2022m. balandžio 27d.
Apie formalios ir neformalios cenzūros plėtrą Lietuvos gyvenime ir internete Vidmantas Misevičius kalbina politologą Vytautą Sinicą.
– Kaip manote, kodėl užkliuvo „Pro Patria“ laidos ir kodėl tai buvo padaryta dabar?
– „Pro Patria“ nuo pat savo veiklos pradžios labiausiai kliūva dviems grupėms. Radikalių ir atvirų kairiųjų, ypač naujosios kairės pasipiktinimą ir bandymus susidoroti mūsų veikla kelia daugiau iš principinio priešiškumo, mūsų idėjos kardinaliai priešingos kairiųjų idėjoms. Vis labiau liberalėjančių vadinamųjų konservatorių gerbėjams mūsų veikla jau seniai yra rakštis dėl praktinių priežasčių – mūsų buvimas ir veikla akivaizdžiai rodo, kad jie nebėra jokie konservatoriai.
Tad vieni nekenčia iš principo, kiti iš išskaičiavimo. Tačiau sutariama dėl bendro noro užčiaupti „Pro Patria“. Įvairūs vieši asmenys net nesikuklindami, nors ir nepateikdami nė menkiausių argumentų, rašo, kad mes esame „naciai“ ir turėtume būti uždrausti. Neapykanta – ši tikroji neapykanta – yra gana stebinančio masto.
Neįmanoma atsakyti, kodėl tai įvyko būtent dabar. Gal šįkart tiesiog buvo sėkmingiau susimobilizuota skųsti? Neatmetu galimybės, kad buvo skundų ir iš Kremlių palaikančios visuomenės dalies – jos atstovai irgi aršiai reaguoja į mūsų veiklą ir visus Kremliaus agresiją smerkiančius pasisakymus mėgina vaizduoti kaip tariamo sistemiškumo, „landsbergizmo“ įrodymą, kad ir ką tai reikštų jų vaizduotėje. Palaikyti Ukrainą ir kalbėti apie Rusijos nusikaltimus šiandien nėra jokia partinė linija – tai sąžinės ir sveiko proto reikalavimas.
– Kokie žodžiai, kokios frazės galėjo iššaukti tokią reakciją?
– Kadangi mums buvo pasakyta tik tiek, kad rasta „neapykantos kalba“, galime tik spėti, kad „Pro Patria“ laidos užkliuvo dėl kritiškų pasisakymų apie kurios nors mažumos reikalavimus. Juk kas yra „neapykantos kalba“? Tai pasisakymai, kaip nors žeidžiantys žmones ne kaip konkrečius asmenis, o dėl jų priklausomybės kokiai nors mažumai. Negaliu įžeisti jūsų kaip Vidmanto, negaliu įžeisti kaip vilniečio, negaliu įžeisti net kaip vyro, nes tai ne mažuma. Neapykantos kalba pagal įstatymus įmanoma tik prieš politizuotas mažumų grupes – seksualines, religines, rasines, etnines.
Tačiau mes vienareikšmiškai niekada neįžeidinėjame žmonių ir neskatiname jokios neapykantos. Kad būtum nubaustas už „neapykantos kalbą“ šiais laikais to ir visai nereikia. Tereikia pasisakyti ne pagal vyraujančią ideologinę liniją, išreikšti prieštaravimą vienalytei „santuokai“, „lyties keitimui“, atviroms sienoms, pasisakyti už nelegalų neįleidimą į šalį ar apskritai tiesiog pavadinti juo nelegalais.
Mėgstu pavyzdį, kad „Hario Poterio“ knygų autorė buvo apšaukta „transfobe“ ir „neapykantos skleidėja tiesiog todėl, kad viešai pasakė, jog vyras nėra moteris, ir neatgailavo, o laikosi šios pozicijos. Kadangi esame ištikimi tiesai ir laidose tikrai negalime kalbėti akivaizdžiai tikrovei priešingų dalykų, kaip kad vyras gali būti moterimi, tokie pasakymai tikriausiai ir tampa „Pro Patria“ skundimo ir vėliau užblokavimo priežastimi.
– Ką rodo tokie veiksmai, kai jau net Patreon imasi cenzūros?
– Tai rodo, kad „neapykantos kalba“ besidangstanti cenzūros sistema stiprėja, kilpa vis labiau veržiasi. Kiekviena maža pergalė, kiekvienas sėkmingas kieno nors uždraudimas drąsina ir skatina šios sistemos kūrėjus. Lietuvos politiniame gyvenime pagrindiniai to vykdytojai, žinoma, yra Laisvės partija, nuolat siūlanti plėsti neapykantos kalbos taikymą ir kitus žodžio laisvę varžančius įstatymus.
Visuomenės gyvenime ši sistema remiasi daugiausiai skundimo fabrikais – neva už žmogaus teises kovojančiomis organizacijomis, kuriose gausu skundus dėl įvairių pasisakymų rašančių teisininkų etatų. Matydami, kad Seime pasiekti savo tikslų sunku, jie seniai apsisprendę siekti to paties per teismus, kur vienas jiems palankus sprendimas sukuria norimą precedentą ir atveria vartus nuolatiniam baudimui.
Tačiau konkrečiai „Patreon“ atveju reikia turėti galvoje, kad tai užsienio kompanija, kuri veikia jau visiškai įsivyravusios nušalinimo kultūros (cancel culture) kontekste. Jie įpratę blokuoti bet ką, kas tik skundžiamas dėl tariamos „neapykantos“. Mes ne pirmi ir ne paskutiniai.
– Kokią prognozuojate spaudos ir žodžio laisvės ateitį Lietuvoje?
– Nereikėtų turėti iliuzijų. Artimiausiu metu ši padėtis tik blogės. Sena leftistų svajonė užčiaupti kitaminčius ir viešame, o vėliau ir privačiame gyvenime užčiaupti LBGT ar multikultūralizmui prieštaraujančias nuomones kelią skynėsi lėtai, bet užtikrintai. Dabar ji įgavusi palaikymą Seime. Taip pat ji gudriai išnaudoja karo kontekstą. Dažnai visai pagrįstas karo nusikaltimų neigėjų ir atvirų Rusijos agresijos šalininkų blokavimas ar boikotas įpratina žmones prie tokio kelio: užčiaupti kitą nuomonę. Tai daroma ne vien įstatymai. Netgi dažniau taip tarnauja tiesiog neformalus visuomenės spaudimas. „Nepirkite iš tų, nenuomokite patalpų tiems, neikite į to koncertą.“
Tik vienas mažas žingsnelis skiria, kad nuo karo klausimo, kuris tą pateisina, pereitume prie vertybinių klausimų ir prasidėtų totalinis visuomenės karas versle, darbe, kultūroje ir moksle, visur, kur tik įmanomi santykiai. Žmonės pradės nebendrauti, neprekiauti, neklausyti ir nesportuoti su tais, su kuo nesutaria dėl šeimos sampratos ar migrantų priėmimo. Žmonės visada būdavo atstumiami visuomenės ir rinkos dėl savo neetiškumo ar reputacijos, tačiau niekada, o tiksliau tik žiauriausiose diktatūrose – dėl politinių pažiūrų. Tai totalinio visuomenės sukiršinimo vizija ir link jos tikrai labai greitai einama. Galima neabejoti, kad joje bus užčiaupti tie, kas turės mažiau galios, net jeigu jų bus daugiau. Taigi bus užčiaupta konservatyvi visuomenės dalis.
Žiūrint siaurai, išgyvenimo strategija yra tiesiog kurti savo platformas, savo domenus ir net serverius, būti neatjungiamais nuo viešosios erdvės. Tą daro Vakarų šalių engiamieji, kartais, pavyzdžiui, JAV tai daroma net labai sėkmingai. Visgi tai atsitraukinėjimo kelias. Vienintelis sveiką Vakarų civilizaciją išsaugančios visuomenės kelias yra politinė kova. Būtina siekti, kad žodžio laisvė būtų apginta, o cenzūra sustabdyta įstatymais. Kitaip vėliausiai per dešimtmetį ne tik nebeatpažinsime Lietuvos, bet ir pamiršime demokratiją.
Naujausi komentarai