Lietuvos valstybės vadovui Lenkijos valstybės vadovas puolė dėkoti nepraėjus nė valandai po asmenvardžių įstatymo pasirašymo.

Už ką?

Juk asmenvardžių įstatymas tiesiogiai su Lenkija nesusijęs.

Jis reglamentuoja išimtinai Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymą asmens, o ne kokiuose nors kituose dokumentuose.

Asmens dokumentai rodo asmens santykį su valstybe.

Kuo čia dėta Lenkija?!

Dėkojo tikriausiai už tai, kad šiuo savo veiksmu Lietuvos prezidentas parodė, kad niekiniu laiko 1920-1939 m. Vilniaus krašto okupacijos pripažinimo klausimą.

Jau tris dešimtmečius esą nepatogu apie tai šnekėti, nes vis baiminamasi, kad Lenkija dėl to supyks, įsižeis.

Seimo nariai Saulius Skvernelis ir Julius Sabatauskas viešai prisipažino, kad yra pasižadėję Lenkijai, nors mūsų Konstitucijos 56-ame straipsnyje rašoma, kad „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“.

O jie pasižadėjo ir paskui buvo suvaržyti to pažado priimant įstatymus.

Juk visi matėme, kad, svarstydami ir priimdami šį įstatymą, Seimo nariai vienas kitą agitavo, primindami pažadus Lenkijai. Tai patvirtino ir Lenkijos prezidento skambutis.

Mainoma moneta – valstybės kalba.

Abiejų Tautų Respublikos istorija rodo, kaip praradus savo kalbą prarandama ir valstybė.

O naujoji Lietuvos istorija XX a. pradžioje patvirtina tiesą, kad valstybės kuriamos ir atkuriamos kalbos pamatu.

1988-1991 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų autonomijos, steigtos siekiant atsiskirti nuo savarankiškos Lietuvos, buvo kuriamos lenkų kalbos pagrindu.

Kalba yra visiems suprantamas priklausymo ženklas, todėl valstybinės kalbos statuso suteikimas lietuvių kalbai rodo jos svarbą ir vietą Lietuvos valstybėje.

Juk pirmoji Sąjūdžio pergalė buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalbos pripažinimo valstybine aktas, kuris atvėrė kelią į dabartinę mūsų nepriklausomybę ir savarankiškumą.

Kalba yra pats raiškiausias ir suprantamiausias valstybės savarankiškumo simbolis. Ir dabar, kuo daugiau vietos užleidžiama anglų kalbai, tuo mažiau lieka valstybinio savarankiškumo. Tai akivaizdus, visų matomas ir suvokiamas matas.

Kaip 2022 m. sausio 26 d. spaudos konferencijoje teigė teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, jau rengiamas Vyriausybės nutarimas ir kiti įstatymo įgyvendinimo aktai, leidžiantys Lietuvos piliečiams atsisakyti įrašo asmens dokumentuose savo valstybės kalba ir persirašyti vardą ir pavardę kitos valstybės kalba deklaravus tautybę.

Ji teigia, kad taip daroma siekiant „atsisakyti prielaidos kalbėti apie galimai okupacinio laikotarpio dokumentus arba kitus neoficialius dokumentus“.

Ir čia pat ministrė primena, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose, be kita ko, bus numatyta, kad tautybė gali būti pasirenkama tik remiantis tėvų arba senelių tautybės įrašais, ji negali būti pasirenkama laisvai.

Tai kuo gi remsis buvusių istorinių Vilniaus ir Klaipėdos kraštų gyventojai, norėdami deklaruoti savo, savo tėvų ar protėvių tautybę?

Tampa keblu legaliai asmenvardžių užrašymo būdą asmens dokumentuose sieti su tautybe.

Pavyzdžiui, lenkai nėra kokie nors nuo tėvynės Lenkijos prievarta ar savanoriškai atskirti žmonės. Tai per amžius Lietuvoje gyvenusių, kažkada dėl istorinių aplinkybių, kurias buvo sukūrusi Abiejų Tautų Respublika, lenkų kalba kaip prestižine ėmusių kalbėti vietinių gyventojų palikuonys.

Dabartinės Konstitucijos požiūriu visi jie yra lietuvių tautos atstovai, kuriai priklauso suverenitetas.

Ir LLRA-KŠS nariai yra lietuvių, o ne lenkų tautos atstovai, jų tik tautybė kita.

Jie Lietuvos, o ne Lenkijos žmonės, nes čia jų tėvynė.

Tai kuo taip džiaugėsi Lenkijos prezidentas? 

Share This