Ištrauka iš prof. Vytauto Radžvilo įvadinio straipsnio Paulo Kengoro knygoje „Išardymas“ (Valstybingumo studijų centras, 2017, p. 256). Pirmoji, antroji ir trečioji teksto dalys.
Išlaisvinanti tolerancijos diktatūra
„Tolerancijos“ sąvoka, dėl tos pačios priežasties kaip ir „žmogaus teisių“ sąvoka, yra vienas galingiausių genderizmo ideologinio arsenalo įrankių. Abi sąvokos yra daugiareikšmės, tad apgaulingai klaidinančios. Žodis „tolerancija“ nuskamba nekaltai ir net patraukliai, nes jį išgirdus pirmiausia kyla asociacijos su pakantumu vadinamajam Kitoniškumui. Ji laikoma moraline ir intelektualine nuostata, įpareigojančia gerbti kitokias pažiūras ar svetimą gyvenimo būdą ir šitaip laiduojančia taikų visuomenės narių sambūvį. Tai yra supaprastinta ir iškreipta samprata, trukdanti suvokti, kad tolerancija yra specifiškai modernus išradimas. Ji skiriasi nuo ankstesnėse visuomenėse egzistavusios pakantos tuo, kad yra ne tik diegiama, įtvirtinama ir palaikoma prievarta, bet ir naudojama kaip kovos su visuomenėje tariamai egzistuojančiais prietarais ir stereotipais ginklas. Kadangi ji nėra natūrali, o primetama visuomenei, tariamo pakantumo šydu dangstanti tolerancija yra ne taikaus visuomenės sambūvio principas ir pilietinės santarvės pagrindas. Ji veikiau tampa permanantinio pilietinio karo principu ir jo varomąja jėga. Apskritai galima teigti, kad gelminė tolerancijos principo ištaka yra „naujos tikrovės“ idėja, sukūrusi skirtį ir priešpriešą tarp dviejų – Senojo ir Naujojo pasaulių. Būtent ši skirtis ir priešprieša tapo lemiama sąlyga atsirasti moderniajai „prietaro“, o kartu ir „tolerancijos“ sampratai. Nuolatinė ir nepaliaujama kova su atrandamais vis naujais „prietarais“ yra pagrindinis, bet amžinai it miražas dykumoje tolstantis kovos už visiškai tolerantišką visuomenę tikslas.
Šitokia tolerancijos principo kilmė ir jo taikymo būdas lemia, kad apsišvietusia ir pažangia žmonijos ar visuomenės dalimi save laikanti menkutė mažuma mano esanti visapusiškai – dvasiškai, moraliai ir intelektualiai – pranašesnė už visą likusiąją žmoniją ar visuomenę ir turinti ne tik teisę, bet ir pareigą primesti savo pažiūras daugumai. Apsišvietusios arba save tokia laikančios mažumos moralinis ir intelektualinis diktatas ,,tamsiai“ ir ,,atsilikusiai“ daugumai – šitaip galima glaustai nusakyti tolerancijos idėjos turinį ir paskirtį nuo XVI a. pradėjusiose modernėti Europos visuomenėse.
Tačiau tolerancijos principas toli gražu ne iš karto atsiskleidė kaip Senojo pasaulio ir žmogaus griovimo ir jų „naujųjų“ pakaitalų kūrimo įrankis. Kad visiškai išsiskleistų jame iš pat pradžių slypėjusi „laisvinamoji“ galia, reikėjo išgryninti patį šį principą, o tai reiškia – išvaduoti jį nuo įvairių iš Senojo pasaulio paveldėtų prietarų ir stereotipų, trukdžiusių jį panaudoti kovai už pažangos reikalą be jokių intelektualinių ir moralinių apribojimų ir suvaržymų. Tad paties tolerancijos principo gryninimas tęsiasi jau kelis šimtmečius ir galima išskirti net kelis jo „laisvinimo“, o tiksliau – radikalizavimo tarpsnius.
Pirmuoju lūžio tašku šito laisvėjimo kelyje, ko gero, dera laikyti XVII a. prancūzų filosofo P. Bailey atrastą ir paskelbtą žmogaus teisę klysti. Mūsų laikais ši teisė yra visuotinai pripažįstama ir laikoma savaime suprantama, tad jau nėra lengva suvokti, koks revoliucingas ir radikalus žingsnis buvo jos išradimas. Iki tol tolerancijos principas iš esmės dar buvo gynybinis: juo besivadovaujantys žmonės nuoširdžiai tikėjo, jog jų išpažįstamos ir skelbiamos pažiūros yra iš tiesų teisingos ir todėl siekė, kad jos būtų toleruojamos, tai yra nebūtų trukdoma jas laisvai skleisti. Bailey tiesiog apvertė šį dar pernelyg senamadišką ir prietaringą požiūrį: teisę klysti jis supranta kaip teisę sąmoningai skleisti net ir klaidingas žinias, kai iš anksto suvokiama, kad jos yra būtent tokios. Ši naujovė buvo galbūt lemiamas žingsnis revoliucionizuojant tolerancijos principą: pirmą kartą jis buvo atvirai atsaistytas nuo tikrovės ir tiesos.
Teisę skleisti klaidą faktiškai paskelbus žmogaus teise buvo atverta principinė galimybė ir sukurtos prielaidos paversti tolerancijos principą jau nebe teisingo, bet pažangaus žinojimo įtvirtinimo įrankiu. Tik visiškai atsaisčius tolerancijos principą nuo tiesos paieškų idealo galėjo subręsti ir būti galutinai išskleista mintis, kad egzistuoja „apšviesti“, ypatingu „aukštesniu“, tai yra kitiems žmonėms neprieinamu žinojimu, disponuojantys žmonijos mokytojai ir vedliai. Jiems skirta misija vadovauti „neapšviestajai“ žmonijos daliai ir vesti ją į ateities žemiškąjį rojų – tobulą bei laimingą laisvės ir lygybės pasaulį.
Pirmasis filosofas, nuosekliai apmąstęs ir atvirai įvardijęs politines tolerancijos principo implikacijas, buvo J.–J. Rousseau – tiesioginis Prancūzijos revoliucijos ideologinis įkvėpėjas, pagrįstai laikomas ir vadinamosios totalitarinės demokratijos teorijos pradininku. Jo svarbiausiame veikale „Visuomenės sutartis“ nedviprasmiškai teigiama, kad turinčiai sukurti laisvą visuomenę revoliucijai privalo vadovauti ir tokią visuomenę toliau valdyti ,,didis įstatymų leidėjas“, dievus primenanti aukštesnės rūšies būtybė, matanti visas žmonių aistras, bet pati nepatirianti nė vienos iš jų, ir neturinti nieko bendra su žmogaus prigimtimi, bet gebanti tobulai ją pažinti. Ir ne tik pažinti – ši būtybė turi jausti galinti pakeisti žmogaus prigimtį. Taigi akivaizdu, kad ši dieviška būtybė faktiškai apdovanota būsimojo antžmogio bruožais.
Tačiau šiuo atveju svarbiausi yra jos santykis su tokiomis galiomis bei gebėjimais nepasižyminčiais žmonėmis ir jos naudojamas laisvos visuomenės valdymo būdas. Pasirodo, net ir laisvą visuomenę valdyti nėra lengva. Mat būna, kad individas atkakliai nenori gyventi kaip visavertis laisvos visuomenės narys ir iš tiesų laisvas žmogus. Tokiais atvejais „… jį jėga privers būti laisvą“. J.-J. Rousseau aiškiai nurodo, kad ši būtina ir neišvengiama prievarta būsianti dvejopa: mentalinė ir fizinė. Mentalinė – tai vėlgi nekaltai skambančiu, bet dėl to ypač klaidinančiu ir apgaulingu žodžiu „švietimas“ pavadintas ideologinis visuomenės indokrinavimas. Tačiau šis įžvalgus mąstytojas numato, kad daugelis žmonių tokiam „švietimui“ lengvai nepasiduos ir juos teks „jėga priversti būti laisvais“ – šie jo žodžiai netrukus virto tikrove revoliucinėje Prancūzijoje, kurioje niūriu „laisvės“ simboliu tapo giljotina. Šios Rousseau įžvalgos apie išganingą prievartos vaidmenį laisvinant žmoniją buvo visapusiškai išplėtotos marksistinėje-lenininėje proletariato diktatūros teorijoje.
Įvykdęs revoliuciją proletariatas privalo perimti valstybės valdžią į savo rankas – turi būti įsteigta ir iki galutinės komunizmo pergalės viešpatauti proletariato diktatūra. Jos paskirtis pereinamuoju iš kapitalizmo į komunizmą laikotarpiu yra geležine ranka slopinti nuverstųjų viešpatavusių klasių pasipriešinimą naujajai santvarkai ir jėga užgniaužti visus jų mėginimus susigrąžinti prarastą politinę valdžią. Ši diktatūra esanti tikroji demokratija ir aukščiausia istorijoje žinoma demokratijos forma. Čia tykojo nemenkas keblumas ir net paradoksas: buvo puikiai žinoma, kad vadinamasis proletariatas visur, net labiausiai industrializuotose šalyse, sudarė visuomenės mažumą. Šis paradoksas buvo įveiktas ar veikiau apeitas pasitelkus išradingą argumentą: nors proletariatas yra visuomenės mažuma, dėl savo kaip labiausiai engiamos ir išnaudojamos klasės padėties jis esąs universali, tai yra gebanti atstovauti visai žmonijai klasė.
Mat siekiantis nusimesti buržuazijos jungą proletariatas kovoja ne tik dėl savo, bet ir visų kitų visuomenės sluoksnių laisvės, tad jo revoliucinės laisvės kovos tikslas – panaikinti žmogaus pavergimą ir priespaudą – esąs ir visos žmonijos bendras interesas. Todėl įvedama proletariato mažumos diktatūra visuomenei esanti ne tik laikina, bet iš esmės net tariama – priešingai negu teigia ją šmeižiantys priešai, ji laiduoja laisvę daugumai ir yra nebe formalios, bet realios – nebe ribotos buržuazinės, bet realios „socialistinės“ – demokratijos išraiška ir forma.
Šis trumpas ekskursas į intelektualinę demokratijos ir tolerancijos idėjų plėtros ir politinę kovos už jų įgyvendinimą istoriją yra būtinas istorinis kontekstas, leidžiantis perprasti Naujosios kairės idėjinio lyderio ir iškiliausio seksualinės revoliucijos teoretiko Marcuse‘s programiniame manifeste ,,Represyvi tolerancija“ išdėstytas ir teoriškai pagrįstas kertines neomarksizmo nuostatas demokratijos ir tolerancijos klausimais. Jo autorius įrodinėjo, kad tariamai demokratiška ir laisva vakarietiška kapitalistinė visuomenė iš tiesų yra represyvi visuomenė. Nuo atvirai totalitarinės sovietinės visuomenės ji skiriasi tik tuo, kad jos valdymas grindžiamas masių „savanorišku pasivergimu“ joms įskiepijant vartotojišką ideologiją.
Liberali demokratija kaip kapitalistinių visuomenių valdymo forma, palyginti su lengvai atpažįstamu komunistiniu totalitarizmu, iš pažiūros atrodo ir dažniausiai suvokiama kaip tikras laisvės ir tolerancijos rojus. Sunaikinti laisvės rojaus iliuziją susikūrusią ir joje bei ja gyvenančią represyvią visuomenę – šitoks yra filosofo paskelbtas visą žmoniją turinčios išlaisvinti revoliucijos tikslas. Pati išlaisvinamoji kova turi būti grindžiama ypatinga „ardomąja“ taktika. Ir netrunka paaiškėti, kad toji taktika yra keistai pažįstama. Eidamas savo pirmtakų K. Markso ir V. Lenino praminti keliu, Marcuse savo revoliuciniame manifeste taip pat pabrėžia, kad kapitalistinės visuomenės pripažįstamos ir joje veikiančios demokratija, laisvė ir tolerancija esančios grynai formalios, taigi – netikros. Tad sukurti tikrą demokratiją įmanoma tik pasitelkus, anot jo paties žodžių, „tariamai nedemokratišką“ taktiką. Pasak Marcuse‘s, besiskelbiančioje demokratine kapitalistinėje Vakarų visuomenėje egzistuojanti ne tikra, bet „represyvi“ tolerancija. Tai esanti „nediskriminuojanti“ tolerancija, pripažįstanti visus visuomenėje egzistuojančius požiūrius. Tačiau kaip tik dėl šitos priežasties ji ir esanti „įverginanti“ ir „represyvi“ – nes savaime ir natūraliai įtvirtina esamą santvarką palaikančias visuomenės narių daugumos pažiūras. Taigi šitokia tolerancija yra visuomenės pavergimo ir esamų hierarchinių galios santykių įtvirtinimo bei jų įamžinimo įrankis.
Yra tik vienas revoliucinės kovos ginklas, teikiantis vilčių sugriauti represyvią nelaisvą visuomenę. Šis ginklas – tai „išlaisvinanti“, arba „diskriminuojanti“ tolerancija. Marcuse‘s garbei reikia pasakyti, kad jis, skirtingai nei kiti to meto neomarksistinės kultūrinės revoliucijos teoretikai ir juo labiau nei šių dienų Naujosios kairės bei genderistinio politinio sąjūdžio ideologai ir vadai, negudravo ir neslapukavo, o sąžiningai ir atvirai įvardijo „išlaisvinančios tolerancijos“ taktikos esmę ir ją taikant siekiamą tikslą: ,,Taigi išlaisvinanti tolerancija reikštų netoleranciją Dešinės sąjūdžiams ir toleranciją Kairės sąjūdžiams“. Ši glausta ir tiksli formuluotė nepalieka vietos jokioms dviuprasmybėms, abejonėms ar prieštaringoms interpretacijoms: „išlaisvinanti“ arba „diskriminuojanti“ tolerancija negali būti niekas kita, o tik į Naująją kairę susitelkusių pažangiųjų jėgų ideologinė ir politinė diktatūra.
Tačiau šios diktatūros teoretikas padarė jos būsiemiesiems tyrinėtojams dar vieną ir ypač vertingą paslaugą. Toliau pateikiamoje ilgokoje citatoje gana išsamiai įvardyti ir aiškiai atsiskleidžia svarbiausi šios diktatūros bruožai ir elementai, leidžiantys nesunkiai atpažinti „išlaisvinančios tolerancijos“ režimo apraiškas mūsų dienų visuomenėse: „Jos [išlaisvinančios tolerancijos taktikos – V. R.] apimtų panaikinimą tolerancijos kalboms ir susirinkimams tų grupių ir sąjūdžių, kurie skatina agresyvią politiką, ginklavimąsi, šovinizmą, diskriminavimą rasės ir religijos pagrindu, arba kurie prieštarauja viešųjų paslaugų, socialinės rūpybos, medicininės apsaugos, etc. plėtojimui. Be to, siekiant atkurti mąstymo laisvę gali prireikti įvesti naujus ir griežtus mokymų ir praktikų suvaržymus švietimo institucijose, kurios dėl pačių jų metodų ir sampratų tarnauja tam, kad protas būtų uždarytas įsitvirtinusiame diskurso ir elgesio pasaulyje ir šitaip a priori užkerta kelią racionaliai vertinti alternatyvas. Ir kiek mąstymo laisvė apima kovą su nežmoniškumu, tokios laisvės atkūrimas taip pat reikštų netoleranciją moksliniams tyrinėjimams siekiant sukurti mirtinus „atgrasančius“ ginklus arba tyrinėti nenormalią žmogaus ištvermę nežmoniškomis sąlygomis, etc.“
Ši citata tiesiogiai ir neatremiamai liudija, kad „išlaisvinančios tolerancijos“ principas reikalauja „teisingų idėjų“ vardan negailestingai slopinti buržuazinės „represyvios“ tolerancijos sąlygomis teoriškai pripažįstamą ir bent iš dalies praktiškai laiduojamą minties, sąžinės, kalbos ir mokslo laisvę. Apibendrinant dar plačiau – ji yra vienareikšmiškas ir nepaneigiamas įrodymas, kad ,,diskriminuojančios tolerancijos“ principą skelbianti ir mėginanti jį praktiškai įgyvendinti Naujoji kairė, lygiai kaip kadaise jos pirmtaku buvęs marksistinis-lenininis komunistinis judėjimas, yra nesutaikomai priešiška „buržuazinei“ liberaliajai demokratijai ir siekia ją sunaikinti. Ją turi pakeisti būtinas ir neišvengiamas „pereinamasis“ ir „laikinas“ netolerantiškas ir represyvus, bet išlaisvinantis režimas, vedantis į tolerancijos ir laisvės karalystę.
Ši kertinė Naujosios kairės programinio manifesto mintis stulbinamai primena, tiksliau, atkartoja ir yra kaip du vandens panaši į Markso ,,Gotos programos kritikoje“ bei Lenino ,,Valstybėje ir revoliucijoje“ išdėstytas įžvalgas proletariato diktatūros klausimu. Proletariato diktatūra yra laisvė engiamiesiems ir prievarta engėjams. Diskriminuojanti „išlaisvinanti/nerepresyvi“ tolerancija yra diskriminuojamos mažumos pasitelkiama represyvi revoliucinės kovos taktika, skirta panaikinti daugumos nediskriminuojančią, bet „represyvią“ toleranciją. Laisvė yra vergija, o vergija yra laisvė – šitaip orveliškosios totalitarinio pasaulio naujakalbės žodžiais galima nusakyti šį visoms revoliucinės diktatūroms būdingą „išlaisvinančios prievartos“ paradoksą. Taigi tikroji genderistinės revoliucijos kelrodė žvaigždė yra ne tolerancija, bet diskriminuojanti tolerancija. Įvardijant šios revoliucijos galutinį tikslą aiškia ir griežta politine kalba – tai yra totalitarinė diskriminuojančios tolerancijos diktatūra. Tokia diktatūra yra ne kas kita, o komunistinės proletariato diktatūros įpėdinė ir jos pakaitalas – atnaujinta ir XXI a. realijoms pritaikyta jos versija.
Marcuse‘s revoliucinė programa nuosekliai įgyvendinama. Vakarų šalys pamažu ir užtikrintai slenka link diskriminuojančios tolerancijos diktatūros. Keistas eufemizmas „politinis koretiškumas“ – toks yra iš inercijos vis dar dažniausiai vartojamas ir šios diktatūros esmę turintis nuslėpti nedemokratinio politinio režimo vardas. Vadinamoji tolerancija yra svarbiausias šio režimo ginklas – pagrindinis ir veiksmingiausias piliečių mąstymo ir elgesio kontrolės įrankis. Ji galėjo tapti tokiu ginklu todėl, kad pats tolerancijos principas turi jo prigimtyje užkoduotą milžinišką griaunamąjį potencialą. Iš pat pradžių jis buvo nukreiptas prieš Senąjį žmogų. Sunaikinti šį žmogų kaip tik ir buvo visų moderniųjų revoliucijų visuomenei primetamų tolerancijos režimų svarbiausia paskirtis ir tikrasis tikslas. Tolerancija buvo ir tebėra būdas priversti žmogų paneigti savo prigimtį išugdant jam ypatingą nejautros ar abejingumo nuostatą tam, kas Vakarų kultūroje buvo laikoma gyvenimu pagal proto ir moralinio orumo reikalavimus.
Prievarta diegiant toleranciją kryptingai ir nuosekliai siekiama perdirbti žmogų – tiesiogine to žodžio prasme sulaužyti jo prigimtį, kalbančią sveiko proto ir sąžinės balsu. Šį balsą pirmiausia ir stengiamasi užgniaužti bei nutildyti. Kaip tik dėl šios priežasties visos laisvės ir tolerancijos šūkius ir pažadus skelbusios revoliucijos buvo prievartinės ir smurtinės. Tačiau per jas panaudotos prievartos ir smurto mastai skiriasi. Tai lemia mažiausiai du veiksniai – visuomenės dalies, priskiriamos Senųjų žmonių kategorijai, santykinis dydis ir pažangių idėjų atotrūkio nuo visuomenėje vyraujančių nuostatų ir pažiūrų mastas. Šiuo atžvilgiu dabartinė neokomunistinė genderistinė revoliucija neišvengiamai turi pranokti visas savo pirmtakes.
Bolševikinė Rusijos revoliucija vyko palyginti atsilikusioje šalyje, kurioje proletariatas buvo akivaizdi mažuma, tačiau vis dėlto sudarė nemenką dalį gyventojų. Kad ir kokia neįgyvendinama ir utopiška įžvalgesniems kritikams atrodė esanti pati marksistinė komunistinės utopijos vizija, vis dėlto ji traukė mases iš dalies todėl, kad, nors ir būdama neįtikinama, vis tik nebuvo visiškai beprotiška ir šokiruojanti sveiko proto požiūriu. Net ir jos ydas mačiusiems skeptikams ir kritikams nebuvo ir nėra lengva rasti absoliučiai abejonių nekeliančių argumentų, kad ji iš principo neįgyvendinama ir yra gryna iliuzija. Būtent todėl viltis ją įgyvendinti bent kaip hipotetinė galimybė rusena daugybės žmonių protuose ir vaizduotėje.
Palyginti su proletarų sluoksniais, seksualinės mažumos visose visuomenėse yra beviltiškai negausios. Tačiau dar svarbiau, kad genderistinė ideologija neigia binarinę lyčių sampratą arba seksualinį dimorfizmą kultūroje ir istorijoje. Šitaip siekiama sugriauti „prietarą“, kad egzistuoja dvi biologinės lytys – vyrai ir moterys – bei reikalaujama pripažinti, kad egzistuoja neapibrėžtas, nes nuolatos kintantis, socialinių lyčių spektras. Šiuo požiūriu genderizmas yra mąstymo ideologizavimo viršūnė, nes atrodo ne tik pamišėliškas sveiko proto požiūru, bet yra tikriausias pasityčiojimas iš apšviesto, tai yra išsilavinusio, proto ir pasaulio istorijoje neregėtas jo pažeminimas. Juk ji verčia pripažinti egzistuojant dalykus, kurių buvimas nepatvirtintas ir juo labiau neįrodytas jokiais šiuolaikinių gamtos ir biomedicininių mokslo duomenimis. Šie skirtumai tarp dviejų pasaulinių revoliucijų – XX a. komunistinės ir dabartinės genderistinės – socialinio ir intelektualinio konteksto duoda pagrindo teigti, kad genderizmo ideologijai praktiškai įgyvendinti bus neišvengiamai reikalinga dar neregėto masto prievarta. Jos pobūdį ir mastą nesunku įsivaizduoti ir nuspėti: pavyzdžiui, genderistinės ideologijos užvaldomame pasaulyje piliečiams tikrai nebus leista žinoti ir patiems spręsti, kiek vis dėlto esama žmonių lyčių. Jie privalės tikėti, kad lyčių yra tiek, kiek manys esant reikalinga nurodyti mokslingi „lyčių polimorfizmo“ tyrinėtojai ir genderizmo ideologiniai žyniai.
Bus daugiau
Naujausi komentarai