2023m. sausio 10d.

Gyvenimas verda.

Gyvenimas verda ir nematomo architekto ranka sukeičia personažus vietomis. Pameta mums šurikus, kurie viešai nusimauna kelnes, „garsius“ ir „gerbiamus“ šiandienos žmones, kurie išdidžiai laiko savo rankose pedofilų simbolius, interviu su prostitutėmis, kurios nekaltai stebisi, kodėl per mėnesį iširo jos santuoka. Štai ką šiandien mums numeta šiandieninis „meinstrymas“, „elitinė“ žiniasklaida ir visa vieningoji viešoji opinija.

Peržvelgi jų foto ir matai, kad iš daugumos jų akių sklinda mirties dvelksmas, dvasios mirties dvelksmas. Štai dvi damos, atrodo jos ką tik valgė žmogieną, vyras apkabinęs žmoną, kurio akys kalba, kad jis prieš valandą buvo apkabinęs kitą moterį, visuomenės veikėja, kurios visa povyza demonstruoja sandorį su velniu, dar vienas po savaitės išgertuvių ir tik tik išsiblaivęs…….kiekvienas savame nuopolio rate ir turintis kontraktą su velniu. Tuščios, stiklinės akys – tokios pačios ir sielos. Jei būtų turtingesni, galėtų susileisti kamieninių ląstelių injekcijas iš abortuotų kūdikių ir laikinai paslėpti savo nuopolio pasekmes. Tačiau, šio pasaulio pakraščio “elitui” tai dar per dideli pinigai. Gaila tik tų, kurie dar yra išsaugoję likučius žmogiško orumo ir matosi, kad jie ne visai dar savose rogėse.

Tampykit juos po fb užkaborius, demonstruokit kokie jie niekingi, kvaili ir puolę. Tyčiokimės visi kartu iš visko ką matome aplinkui. Reklamuokime sutartinai šias bedvases iškamšas ir  skudurus kaip pasisekimo, šlovės ir naujųjų vertybių simbolius. 

Suprantu, kad mes juos išjuokiame todėl, kad sunku nutylėti. Juk taip norisi šaukti. Vieniems iš nevilties, kitiems iš piktdžiugos, tretiems šiaip… dėl sekėjų skaičiaus. 

Bet ar mes patys nepasitarnaujame jiems. Juk tuo pačiu visi griauname tai, kas dar liko pas mus švento – valstybė, tauta, religija, visuomenė, šeima, žmona, vyras, tėvas, mama, brolis, sesuo, duktė, sūnus ir visą tai kas juos jungia. Mes ritamės į prarają. Vieną dieną prarasime atpirties tašką, paskęsime šiame mėšle ir nebenorėsime gyventi. Prarasime gyvenimo džiaugsmą ir pasiduosime. Toks ir yra planas, kuriant šią, jau įžvelgiamą siurrealistinę ateities visuomenę. 

Suprantu, kad mūsų niekas nesustabdys. Mes ir toliau kalsime juos prie sienos, kol prarasime visas savo dvasios jėgas. Ir neaišku kas pirmiau nugalės – ar mes, ar jie? Greičiausiai jie… bet.

Bet mes turime iš ko pasisemti jėgų ir įkvėpimo. Mes turime taurių ir drąsių žmonių mums paliktą garbingą istoriją. Prieš jūsų akis legenda – Lionginas Baliukevičius – Dzūkas. Nepristatinėsiu jo. Jūs visi jį puikiai žinote. Pažiūrėkite jam į akis nors vieną minutę.

partizanas

Ką matote…?

Aš matau taurų žmogų, tokį, kurio naktį paprašysi pagalbos ir jis neatsakys, su tavimi pasidalins maistu ar palydės per tamsų mišką. Aš matau garbės karį ir riterį, aš matau dorą ir iškilų žmogų. 

Paskelbkime nors vieną postą į savaite apie tokius žmones, kurie mums primintų kas yra garbė, tiesa, meilė, sąžinė, pasišventimas. Neleiskime patiems paskęsti šiame mėšle ir neleiskime jame paskęsti silpnesniems. Be tokių pavyzdžių mes neatlaikysime…

Share This