„Nacionalinis susivienijimas“ – taip vadinsis ši partija. Ne „gerovės“ ar „žemiškojo rojaus“ partija. Pavadinimas neturi klaidinti ar juo labiau apgaudinėti. Jis privalo aiškiai nurodyti partijos tikslą. Pasirinktas pavadinimas yra kvietimas susivienyti vardan pagrindinio tikslo – tautai susigrąžinti savo vertės ir savigarbos, o šalies visuomenei – žmogiškojo bei pilietinio orumo ir valstybės šeimininko jausmą.
Šis tikslas yra pirmutinis ir svarbiausias, nes tai – visko pradžia. Lengva svajoti ir žadėti piliečiams santarvę ir gerovę. Tačiau šias svajones ir pažadus lemta įgyvendinti ir paversti tikrove tik laisvoms, lygiateisėms, gerbiančioms kiekvieno asmens orumą ir realiai, o ne žodžiais siekiančioms bendrojo gėrio visuomenėms ir tautoms.
Tai niekada nepasiekiama dvasinių, moralinių ir politinių vergų visuomenėms. Tokias visuomenes lengva atpažinti. Jos būna griežtai susiskirsčiusios į dvi grupes, kurias skiria abipusio susvetimėjimo ir neapykantos siena. Viena grupė – nepasotinami ir neįstengiantys liautis apgaudinėję, apvaginėję ir išnaudoję savo tautiečius ir bendrapiliečius vergai-šeimininkai. Kita grupė – kantriai kenčiantys nesibaigiančias patyčias ir maldaujantys šeimininkų numesti trupinių nuo jų stalo bei nuolankiai laukiantys jų gailestingumo ir malonės vergai-baudžiauninkai.
Abiejuose įvardijimuose esantis apibūdinimas „vergas“ yra labai svarbus, nes nurodo bendrą abiejų grupių bruožą. Nors vaidina skirtingus šeimininkų ir baudžiauninkų vaidmenis, vieni ir kiti neįstengia elgtis taip, kaip dera iš tiesų laisvos visuomenės nariams – nesugeba ir nenori bendrauti ne jėgos, prievartos ir apgaulės kalba.
Lietuvos partijų ir rinkimų sistema iki šiol veikė pagal griežtas šeimininkų ir baudžiauninkų santykio taisykles. Jų niekas neišdrįso arba nesugebėjo smarkiau pažeisti ar juo labiau sulaužyti. Šioms rinkimų žaidimo taisyklėms paklūsta puikiai prie jų prisitaikiusios sisteminės ir tariamai nesisteminės partijos. Rinkimai virsta partiniu turgumi. Kas keleri metai būna viena „laisvės“ diena, kai į konkuruojančias grupuotes pasidalijusi šeimininkų partija leidžia baudžiauninkams „laisvai pasirinkti“, kurio šeimininko valdomi šį kartą jie pageidauja būti. Net nemėginama slėpti atsainaus ir niekinamo požiūrio į baudžiauninkus. Atvirai ir be skrupulų varžomasi, kuris „pardavėjas“ pasiūlys „pirkėjams“ patrauklesnį jauką – lenktyniaujama, kieno siūlomi „gerovės ir klestėjimo“ pažadai-miražai labiau svaigins ir vilios baudžiauninkus.
Vadinamosios nesisteminės partijos daro tą patį, tik truputėlį kitaip. Šie rinkimų turgaus prekeiviai labiau linkę dėtis baudžiauninkų užtarėjais ir siūlo lengvus bei greitus kelius į gerovės rojų. Atimti ir teisingai padalyti, įsteigti žaibiškai teisingumą ir tvarką atkursiančio ypatingojo prokuroro pareigybę – tokie ir panašūs yra jų siūlomi gerovės ir klestėjimo receptai. Žvelgti į piliečius kaip į kvailą ir nuolankią tamsuolių ir bailių masę bei įžūliai mulkinti juo neįgyvendinamais ir net neketinamais tęsėti pažadais – tokia yra jau tris dešimtmečius Lietuvą be pasipriešinimo valdžiusių ir ją nuvaldžiusių iki išnykimo ribos sisteminių ir tariamai nesisteminių partijų galios bei sėkmės paslaptis.
Prekeivių pažadais partijas siejantis skiriamasis bruožas – priešiškumas esminiams pokyčiams ir noras apsiriboti tik smulkiomis, valstybės ir jos piliečių padėties negalinčiomis rimčiau pakeisti kosmetinėmis reformomis. Neslepiančių savo sistemiškumo partijų baimė išvengti „griovėjų“ įvaizdžio būna tokia didelė ir akla, kad nesidrovima atvirai pareikšti, jog šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių išvariusi iš krašto ekonominė, socialinė ir politinė sistema esanti iš esmės „gera“, tereikia ją tik šiek tiek patobulinti.
Tuo tarpu kitų slepiamas sistemiškumas būna dangstomas skambiais „antisisteminiais“ šūkiais ir pažadais „kovoti su globalizmu“ bei „išsaugoti Lietuvą“ – tautą, kalbą, šeimą ir kt. Tačiau šie iš principo teisingi siekiai lieka tuščios deklaracijos, nes jų iki šiol taip ir nepratęsė nuoseklūs reikalavimai ir konkrečios pastangos įgyvendinti sistemines pertvarkas, leidžiančias iš pagrindų keisti tautą ir valstybę naikinančias sąlygas bei sustabdyti jų nykimą.
„Nacionalinis susivienijimas“ netaps dar viena politikos ir rinkimų prekeivių grupuote. Partija buriama tam, kad be paliovos besisukantis ir į nepabaigiamą prekybą pažadais bei pigiomis vilionėmis šalies piliečius įtraukiantis užburtas šeimininkų – baudžiauninkų rinkiminio žaidimo ratas pagaliau būtų sulaužytas ir Lietuvą į pražūtį stumiantis rinkiminis turgus baigtųsi. Tai nebus pažadais besišvaistanti šeimininkų-gelbėtojų partija, gundanti pasyviai stebuklo laukiančius baudžiauninkus: „tik išrinkite mus, po to dar truputį pakenktėkite, ir jūsų gerove bus tikrai pasirūpinta!“
Ši partija kuriama vadovaujantis nuostata, kad laisvės, teisingumo ir gerovės niekas nedovanoja, juos privalu išsikovoti ir apginti patiems. Tai turi būti kviečiantis telktis ir ruoštis sunkiai politinei kovai už esmines permainas Lietuvoje ir jos išsaugojimą sąmoningų, laisvų ir drąsių piliečių susivienijimas. Ir būtent nacionalinis susivienijimas, nes Lietuva susiduria su egzistenciniais pavojais ir problemomis, kurios iš principo neišsprendžiamos vadovaujantis tik siauro partinio siekio žūtbūt patekti į valdžią diktuojamu požiūriu į politinę veiklą ir, konkrečiai, dalyvavimo rinkimuose tikslą bei prasmę. Nacionalinis susivienijimas sieks būti ir veikti kaip politinė jėga, gebanti pirmiausia mąstyti nacionalinio intereso kategorijomis ir jį ginti ne žodžiais, bet darbais.
Nacionalinio susivienijimo vizija – ne vienadienis rinkiminio turgaus prekeivių pažadais ir iliuzijomis sambūris, bet kovotojų už Lietuvos atsinaujinimą ir išlikimą partija. Prielaidos šiai vizijai įgyvendinti yra sukurtos. Bet ar ji taps tikrove – tai jau priklauso ne tik nuo partijos kūrimo iniciatorių. Lietuvoje įprasta girdėti apmaudo, kartėlio ir bejėgiško nusivylimo kupinus žodžius ,,nėra už ką balsuoti“ – iki šiol jie skambėjo prieš kiekvienus rinkimus. Bet jeigu iš tiesų nėra politinės jėgos, už kurią būtų galima ramiai ir noriai balsuoti, tai gal susikurkime tokią jėgą savomis pastangomis, nelaukdami, kol ji apsireikš iš dangaus? Pavadinimas „Nacionalinis susivienijimas“ yra kvietimas – SUSIBURKIME IR TAPKIME TAIS, UŽ KURIUOS PATYS NORĖTUME BALSUOTI.
KVIETIMAS TELKTIS IR VĖL TAPTI NATIO – POLITINE LAISVŲ IR ORIŲ PILIEČIŲ TAUTA – tokia šio pavadinimo svarbiausia paskirtis ir tikroji jo prasmė.
Straipsnio šaltinis – propatria.lt
Naujausi komentarai