2022m. balandžio 5d.

Ar mes jau turime valstybę, ar buvo ji kada zenite? O gal pradėjo leistis dar nepakilusi? Sutinku, – ne visi taip mano, bet tokių klausimų gali kilti, todėl abu žodžiai verti rimtų diskusijų. Taip pat manau, kad ne mažiau įdomu būtų padiskutuoti ir dėl sąvokų Vakarai ir Rytai. Šie žodžiai, galbūt paimti iš paviršutiniškos žemėlapio interpretacijos, nors šiandien susiaurinti ir suprimityvinti iki nesąmonių, gana talpūs. Rytų samprata susiaurinta iki Putino diktatūros, o Vakaruose siūloma matyti tik gėrį, nesvarstant ir neabejojant, ar tai, ką juo vadiname, iš viso yra gėris. Siūloma nežiūrėti, kaip sveriama, – dvasines vertybes, gyvybę ir kančias dedant ant vienos svarstyklių lėkštelės, o kitus, žymiai svaresnius dalykus, verslo ir asmeninės gerovės interesus ant kitos. Tokį išseparuotą turinį talpinantys kompaso polių pavadinimai užrašyti ant etikečių ir kaip paskutinis argumentas klijuojami ant kiekvieno bent kiek kitokią nuomonę turinčio ar drįstančio ieškoti logikos kaktos. Suprantama, klijuojamos Rytų, nes Vakarų etiketes geriau  sau pasilikti. Tačiau panašių beapeliatyvių etikečių turi ir keturmečiai, žaidžiantys smėlio dėžėje. Todėl gilesnės logikos čia ieškoti vargu ar verta. Akivaizdu, kad tai asmenybės nebrandumo požymis.

Vis dėlto ties jais stabtelkim – pernelyg jau dažnai šie žodžiai minimi mūsų kalbose vos prakalbus apie šeimos instituciją. Įsismaginę tai daryti ne tik ką tik išlipusieji iš smėlio dėžių, bet ir solidžiais save laikantys veikėjai. Nors geriau įsižiūrėjus jų nebrandumas šviečiasi net pro storą arogancijos sluoksnį. Tas prasivardžiavimas nežinau kaip kitiems, bet man kelia plačias asociacijas. 

Paauglystėje, kada, kaip ir daugelis bendraamžių, susirgau skaitymo manija. Perskaičius nemažai  romantinių, kupinų nuotykių ir idealizmo A. Diuma, V. Skoto, M. Servanteso ir kitų, ugdančių kilnumą ir riteriškumą, knygų formavosi tam tikros nuostatos. Pridėjęs iš Rytų atslinkusių Čingis Chano mongolų ordų žiaurumą, Lietuvos okupantų iš Rytų elgesį, slapta perskaitytas A. Solženycino knygas, susidariau Rytų ir Vakarų pasaulių įvaizdį. Tačiau mūsų dienų švieži ir baisūs Rusijos nusikaltimai Ukrainoje, klastingojo caro Putino ir jo satrapų barbarizmas nustelbė visus paauglystės įspūdžius. Ciniškas taikios valstybės, sėkmingai žengusios pirmuosius kelis žingsnius demokratijos kryptimi, užpuolimas tebesidievagojant taikos siekimu, civilių žmonių ir nekaltų vaikų žudymas, kankinimas badu ir alkiu po griuvėsiais nebetelpa į jokio parašyto ar neparašyto kriminalinio kodekso rėmus. Todėl šiandien etiketė su užrašu Rytai dar labiau permirkusi nekaltų žmonių krauju ir talpina kur kas daugiau negu tik žmogaus teisių pažeidimai. Jos užklijavimas reiškia didžiausią kaltinimą ir paniekinimą. Ar šito nesupranta etikečių klijuotojai? Be abejo, supranta ir tyčia jas su tokia užrašo konotacija klijuoja savo oponentams vien paminėjusiems Konstitucijoje apibrėžtos šeimos vardą. Nežinau, kaip galima labiau neapkęsti kitaminčių. O gal bijoti?

Tik užpuolus agresoriui Ukrainą, be jokių paraginimų, tarsi pasigirdus komandai, nutilo bet kokia kritika (baubimas nesuprantantiems, kas yra kritika) valdžiai. Toks visuomenės susitelkimas pavojaus akivaizdoje maloniai nustebino ne tik mane. Tačiau vienybės jausmas greitai dingo. Pasinaudojant pavojingos situacijos akivaizdoje atsiradusiu tam tikru sutrikimu, tačiau puikiai žinant didesnės visuomenės dalies rūpestį dėl tradicinės šeimos institucijos išsaugojimo, į Seimo sesijos darbotvarkę įtrauktas Partnerystės įstatymo projektas. Iš trapios taikos nieko nebeliko. Netrukus pasklido žinia apie Vyriausybės posėdyje nuskambėjusį siūlymą susinti lietuvių kalbą. Beje, Nacionalinis susivienijimas, paskelbęs pareiškimą šia tema, laukia oficialaus atsakymo iš Premjerės apie šį antivalstybinį akibrokštą.  

Bandau suprasti, kas tie žmonės, drįsę skelti antausį didžiajai daliai tautos. Ar jiems suprantamas viešasis Tėvynės ir Valstybės interesas? O gal tai prieš šimtmetį O. Spenglerio aprašytas žmogus  ,,<…> netekęs su žeme suaugusios tautos ryšio naujasis nomadas, parazitas, didmiesčio gyventojas, blankus, neturintis tradicijų, be formos fliuktuojančioje žmonių masėje veikiantis dalykiškas žmogus, be religijos, išprusęs, nekūrybiškas, labai nusistatęs prieš valstietiją <…>“. Galvoju, ar aš pažįstu tokių žmonių? Kažkodėl išplaukė prisiminimai apie jaunesnio amžiaus vilniečius. Tai daugiausia jų rinkti politikai, šokdindami savo koalicijos partnerius, dabar valdo valstybę. 

Gal pastebėjote, bet didmiesčiuose susiformavusi tokia mada – per pietų pertrauką, atsikėlus nuo kompiuterio biure, išeiti pasivaikščioti į miestą. Niujorke tūkstančiai baltaapykaklinių tarnautojų, trumpam prisėdę ant suoliukų ir suvalgę savo sumuštinius, pasklinda po Manheteno pieveles. Nusimetę švarkus ir kaklaraiščius mėto kamuoliukus, lėkštes, mušinėja badmintoną. Madride, kur pietų pertrauka vasarą daug ilgesnė, atrodo, labiau mėgstama susiburti kavinėse ir restoranuose. Pro atvirus restoranų langus girdisi, kaip tarška lėkštės ir taurės, liejasi kalbų ir juokų gaudesys. Vilniuje irgi per pietų pertraukas iš biurų pasipylę tarnautojai užtvindo Gedimino prospektą. Daugiausia tai jauni, gražiai apsivilkę, matyt, išsilavinę žmonės po vieną ar būreliais vaikštinėja prospektu. Ar tai gerai? Žinoma. Beje, tarp jų anksčiau, kai dar dirbo finansų ministerijoje, ne kartą mačiau ir dabartinę Premjerę. Vaikščiodavau ir aš, tačiau kažkas man ten nepatiko. Ne, mocionas čia niekuo dėtas. Tik vėliau supratau, kodėl man nelabai patinka tie šurmuliuojantys ir progresą liudijantys jupiai. Akivaizdu, kad ir kaip jie tai maskuotų, dauguma jų pirma karta nuo žagrės. Natūralu, kad mažėjant darbų kaime, jie, baigę mokslus mieste, lieka čia dirbti ir gyventi. Ar tai blogai? Žinoma, ne, tai puiku. Taip ir turi būti. Tai kam maskuotis? Užimtų darbais ir turto kaupimu tėvų šeimose suformuotą varganą vertybių sistemą seniai užgožė didžiulė konkurencija ir pastangos išlikti konkurencingam. O kur dar buto ar namo, lizinginio automobilio, poilsio prie šiltos jūros, slidinėjimo Alpėse ar kitų reikalingų statusui, o gal tik maskuotei atributų išlaidų paskolos? Ar tai nėra galvos skausmas? Kažkoks maniakiškas noras kuo greičiau tapti miestiečiu, globaliu piliečiu, moderniu žmogumi pagal jų sampratą. Nelieka čia vietos nei kaimui, nei tradicijoms, nei istorijai, kurios, prisipažinkim, dorai niekas ir nemokė. Ši karta užaugo ir be kaimo, ir be tautos tradicijų. Išplaukė tėvynės ir valstybės sąvokos. Malonumų, pramogų ir nenutrūkstamo džiaugsmo siekis užgožė sveiką supratimą apie gamtos tvarką. Spjaunama į visus dėsnius ir realybę.

Na, turbūt nieko naujo aš čia neparašiau. Visiems jau girdėti aiškinimai, kodėl taip lengvai limpa jaunimui, nesvarbu, kokioje šalyje jis gyventų marksistinės–komunistinės idėjos, nerealūs ir net absurdiški lygybės ir žmogaus teisių reikalavimai, žinoma kodėl tokie ,,paraudę“ universitetai JAV. Tai liudija, kad vien žinios nesuteikia žmogui brandos. 

Branda ir išmintis paprastai ateina kartu su amžiumi ir patirtimi. Deja, vieniems vėluoja, o kitiems iš viso neateina. Tokios mintys nenoromis apima išgirdus aiškinimus, kad Konstitucijoje ar jos dvasioje, galima įžvelgti šeimų įvairovę. Tai jau bent du kartus Konstitucijos teismas išaiškino, todėl jokie referendumai čia nereikalingi?! Nors ir labai pasigendu teisininkų diskusijos šiuo klausimu, tačiau pats į ją nesivelsiu. Jaučiu, kad kelis kartus perskaityta Konstitucija tam dar neduoda moralinės teisės. Tačiau jau esu rašęs ir manau turiu teisę dar kartą tai pasakyti kaip vaikų gydytojas. Domėjausi vaikų brendimo ir vystymosi problemomis. Rašiau ir referatus šia tema. Todėl oponuoti tektų ne tiek man, kiek toms kelioms dešimtims mokslininkų, kurių darbus aš cituoju ir paneigti tūkstančius jų tirtų atvejų. O tų mokslininkų yra tūkstančiai visame pasaulyje. Aš aprėpiu tik labai mažą dalelytę  labai rimtos žmonijos problemos.

Dažnai kaip labai svarbus argumentas sakoma: ir kokia gi grėsmė Jūsų tradicinei šeimai, jeigu šeima nutaria pasivadinti ir du homoseksualūs asmenys? Kas kėsinasi į Jūsų saugumą? Iš tikrųjų rafinuotas klausimas. Pajuntame manipuliacijos nuodus, tačiau sutrikę nutylame. Suprantama, kad naujoji šeima nesiruošia nei Jūsų šeimos išskirti, nei kaip nors smurtauti. Tačiau pagalvokime plačiau – jeigu tokių pseudošeimų, kurios negali pasigimdyti savo vaiko, arba kaip žmonės sako bergždžių šeimų, atsiranda daug? Septyneri, dešimt ar dar daugiau procentų. Visuomenės ir valstybės atsinaujinimas, ir taip sutrikęs, visai sustotų. Kas augins duoną ir gins valstybės sienas? Na gerai, sakysite, kad nebūtinai gandras tą vaiką turi atnešti, medicina nestovi vietoje. Be surogatinių motinų, apie kurias žinota nuo seniausių laikų, į eilę rikiuojasi modernios pagalbinio apvaisinimo klinikos, azoto garuose mirksta tūkstančiai apvaisintų kiaušialąsčių. Nesileisdamas į ilgas citatas, apibendrintai pasakysiu – visi mokslininkai sutartinai tvirtina, visavertį žmogų beveik neįmanoma užauginti kitur negu tėvo ir motinos šeimoje. Jeigu tėvų santykiai yra santuokoje, ta sėkmė dar didesnė. Menkiausi šitos terpės sutrikimai palieka pėdsakus asmenybei iki gyvos galvos, jeigu ne vaiko charakteriui, tai bent jau meniniam skoniui. Tai, beje, patvirtina įvairių tautų, gyvenančių įvairiausiose pasaulio vietose, pasakos ir dainos. Tai įgyvendinti padeda tradicijos. Vadinasi, sveikas protas kužda – ne visos šeimos vienodai visuomenei svarbios. Ne visas vienodai turi remti, palaikyti ir….skatinti valstybė. Neturėtų šis darinys ir vadintis tokiu pačiu žodžiu ,,šeima“. Tai, beje, įtvirtinta ir mūsų Konstitucijos tekste, ir dvasioje. Ir nėra čia jokių žmogaus pagrindinių teisių pažeidimų. Tiesiog yra skirtingų žmonių, kurie taip turi tokias pačias teises, tačiau ne visur. Gaila, bet taip Gamtos sutvarkyta. Jeigu tai dalis visuomenės, kurią aš laikau nebrandžia, mato skirtingai ir savo nuomonę nori primesti likusiai visuomenės daliai, tai įmanoma padaryti tik  referendumo būdu. Nei Vakarai, nei Rytai nėra joks matavimo parametras.

Share This