Esto Jaano Kaplinskio romano „Ta pati upė“ pagrindinis veikėjas jaunas studentas lankydavosi svečiuose pas iškilų Tartu intelektualą ir eruditą, kurį laikė savo Mokytoju. Galiausiai paaiškėja, kad Mokytojas, kurį jis be galo gerbė ir pasitikėjo, kurio, net spaudžiamas, neišdavė saugumui ir į kurį kreipėsi patarimo sunkią valandą, buvo įsimylėjęs tą pačią kaip ir jis merginą ir pasirodė besąs tik menkas, pavydus ir savanaudiškas senis…
Tikriausiai bent kartą gyvenime kiekvienas esame nusivylę žmonėmis, kuriuos, dažnai nesąmoningai, laikėme sau moraliniais ar profesiniais autoritetais. Būdavo sunku staiga ar palaipsniui atrasti, kad gerbiamas, mylimas arba net kiek idealizuojamas asmuo gali pasirodyti esąs toks egoistas, savimyla, melagis, manipuliuotojas ar net atviras niekšas.
Veikiausiai mūsų psichikoje įrašytas tėviškos (kaip ir motiniškos) figūros ieškojimas ir susiejimas su konkrečiu žmogumi, ypač jei tikrieji tėvai nutolę arba jų iš viso nėra. Kaip veikiausiai neišvengiamas ir prablaivėjimo bei praregėjimo, kad godojamasis autoritetas tėra toks pat silpnas ir klystantis žmogus, procesas. Kaip ir anksčiau ar vėliau ateinantis laikas vaduotis iš paties susikurtos iliuzijos – psichologinio Edipo komplekso.
Tačiau simboliškai nužudant tėviškąją figūrą galima mestis į kitą kraštutinumą – visko, įskaitant gera šiame santykyje, atsižadėjimą, cinišką pajuoką, nihilizmą, visų autoritetų dekonstrukciją…
Yra ir kita subtili kliūtis užsimegzti normaliam ir vaisingam mokinio-mokytojo santykiui. Tai paties Mokytojo negebėjimas laiku paleisti ir paskatinti mokinį jį peržengti ir eiti savo keliu. Tuomet tėviškoji figūra virsta užgniaužiančia ir dusinančia galia, neleidžiančia mokinio talentams prasiskleisti, kraštutiniu atveju – net Gojos Saturnu, ryjančiu savo vaiką, kad netektų su niekuo juo dalintis.
Prisiminiau tai apgalvodama G. Landsbergio žodžius, pasakytus LP suvažiavime. Tuos, kur Kovo 11-oji, pasak jo, tebuvo „tas dalykas“, skirtas keliui į Partnerystės įstatymo priėmimą realizuoti. Va taip. Nors ponas ministras, žinia, nieko gyvenime nėra pasiekęs savarankiškai, nes seneliai jam nuo kelio nušluodavo bet kokį šapelį ir paklojo minkštas paduškėles, jis atstovauja partiją ir šeimą (tai dabar, matyt, jau vienas ir tas pats), kuri visada save pozicionavo kaip tikrąjį nepriklausomybės šauklį ir garantą. Kadangi sunku įsivaizduoti ir nėra buvę tokio atvejo, kad Lietuvos Anūkas ką nors darytų prieš Senelio valią, šiandienos jo žodžius galima traktuoti ir kaip jųdviejų kolektyvinės valios išraišką (tą liudytų ir neseni vieši senelio pasisakymai).
Ratas apsisuko. Komunizmo statytojai išaugino jaunuosius „šviesaus rytojaus“ kūrėjus. Politika šiandien jau atvirai verčiama pupulitika, o Kovo 11-osios „dalykas“, pasirodo, tebuvo tikrojo žmonijos avangardo – LGBT ir jų draugų – įsiviešpatavimo po trisdešimties metų prielaida ir sąlyga.
O ko jūs tikėjotės?
Nors man asmeniškai V. Landsbergis niekad nebuvo moralinis autoritetas, nes kovotojas su sovietinės nomenklatūros privilegijomis sugebėjo jas visas perspjauti atvirai įtvirtindamas nepotizmą ir partijos paveldimumą kaip politinės korupcijos formą, gerbiau jo nuopelnus Sajūdžiui ir nepriklausomybės steigimui. Nepaisant to, kad laikui bėgant vis labiau gviešėsi juos prisiskirti vien sau perrašinėdamas neseną istoriją ir trindamas iš jos kitų sąjūdininkų pavardes. Žinau, kad tebėra žmonių, kurie pagatavi suėsti be druskos bet kokius jo kritikus. Tačiau tai, kas įvyko šiandien, tikiuosi, dar sveiko proto, atminties ir sąžinės nepraradusiems turėtų galutinai atverti akis į t. v. „Nepriklausomybės Architekto“, „Prezidento“ ir Mokytojo veiklos esmę ir moralinį palikimą.
Apie žmones, juolab politikus, verta spręsti ne iš žodžių, o pagal jų darbus. Kažkas papuvę mūsų Danijos karalystėje ir šiai smarvei užgožti dezodorantu papurkšti nebepakaks.
Laimei, Sajūdžio dvasia vėl gyva.
Naujausi komentarai