatai, jos saugojimui ir stiprinimui. Valstybės sveikatos politika turi sudaryti prielaidas šiuolaikinei visuomenės sveikatos priežiūros sistemai, garantuojančiai sveiką gyvenseną bei aplinką, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Įstatyme nurodoma, svarbi sveikatos politikos kryptis yra ligų prevenciją, o ypač  <…> priklausomybės ligų (narkomanijos, alkoholizmo, toksikomanijos ir kitų) profilaktika ir kontrolė.” Šių nuostatų įgyvendinimas praktikoje turi užtikrinti nacionaliniam saugumui svarbių objektų, tokių kaip tautos puoselėjamos vertybės, konstitucinė santvarka, apsaugą, derėti su kitomis, nacionalinio saugumo užtikrinimui skirtomis Lietuvos vidaus politikos nuostatomis, įskaitant ir tomis, kurios susiję su prigimtinės arba tradicinės šeimos apsauga ir puoselėjimu.

Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas yra vientisas aktas. Jame esančių nuostatų įgyvendinimas negali pažeisti ar iškreipti kitų įstatyme nustatytų nuostatų ir principų įgyvendinimo. Todėl LR SAM veiksmai, kuriais iš esmės yra silpninama prigimtinė šeima, nėra ir negali būti laikomi tinkamu Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme numatytų vidaus politikos  sveikatos politikos srities nuostatų įgyvendinimu. Priešingai, tokie veiksmai iš esmės prieštarauja Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir tokiais turi būti laikomi, nepaisant formalių jų tariamą naudą pagrindžiančių utilitaristinių argumentų.

Už šiuos veiksmus, kenkiančius nacionaliniam saugumui, yra atsakingas institucijos vadovas A. Dulkys. Jam tenka pagrindinė politinė atsakomybė už jo vadovaujančios ministerijos sprendimus bei visas teisines iniciatyvas.

Apkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas paskyrė ministru A. Dulkį tik Vyriausybės vadovei I. Šimonytei asmeniškai už jį laidavus. Taigi, tiek politinę, tiek moralinę atsakomybę už veiksmus, kenkiančius šalies nacionaliniam saugumui, turi prisiimti ir Ministrė pirmininkė. Tuo atveju, jeigu premjerė nesiims jokių veiksmų, t.y. nestabdys  sprendimų priėmimo ir (ar) jų įgyvendinimo, kuriais yra daroma žalą nacionaliniam saugumui, politinė partija Nacionalinis susivienijimas pasikeitus politinėms aplinkybėms (po rinkimų), įsipareigoja kelti jos personalinės atsakomybės klausimą, o taip pat sieks tyčinių veiksmų, darančių žalą visuomenės ir žmonių sveikatai, žalos atlyginimo.

Vadovaujantis  tuo, kas išdėstyta, Nacionalinis susivienijimas:

  1. Ragina šalies Prezidentą įvertinti Lietuvos Respublikos  Sveikatos apsaugos ministro A. Dulkio sprendimus nacionalinio saugumo požiūriu bei kelti jo politinės atsakomybės klausimą.
  2. Siūlo Lietuvos Respublikos   ministrei pirmininkei revizuoti minėto ministro A. Dulkio priimtus (šiame  pareiškime paminėtus) sprendimus, keliant šio asmens politinės atsakomybės klausimą.
  3. Siūlo Lietuvos Respublikos  Seimo komitetams (Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Seimo Sveikatos reikalų komitetui, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui) ir LR Seimo Priklausomybių prevencijos komisijai savo kompetencijos ribose atlikti ministro A. Dulkio priimtų sprendimų parlamentinę kontrolę, įvertinti jų atitiktį šalies nacionalinio saugumo  strategijai bei valstybės strateginiuose dokumentuose įvardintiems sveikatos, socialinės (demografinės) politikos tikslams.
  4. Prašome  Seimo laikinosios grupės „Už šeimą“ ir Seimo laikinosios grupės „Už žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugą nuo pradėjimo iki natūralios mirties“ organizuoti viešas diskusijas su suinteresuotomis visuomeninėmis organizacijomis ar piliečių grupėmis, siekiant įvertinti Sveikatos apsaugos ministro ministro A. Dulkio veiksmų pagrįstumą ir atitiktį valstybės strateginiuose dokumentuose įvardintiems sveikatos, socialinės (demografinės) politikos tikslams.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba


[1] LR NSPĮ Ketvirtas skyrius, tautinė politika.

[2] Šeimų organizacijos prieštarauja hormoninių spiralių paauglėms kompensavimui – Bernardinai.lt

[3] LVI ir NŠTA atstovai pasitraukė iš darbo grupės dėl paauglių kontracepcijos spiralės levonorgestrel kompensavimo (laisvavisuomene.lt)

[4] Sprendimą kompensuoti šį preparatą paauglėms Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba priėmė iš esmės remdamasi vos vienu tyrimu su paauglėmis, kuriame dalyvavo vos 304 paauglės ir tyrimo rezultatai vertinti po metų, nors spiralę į paauglės kūną ketinama įvesti trejų metų laikotarpiui. Iš medicinos etikos perspektyvos, tai etinis prasižengimas, leidžiantis kalbėti ir apie tai, kad valstybės lėšomis bus kompensuojams de facto neteisėto klinikinio eksperimento vykdymas. Tai kelia klausimą dėl šio sprendimo atsparumo korupciniu požiūriu.

[5]http://www.researchgate.net/publication/333241183_Paaugliu_kudikiu_gimstamumo_kaitos_tendencijos_Europos_sajungos_kontekstas_ir_regionine_diferenciacija_Lietuvoje

[6] https://www.bernardinai.lt/lyties-tapatybes-problemos-geros-zinios-is-suomijos-ir-ne-tokios-geros-is-lietuvos/

[7] 2015 m. R. Kaltiala-Heino et al. publikacijoje rašoma, jog tokių jaunuolių buvo 75 %: jiems buvo diagnozuota depresija (64 %), nerimo sutrikimai (55 %), autistinio spektro (26 %) arba psichotiniai (13 %) sutrikimai.

[8] https://www.bernardinai.lt/lyties-tapatybes-problemos-geros-zinios-is-suomijos-ir-ne-tokios-geros-is-lietuvos/

[9] 2.8. Žemo slenksčio paslaugos – laikantis Apraše patvirtintų reikalavimų teikiamos nemokamos konfidencialios anoniminės sveikatos priežiūros ir kitos paslaugos asmenims, vartojantiems švirkščiamąsias narkotines ir psichotropines medžiagas ne gydymo tikslu bei dėl rizikingos elgsenos turintiems didžiausią riziką užsikrėsti infekcijomis.

[10] „Asmens sveikatos priežiūros įstaigoje esanti patalpa, kurioje, … sudarytos sąlygos, prižiūrint sveikatos priežiūros specialistams, vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas.“

[11] biuletenis ZMK 8.pdf (ulac.lt)

Share This