2022m. birželio 6d.

Vieno interviu metu sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys leptelėjo apie sėkmingai mažėjantį gimstamumą.  Galėjo pasirodyti, kad tai lapsus linguae. Juk visiems nutinka. Tačiau jo vadovaujamos ministerijos vykdoma sveikatos apsaugos politika  – hormoninės spiralės Levonorgestrel įtraukimas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą ir leidimas ją skirti paauglėms, rajono ligoninių akušerinių – ginekologinių skyrių uždarymas, galiausiai ketinimai įteisinti medikamentinį abortą – verčia galvoti kitaip.

SAM rengia naujos redakcijos Nėštumo nutraukimo operacijos tvarkos aprašą, kuris turėtų pakeisti dar 1994 m. priimtą ir iki šiol nekeistą Nėštumo nutraukimo operacijos tvarkos aprašą.

Verta perskaityti abu, tiek Jurgio Brėdikio įsakymą, tiek Arūno Dulkio kol kas dar tik įsakymo projektą, ir palyginti. Nepaisant to, jog senoji tvarka atsiduoda sovietiniu naftalinu, pagal požiūrį į žmogaus gyvybę ji visa galva lenkia „modernų“ naująjį aprašą.

Jei senasis aprašas nors ir įteisino nėštumo nutraukimą moters pageidavimu iki 12 savaitės, bet bent jau formaliai deklaravo, kad nėštumo nutraukimas kaip toks nėra geras dalykas. Tai akivaizdu iš aprašo 1.5 punkto, kuris numatė, jog iki išduodant siuntimą nėštumui nutraukti, būtina moteriai paaiškinti apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams. Šią informaciją turėjo pateikti siuntimą išduodantis gydytojas akušeris–ginekologas, o pirmojo nėštumo atveju – gydytojas, kartu su moterų konsultacijos vedėju.

Aišku, praktikoje retas kuris gydytojas akušeris ginekologas, prieš išrašydamas siuntimą nėštumo nutraukimui, drįsdavo leistis į tokį pokalbį su paciente. Bet bent jau tokia pareiga teisės akte buvo.

Na, o naujasis aprašas vadovaujasi ideologiniu principu: moters kūnas – moters reikalas. Projektas fiksuoja, jog gydytojas akušeris ginekologas suteikia moteriai „nenurodomojo pobūdžio informaciją“, kas išvertus į normalią kalbą reiškia, kad jokio kalbėjimo apie nėštumo nutraukimo galimą žalą moters psichinei sveikatai ir moralinę žalą šeimai nėra ir negali būti.

Užtat numatyta pareiga gerai išaiškinti visus nėštumo nutraukimo būdus, kad moteris, apsvarsčiusi jų pliusus ir minusus, pasirinktų tą, kuris jai yra tinkamiausias. Kitaip tariant, gydytojo funkcija yra kaip eksperto – parinkti klientei mažiausiai jos sveikatai rizikingą ir greičiausiai į įprastinę veiklą leidžiančią sugrįžti nėštumo nutraukimo procedūrą.

Naujajame nėštumo nutraukimo tvarkos apraše apskritai nebelieka jokių socialinių apsauginių principų, kad nėštumas būtų nutraukiamas kiek galima rečiau. Be jau mano minėtos pareigos paaiškinti moteriai apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams (šeimai), nebelieka nuorodos apie tai, jog tokią informaciją pageidautina suteikti ir sutuoktiniui. Kitaip tariant, būsimo vaiko tėvas yra išstumiamas iš sprendimo priėmimo lauko.

Dar daugiau, jei 1994 m. tvarka numatė, jog nėštumo nutraukimo nepilnametei iki 16 metų atveju yra būtinas, o nuo 16 iki 18 metų pageidautinas raštiškas tėvų sutikimas, tai naujojoje tvarkoje šio reikalavimo nelieka. Kitaip tariant, sudaromos sąlygos nepilnametei nuo 16 iki 18 metų nutraukti nėštumą be tėvų žinios ir dalyvavimo.

Demokratinių vakarų šalių įstatymuose, reguliuojančiuose nėštumo nutraukimą, paprastai yra numatomas laukimo periodo reikalavimas, arba sprendimo nutraukti nėštumą moratoriumas. Be kitų dalykų, jis yra reikalingas ir tam, kad padėtų įgyvendinti vieną iš pacientų teisių – teisę į laisvą informuotą sutikimą. Sunku kalbėti apie laisvą sutikimą, kai iš moters reikalaujama priimti sprendimą čia ir dabar, ramiai neapsvarsčius visus „už“ ir „prieš“, o svarbiausia – gerai neįvertinus gautą informaciją apie su nėštumo nutraukimu susijusią riziką ir galimas komplikacijas. Todėl, pvz., Vokietijos Baudžiamajame kodekse net numatyta, kad vienas iš kriminalinio aborto atlikimo požymių yra nesuteikimas moteriai įstatyme numatyto laiko apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo.

Nors senojoje tvarkoje laukimo periodas nebuvo numatytas expresis verbis, jį buvo galima išskaityti netiesiogiai, pagal tai, kaip joje sudėliota veiksmų schema. Pagal aprašą moteris turėjo raštu pareikšti apie savo apsisprendimą nutraukti nėštumą ne akušerio ginekologo kabinete, kuris išduoda siuntimą nėštumo nutraukimui, bet stacionare, kur atliekamas nėštumo nutraukimas (1.9. p.) Tarp kreipimosi į polikliniką ir nėštumo nutraukimo stacionare realiai yra laiko tarpas, kurio metu moteriai egzistuoja galimybė įvertinti gydytojo akušerio ginekologo suteiktą informaciją.

O štai naujoje tvarkoje laukimo periodo galimybės negalima išskaityti. Pagal apraše numatytą veiksmų schemą, moteris, gavusi su nėštumo nutraukimu susijusią informaciją (14 p.), pasirenka nėštumo nutraukimo būdą (15 p.) Taigi, sprendimas priimamas vietoje, papildoma konsultacija tuo tikslu kitu laiku nėra numatyta. Pagal aprašą, kita konsultacija skiriama jau įvertinti nėštumo nutraukimo eigą, o ne sprendimui dėl nėštumo nutraukimo priimti (19 p.). Esant tokiai veiksmų sekai, 14.1. p. įrašyta pareiga informuoti ir apie galimybę gauti medicinos psichologo ir (ar) socialinio darbuotojo konsultaciją bus įgyvendinama tik formaliai ir neturės jokio praktinio poveikio.

Senoji tvarka numatė, jog nėštumo nutraukimas ne dėl subjektyvių, o dėl objektyvių priežasčių yra galimas tik tuo atveju, jei jis gresia moters gyvybei ir sveikatai. 2.1. p. buvo nustatyta, jog „Nėštumas nutraukiamas tik atsiradus realiai grėsmei motinos sveikatai ir gyvybei.“ Dėl vaisiaus anomalijų nėštumas galėjo būti nutrauktas tik diagnozavus nesuderinamą su gyvybe vaisiaus apsigimimą (2.4. p.), prieš tai išaiškinus moteriai galimas priešlaikinio nėštumo nutraukimo pasekmes motinos sveikatai.

Šių nuostatų naujame projekte nėra. Naujame apraše atsisakoma „realios grėsmės“ kriterijaus, taip sudarant prielaidas prie kontraindikuotino nėštumo priskirti ir tuos atvejus, kada vaisiaus liga ar apsigimimas nesukelia grėsmės moters sveikatai. Prie projekto esančiame Vaisiaus ligų ir (ar) būklių, dėl kurių gali būti nutrauktas nėštumas, sąraše yra numatytos ne tik vaisiaus raidos anomalijos, lemiančios vaisiaus mirtį gimdoje ar iškart po gimimo, bet ir tokie atvejai, kai vaisiaus apsigimimas realiai negresia moters sveikatai, o gimęs kūdikis gali išgyventi ir gyventi orų gyvenimą. Vienas iš tokių atvejų yra trisomijos (Dauno) sindromas. Žinant, kad šiuolaikinės medicininės diagnostinės priemonės leidžia jį diagnozuoti ankstyvoje stadijoje, tai reiškia, jog iš esmės, nauju aprašu yra įteisinama eugeninė praktika.

Nauja inovacija nėštumo nutraukimo operacijos apraše – medikamentinis abortas, sumaniai pavadintas vaistiniu (projekto 2.4). Žinant, kad etimologiškai žodis „vaistas“ yra „gydomoji priemonė“ (DLKŽ. 905 p.), toks eufemizmas iš vaistų skamba kaip pasityčiojimas. Pagal naują aprašą, medikamentinis abortas bus galimas iki 9 nėštumo savaitės, tačiau moterys galės rinktis ir chirurginį iki 12 savaičių. Pastarojo atlikimas nebus kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų.

2022 m. balandžio 29 d. LRT radijo laidoje „Radijo ringas“ Seimo narė J. Sėjonienė pasidžiaugė medikamentinio aborto įteisinimu, sakydama, jog medikamentinis abortas yra moteriai saugus. Jei tokią žinutę būtų paleidęs politikas, niekaip nesusijęs su medicina, būtų galima suprasti. Bet J. Sėjonienė yra gydytoja ir puikiai žino, jog kiekviena intervencija sveikatos priežiūroje yra susijusi su vienokia ar kitokia rizika. Jei būtų kitaip, naujasis aprašas nenumatytų papildomos privalomos gydytojo konsultacijos (19 p.).

Tarp projekto eilučių galima įskaityti, jog egzistuoja tikimybė, jog nepavyks iš pirmo karto medikamentiniu būdu nutraukti nėštumą, arba kad po medikamentinio aborto vis tiek reikės atlikti chirurginį abortą (21 p.) Tyrimai rodo, kad 30 proc. atvejų nepavyksta nėštumo nutraukti iš pirmo karto. Kiek visuomenė (moterys) apie tai informuota (-os)? Todėl politiko kalbėjimas apie tai, kad medikamentinis abortas, lyginant su chirurginiu, yra saugus, yra neatsakingas.

Kalbant apie medicininį abortą, visiškai pamiršdama, kad nėštumo nutraukimo situacijoje mes turime du asmenis. Ir tai ne vertybinė nuostata, o mokslo (genetikos, embriologijos) patvirtintas faktas. Iš negimusios gyvybės perspektyvos, nėra jokio skirtumo, ar būsi nužudytas vienu ar kitu būdu. Rezultatas – tas pats. Žmogaus gyvybės vertę pripažįstanti ir etikos principais besivadovaujanti medicina taiko vadinamąjį „pagalbos dviems asmenims principą“, ieškodama būdų suderinti abiejų – mamos ir besivystančio vaiko – interesus.

Pabaigai – neskaniausias momentėlis. Kaip žinia, ministras jau paleido ligoninių tinklo reformą. Ją visuomenė jau pajuto – kai kurių rajono ligoninių akušerijos ir ginekologijos skyriai jau yra uždaryti. Kaip tai susiję su nėštumo nutraukimo tvarkos aprašo keitimu?

Ogi iki šiol nėštumo nutraukimas buvo teikiamas tik stacionare. Įteisinus medikamentinį abortą, yra numatoma galimybė šią paslaugą teikti ne stacionare, bet ambulatoriškai. Naujo aprašo 3.1. numato, kad vaistinio nėštumo nutraukimo paslauga pacientei iki 9 nėštumo savaičių teikiama ASPĮ, turinčioje licenciją teikti ambulatorines antrinio ir (ar) tretinio lygio akušerijos ir ginekologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas. O 3.2. punktas leidžia taip teikti ir chirurginio nėštumo nutraukimo paslaugas pacientei iki 6 nėštumo savaičių.

Kitaip tariant, gimdyti reikės važiuoti į Kauną arba Vilnių arba į kitą stambią regiono ligoninę, o abortą galima bus atlikti čia pat, vietoje. Štai taip atrodo tas ministro žadėtas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas. Mūsų ministras išsikėlė sau tikslą kovoti su gimstamumu ir sėkmingai jį vykdo.

Sveikatos apsaugos ministrui, kaip politikui, reikia priminti, jog 1994 m. rugsėjo 5–13 d. Kaire vykusioje JT Tarptautinėje gyventojų ir vystymosi konferencijoje buvo priimta veiksmų programa, kuri nustatė pareigą valstybėms imtis visų priemonių, kurios padėtų moterims išvengti aborto, taip pat visais atvejais suteikti žmogaus orumą atitinkančią medicinos pagalbą bei konsultavimą moterims, kurios kreipiasi dėl jo (programos 7.24 p.). Tarptautiniu lygiu nuostata buvo atkartota Pekino konferencijoje 1995 m. bei 1999 m. JT Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje priimtoje rezoliucijoje.

Kairo konferencijoje dalyvavo ir galutinį dokumentą pasirašė ir Lietuva, tokiu būdu prisiimdama tarptautinius įsipareigojimus šioje srityje. Su naujuoju nėštumo nutraukimo tvarkos aprašu nuo šių įsipareigojimų, deja, nutolstama.

Projekte ir nurodoma, kad nauja tvarka įsigalios tik 2022 m. lapkričio 1 d. Kodėl taip? Ogi SAM neapsižiūrėjo, kad baigėsi vaistinio preparato „Misoprostol“ registravimo Lietuvoje laikas, ir jis, kaip reikalauja ES normos, buvo automatiškai išregistruotas iš vaistų registro. Misoprostolis, kaip ir mifepristonas naudojamas medikamentiniam nėštumo nutraukimui. Tam, kad jis būtų įregistruotas pakartotinai, reikės iš naujo atlikti vaistinio preparato registravimo procedūrą. O be šio vaistinio preparato registracijos, naujas aprašas negali pradėti veikti.

Share This