Prieš kiek daugiau nei mėnesį mirus įtakingiausiai kairiojo progresyvizmo atstovei JAV Aukščiausiajame Teisme Ruth Bader Gitsburg (1933), Donaldas Trumpas į jos vietą nominavo ilgametę Notre Dame universiteto profesorę ir Septintojo apeliacinio teismo teisėją Amy Coney Barrett. Po vos mėnesį trukusio proceso ji Senate patvirtinta JAV Aukščiausiojo Teismo teisėja. Tai pirmas kartas, kai už teisėjo kandidatūrą nebalsavo nė vienas opozicijos atstovas. Gėda jiems, nes teisėjos kvalifikacija aukščiausio lygio ir tą pripažino daug įvairių pažiūrų teisininkų.

Respublikonų „buldozeris“

Tiesa, demokratai aiškino, kad pats Barrett skyrimas yra nedemokratiškas, nes netrukus rinkimai. Esą rinkimų laikotarpiu nominuoti teisėjus neatitinka nusistovėjusių taisyklių. Tačiau faktai priešingi, o „taisyklėmis” manipuliuojama pagal aplinkybes. 

Demokratai apeliuoja į 2016 metų situaciją Baracko Obamos kadencijos pabaigoje, kai mirus teisėjui Antoninui Scaliai Senato daugumos lyderis Mitchas McConnellis pasakė, kad jokios Obamos kandidatūros balsavimui neteiks. Obama neturėjo daugumos Senate ir matė, kad nebus patvirtinta jo siūloma Merricko Garlando kandidatūra. Obama žinojo savo šansus: JAV istorijoje rinkimų metu teikti 29 AT kandidatai, nes Konstitucija įpareigoja Prezidentą esant tuščiai vietai teikti nominaciją (tačiau Senatui suteikia tik galią, ne pareigą, ją svarstyti ir dėl jos balsuoti). Iš 29 nominacijų rinkimų metu 24 patvirtintos – 22 Senate turint daugumą Prezidento atstovaujamai partijai, tik 2 iš, rodos, 11 Senate turint daugumą priešingai partijai. Obama neturėjo savo daugumos ir negalėjo patvirtinti savo kandidato. 

Dabar Trumpas turi daugumą ir savo kandidatą patvirtino. Senato daugumos lyderio pasisakymai (pretekstai) apie amerikiečių teisę artėjančiuose rinkimuose nuspręsti, ką skirti į Aukščiausiąjį Teismą, tada 2016 metais buvo visiškai nerimti ir instrumentiniai. Pasakyta bet kas, kad būtų pateisintas politinis sprendimas nepraleisti Obamos kandidato. Tie patys demokratai ir konkrečiai Bidenas tada kartojo, kad teikti kandidatūrą per rinkimus galima ir būtina. Kartojo, nes kandidatūrą teikė jų prezidentas Obama. Dabar taip pat juokingai kaip ir Senato respublikonų lyderis jie visi apsigalvojo. Išvada čia paprasta: niekas nepažeidė jokių demokratinių procedūrų ar nerašytų taisyklių. Visi tiesiog elgiasi pagal savo politinės darbotvarkės poreikius. Neverta apsimetinėti, kad kažko nesuprantame ir kažkuriuos politikus tuo požiūriu laikome šventų procedūrų gynėjais. 

Pagaliau demokratams nėra jokio pagrindo vadinti „buldozeriu“ situaciją, kai valdantieji priversti vieni balsuoti už tai, ką siūlo, nes opozicija boikotuoja balsavimus. Kas boikotuoja balsavimą, tas ir sukuria „buldozerį”. Prieš kelis dešimtmečius JAV Senate dar nebuvo praktikos opozicijai boikotuoti balsavimus, mokėta pralaimėti, politinė kultūra buvo aukštesnė. Daugumos darbas ir pareiga yra priimti sprendimus, kuriuos pažadėjo savo rinkėjams, jeigu tik turi galimybę tai padaryti. Trumpas su respublikonais teisėjų skyrimo atveju visiškai tą ir padarė.

Teisėjų „konservatyvumas“

Tai trečia D. Trumpo paskirta teisėja ir su ja Aukščiausiame Teisme dabar susidaro 6 iš 9 „konservatyvių“ teisėjų dauguma – didžiausia per ilgus dešimtmečius. Kodėl „konservatyvių“ rašau kabutėse? Nes konservatyvūs sprendimai jiems būdingi ne dėl pažiūrų, o dėl laikymosi nuostatos, kad galima aiškinti tik konstitucijos tekstą (tekstualizmas) ir tik taip, kad jis atitiktų konstitucijos autorių intencijas, kiek jos pažįstamos ir žinomos (originalizmas). Barrett teigimu tai vienintelė garbinga teisėjo laikysena Konstitucijos atžvilgiu. Jos atsisakius ir pradėjus išvedinėti tiesas, kurių nėra pačioje Konstitucijoje, teisėjas tampa niekuo kitu, kaip tik dar vienu – tik super galingu ir niekieno tiesiogiai nerinktu – įstatymų leidėju, kuris leidžia sau Konstitucijoje rasti tai, kas atitinka jo subjektyvų supratimą apie tai, kas gera ir teisinga, bet joje neparašyta. Joks atsitiktinumas, kad kairieji teisėjai visada renkasi pastarąją poziciją ir pasitelkia konstitucines dvasias – jų trokštamų sprendimų pačioje Konstitucijoje nebūtų įmanoma surasti. 

Todėl tiek Barrett, tiek kiti „konservatyvūs“ teisėjai savo darbą supranta pirmiausiai kaip Konstitucijos gynimą nuo teisėjų savivalės (terminas mokslinėje literatūroje – teisinis aktyvizmas). Tokia Konstitucijos gynyba yra vienas esminių respublikanizmo nuostatų, kaip pati Konstitucija ir ja įsteigta santvarka – viena esminių respublikoniškų vertybių. Nieko keista, kad Barrett nominuota būtent Trumpo ir būtent dabar. 

Leftistine virtusi demokratų partija niekaip negali susitaikyti su šiais paskyrimais. Viena jaunųjų jų lyderių Ocasio-Cortes iškart pradėjo kalbas apie Teismo išplėtimą, kad pridėjus papildomų vietų būtų galima jas užpildyti progresyviais teisėjais. Joe Bidenas debatuose nepaneigė, kad tapęs prezidentu leistų tokį pasityčiojimą iš JAV konstitucinės santvarkos. Demokratai kažkodėl teisėjų paskyrimus ir institucijų perkūrimą pagal savo partijos norus laiko lygiaverčiais dalykais. Todėl artėjantys rinkimai visgi be galo svarbūs ne tik kitose srityse, bet ir šioje, kur viskas rodėsi išspręsta konservatyvios visuomenės dalies pergale. Laimėję daugumą demokratai tiesiog pertvarkytų Aukščiausiojo Teismo instituciją taip, kad vėl galėtų joje užsiimti faktine įstatymų leidyba, priimdami sprendimus, kuriems nėra jokio pagrindo Konstitucijoje. 

Barrett

Ypatinga teisėja

Konservatyvi dauguma JAV Aukščiausiajame Teisme dabar paprastai skaičiuojama kaip 6 balsai prieš 3. Nereikėtų to pervertinti. Ši dauguma yra trapi pirmiausiai dėl vyriausiojo teisėjo Johno Robertso pastarojo meto posūkio į liberalumą. Paskirtas respublikonų ir ilgą laiką buvęs konservatyvus, pastaruoju metu Robertsas ne vieną kartą tapo lemiamu penktu balsu už liberalaus sprendimo pergalę, tiesa, ne didžiausio rezonanso ir svarbos bylose. 

Apskritai, kaip taikliai pastebi Notre Dame universiteto profesorius ir Amy Coney Barrett kaimynas Patrickas Deneenas (lietuviškai išleista puiki jo knyga „Kodėl žlunga liberalizmas“), JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjams būdinga aiški tendencija su laiku pareigose judėti į kairę, vertybinio liberalumo link. Autorius tai aiškina teisėjų priklausymu JAV liberalaus akademinio ir apskritai elito ratams, kur dominuoja liberali kultūra ir labai stiprus spaudimas prie jos prisitaikyti. Aukščiausiajame Teisme jie paprasčiausiai neatlaiko šio spaudimo. Šiai tendencijai kelis kartus jau spėjo pasiduoti ir pirmasis Donaldo Trumpo paskyrimas Neilas Gorsuchas.

Tačiau, pasak prof. Deneeno, Barrett šis liberalėjimo pavojus negresia, nes visą savo gyvenimą ji išliko anapus liberalaus elito ratų. Baigusi ne prestižinį Ivy League universitetą, atlikusi praktiką pas pačius konservatyviausius teisėjus (tarp jų ir didžiausią įtaką Barrett padaręs originalistas Antonin Scalia, pats prieš keliasdešimt metų pradėjęs kurti tokios formacijos teisėjų rengimo sistemą), užaugusi itin konservatyvioje ir katalikiškoje Luizianoje, o dabar gyvenanti South Bend mieste, pravardžiuojamame „katalikų Disneilendu“. Mieste, kur 7 vaikų šeimos, kaip pačios Barrett, yra jokia retenybė, o tiesiog normalios katalikiškos šeimos pavyzdys. Kaip juokauja pati Barrett, ji pratusi būti 9 žmonių komandoje (tiek yra AT teisėjų), nes gyvena 9 asmenų šeimoje, kurioje du vaikai yra įvaikinti juodaodžiai iš Haičio, o vienas serga Dauno sindromu. Beje, purvo niekaip negalėję rasti kairieji oponentai sugebėjo pareikšti, kad šis įvaikinimas yra įvaizdžiui formuoti arba (dar baisiau), kad „plantacijų savininkai taip pat įsivaikindavo vergų vaikus“. 

Tačiau prie nepriekaištingos reputacijos žmogaus joks purvas nelipo. Priešingai, JAV teisėjai ir teisininkai Barrett įvertino kaip aukščiausios kompetencijos teisininkę tiek akademinėje, tiek praktinėje veikloje. Tą kartojo ir priešingų pažiūrų teisininkai. Iškilo ir istorija apie tai, kaip Barrett pasiekė, kad Aukščiausiajame Teisme įsidarbintų pirmoji akla teisėjo padėjėja. Žmogiškosios savybės visas apkalbas paverčia niekais. Dar svarbiau, nors pažiūromis ji yra A. Scalia įpėdinė, dėl savo šilto ir įtaigaus bendravimo ir asmenybės, komentuojančių teisininkų teigimu, ji turi daug didesnes nei jos pirmtakas galimybes įtikinti ją palaikyti ir mažiau konservatyvius kolegas. „Barrett proto ir žavesio kombinacija labiausiai gąsdins liberalus“, – apibendrino liberalus Harvardo teisės profesorius Noah Feldmanas. Paskyrus Barrett net ir ligšiolinis Johno Robertso lemiamas svyruojantis balsas (swing vote) nebetenka reikšmės ir gali nustoti svyruoti. 

Kairieji bijo Barrett dėl jos oponavimo Obamacare, palankaus požiūrio į ginklų savininkų teises ir platų religijos laisvės laikymą, atviro nusiteikimo atšaukti Roe v Wade sprendimą, 1973 m. paskelbusį abortus žmogaus teise Jungtinėse Valstijose, ir iš ligšiolinių numatomo nusiteikimo atšaukti Obergefell v Hodges sprendimą, 2013 m. paskelbusį žmogaus teise ir vienalytę „santuoką“. Barrett nuoširdžiai kartoja, kad niekada neleis savo politinėms pažiūroms lemti jos balsavimų, nes teisėjas privalo remtis tik Konstitucijos tekstu ir jos autorių intencijomis. Tačiau jos balsavimai aiškiai rodo to praktines pasekmes. Jokių progresyviųjų teisių JAV Tėvų Kūrėjų surašytoje Konstitucijoje tikrai nebuvo. 

Pagaliau Barrett yra aiški originalistė, koks Gorsuchas ar Robertsas tikrai nėra. Deneeno manymu, Barrett atspari komformizmo ir liberalėjimo tendencijoms. Ir tai labai reikalinga. 

Share This