Džiugu matyti, jog dabartinė valdžia bent iš dalies atsižvelgė į Nacionalinio susivienijimo siūlymus ir ypač į svarbiausiąjį iš jų – pagaliau pradėjo stabdyti bei apgręžinėti nelegalius migrantus atgal į Baltarusiją. Akivaizdu, kad trumpuoju laikotarpiu tai duoda reikiamą rezultatą – paties prisikviesti migrantai tapo Lukašenkos problema, Irakas pradėjo atšaukinėti skrydžius ir net siunčia tuščius lėktuvus daliai migrantų susirinkti, o nelegalų srautas į Lietuvą bent statistikoje sustojo (nors ir nėra pagrindo tikėti, kad iš tiesų tapo visiškai nulinis – visi pasigendame legaliai, per pasienio postus priimtų „prieglobsčio prašytojų“ statistikos ir suprantame, kad pasieniečiai nepagauna visų, einančių į Lietuvą per 600 kilometrų sieną). 

Ne diplomatinės priemonės, o būtent prievartinis migrantų stabdymas yra visų šių pokyčių priežastis. Nors kairieji aktyvistai piktinasi, nelegalų stabdymo politika netapo jokiu tarptautiniu skandalu, kol kas neprireikė ir ginkluotos jėgos panaudojimo. Akivaizdu, kad ši politika nėra kontraversiška ir yra efektyvi. Vyriausybei reikės atsakyti, kodėl raginant ne tik Nacionaliniam susivienijimui, bet ir visuomenei bei ekspertams, buvo du mėnesius laukiama, kol pagaliau priimtas šis sprendimas. 

Tačiau nelegalų stabdymas prie sienos yra viso labo pusinis ir labai laikinas nelegalios migracijos problemos sprendimo būdas. Jei nelegali migracija yra iš tikro Putino ir Lukašenkos vykdoma hibridinė ataka prieš Lietuvą, vargiai tikėtina, jog ši ataka pasibaigs vos Lietuvos pareigūnams pradėjus apgręžinėti nelegalius Lietuvos sieną kertančius migrantus. Priešingai – iki šiol Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje neegzistuojant jokiai fizinei tvorai, o Lukašenkos režimui siūlant nelegalios migracijos į Europos Sąjungą paslaugas visiems norintiems trečiųjų šalių piliečiams, nelegalios migracijos kelias į Europos Sąjungą per Lietuvos–Baltarusijos sieną nelegaliems migrantams yra lengviausias, pigiausias, greičiausias ir saugiausias iš visų galimų. 

Dabar, kai Lietuvos pareigūnai apgręžinėja sieną kertančius nelegalius migrantus, tikėtina, kad bus bandoma per sieną juos siųsti ne pavieniui, o suburiant dideles minias, kurios bandytų jėga prasiveržti per sieną. Šis nelegalios migracijos būdas žmonių kontrabandininkų yra nuolatos naudojamas prie kitų išorinių ES sienų: Ispanijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Kroatijoje. Nacionalinis susivienijimas mano, kad Lukašenkos režimas gali ir tikėtinai panaudos tokį nelegalios migracijos būdą prieš Lietuvą. Jei Lietuva jam nebus pasiruošusi, dabar taikomas taikaus migrantų apgręžimo prie sienos būdas nebus efektyvus.

Siekiant užkirsti kelią šiai potencialiai rizikai, Nacionalinis susivienijimas teikia šiuos pasiūlymus, kaip šiai tikėtinai rizikai pasiruošti iš anksto:

1. Dėl Baudžiamojo kodekso pakeitimų:

Šiuo metu atsakomybė už neteisėtą Lietuvos sienos perėjimą yra numatytą Baudžiamojo kodekso (BK) 291 str. Tačiau minimame BK reglamentavime yra palikta visa eilė spragų. Visų pirma, BK 291 str. numatyta nusikalstama veika – neteisėtas valstybės sienos perėjimas yra laikoma nesunkia nusikalstama veika. Akivaizdu, kad nelegalios migracijos keliamas pavojus Baudžiamojo įstatymo saugomam teisiniam gėriui – valstybės valdymo tvarkai yra gerokai didesnis. Nelegalios migracijos srautams tapus nekontroliuojamiems, gali iškilti pavojus visam valstybės funkcionalumui bei saugumui. Todėl, įvertinus nelegalios migracijos keliamus realius pavojus Lietuvos valstybei bei jos valdymo tvarkai, yra keistina BK 291 str. 1 d., išdėstant ją tokia redakcija: „Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų”. 

Savo ruožtu, BK 291 str. 2 d. numato didžiulę spragą atsakomybės už neteisėtą Lietuvos sienos perėjimą taikymui, kadangi, remiantis paminėtu reglamentavimu, nuo baudžiamosios atsakomybės yra atleidžiami visi užsieniečiai, kurie neteisėtai atvyko į Lietuvą turėdami tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. Todėl sulaikytam nelegalui užtenka ištarti „asylum“ ir viskas – baudžiamoji atsakomybė jam nebegali būti taikoma. Kaimyninės šalys tokios problemos neturi, todėl jose neteisėti sienos pažeidėjai yra kalinami, o nelegali migracija į jas – nepatraukli. Nacionalinis susivienijimas siūlo iš viso panaikinti BK 291 str. 2 d. 

Baudžiamosios atsakomybės netaikymas tam, kuris neteisėtai kerta valstybės sieną turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise, yra numatytas ir 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija) 31 str. 1 d. Tačiau, skirtingai nei dabartinio Lietuvos BK, Ženevos konvencijos numatytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą sienos kirtimą yra gerokai siauresnis. Tam, kad užsienietis, neteisėtai perėjęs valstybės sieną ir turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise, būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Ženevos konvenciją, yra kelios esminės papildomos sąlygos, kurių nėra dabartiniame Lietuvos BK. Konkrečiai – užsienietis pagal Ženevos konvenciją būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos kirtimą, jei jis atvyktų turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise ir jis atvyktų iš tos šalies, kur jam gresia realus pavojus bei toks užsienietis iš karto ir savanoriškai pats prisistatytų valdžios pareigūnams bei išsamiai paaiškintų savo neteisėto atvykimo tikslus ir motyvus. Todėl neteisėtai valstybės sieną perėjusius persekiojamus baltarusių opozicionierius Lietuva ir toliau priimtu bei netaikytų jiems jokios atsakomybės, o Irako ir kitų trečiųjų šalių piliečiai, neteisėtai kirtę Lietuvos valstybės sieną, nuo baudžiamosios atsakomybės nebūtų atleidžiami, nes jie atvyktų iš jiems tikrai saugios šalies – Baltarusijos.

Nacionalinis susivienijimas taip pat siūlo keisti ir BK 291 str. 3 d., išdėstant ją tokia redakcija: „Užsienietis, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei nedelsiant savanoriškai grįžo į savo kilmės valstybę”. Toks BK reglamentavimas Lietuvai palengvintų nelegalių migrantų išsiuntimą iš Lietuvos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek sugebėtų nelegaliai į Lietuvą patekti.

2. Dėl būdų ir priemonių atremiant minios nelegalių migrantų bandymus jėga patekti į Lietuvos teritoriją:

Tuo atveju, jei išsipildytų Nacionalinio susivienijimo prognozuojamas scenarijus ir Lukašenkos režimas bandytų į Lietuvą siųsti nelegalius migrantus ne pavieniui (kaip dabar), o didžiulėmis miniomis, kurios bandytų Lietuvos sieną kirsti jėga, Nacionalinis susivienijimas siūlo iš anksto ruoštis tokios grėsmes atrėmimui.

Visų pirma, Lietuvos sieną saugantiems pareigūnams turi būti suformuluotas aiškus įsakymas: neįleisti į Lietuvos teritoriją nei vieno nelegaliai sieną kertančio užsieniečio, išskyrus atvejus, jei akivaizdžiai matyti, kad šis užsienietis yra baltarusių opozicionierius, bėgantis nuo Lukašenkos režimo persekiojimo. Tai yra, per parą sulaikytų nelegalių migrantų skaičius turi būti ne keliolika ar keliasdešimt, bet nulis. 

Jei nutiktų taip, kad Lietuvos sieną jėga nelegaliai bandytų kirsti minia užsieniečių, sieną saugantiems pareigūnams turi būti duotas aiškus įsakymas panaudoti visas įmanomas neletalines priemones, kad jėga atremtų visus bandymus neteisėtai kirsti Lietuvos valstybės sieną. Šiam tikslui pasiekti visiškai tinka visos pareigūnų naudojamos priemonės riaušių malšinimui: ašarinės dujos, vandens patrankos, tarnybiniai šunys, bananai ir guminės kulkos ar kūrybiškesni metodai tų pačių graikų pasieniečių pavyzdžiu. 

Tuo atveju, jei valstybės sieną saugantiems pareigūnams kyla įtarimas, kad su nelegaliais migrantais į Lietuvos teritoriją neteisėtai bando patekti ir vadinami „žalieji žmogeliukai“, kas jau keltų tiesioginę grėsmę valstybės saugumui ar net valstybingumui, pareigūnams turi būti duotas aiškus įsakymas panaudoti ir letalinę ginkluotę.

3. Dėl galimų žmogaus teisių (ne)pažeidimų:

Nacionaliniam susivienijimui jau pasiūlius adekvačius nelegalių migrantų problemos sprendimo būdus, iš karto pasipylė įvairių save vadinančiais žmogaus teisių gynėjais vertinimai, kad tokios Nacionalinio susivienijimo siūlomos priemonės yra ne tik pažeidžiančios žmogaus teises, bet ir atvirai fašistinės, Nacionalinis susivienijimas pažymi ir ypač akcentuoja, kad save vadinantys žmogaus teisių gynėjais asmenys nutyli vieną ypač esminę ir jiems puikiai žinomą aplinkybę – kad jokio žmogaus teisių pažeidimo taikant tokias priemones nėra ir būti negali.

Konkrečiai – naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika drastiškai pakeitė ligšiolinę EŽTT praktiką, kuri buvo suformuota būtent nelegaliems migrantams bandant neteisėtai kirsti valstybės sieną, ir nuo šiol EŽTT praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad masinių neteisėtai valstybės sieną kertančių asmenų sulaikymas, fizinio poveikio priemonių prieš juos panaudojimas ir tokių nelegalių migrantų išmetimas jėga iš valstybės teritorijos atgal į ten, iš kur jie atėjo, yra visiškai atitinkantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reglamentavimą, todėl visiškai teisėti ir taikytini. 

Kalba eina būtent apie naujausią EŽTT Didžiosios kolegijos, kurią sudarė 17 EŽTTT teisėjų, sprendimą, priimtą 2020 m. vasario 13 d. byloje N.D. and N.T. versus Spain. Šios bylos pareiškėjai – Malio ir Dramblio Kaulo Kranto piliečiai, kartu su minia kitų nelegalų, bandė jėga patekti į Ispanijos teritoriją iš Maroko Ispanijos Meliljos regione, tuo tikslu bandydami perlipti tvoras, skiriančias Ispanijos valstybės sieną, tačiau buvo sulaikyti Ispanijos pareigūnų, prieš juos buvo panaudotos fizinio poveikio priemonės, jie buvo surakinti antrankiais ir jėga išmesti iš Ispanijos teritorijos bei atiduoti Maroko pareigūnams. EŽTT toje byloje konstatavo, kad šios bylos pareiškėjams egzistavo galimybė prašyti Ispanijos karalystės legalaus patekimo į šalį, pvz. gaunant darbo vizą ar prašyti prieglobsčio Ispanijos legaliame sienos perėjimo punkte ar bet kurioje Ispanijos diplomatinėje atstovybėje ar konsulate, tačiau patys pareiškėjai, vietoje to, kad būtų bandę į Ispaniją patekti legaliai, pasirinko nelegalų sienos perėjimo būdą, todėl Ispanijos pareigūnų prieš juos panaudotos priemonės buvo visiškai teisėtos ir galimos. 

Ypač atkreiptinas dėmesys, kad iš 17 EŽTT Didžiosios kolegijos teisėjų, priėmusių minimą sprendimą, nei vienas teisėjas nebalsavo prieš tokį sprendimą. Priešingai, keli teisėjai toje byloje pateikė savo atskirąsias nuomones, kuriose siūlė, jog teismas turėtų eiti dar toliau ir konstatuoti, kad draudimas masiniams išsiuntimams tokiose situacijose nebėra taikomas iš viso. 

Kai kurių Europos žmogaus teisių gynėjų nuomone, toks EŽTT sprendimas yra „blogiausias teismo sprendimas per visą XXI a.“. Vadinasi, apie šį teismo sprendimą tikrai žinojo ir Lietuvos žmogaus teisių gynėjai, tačiau apie jį nutyli, nes tikisi, kad kiti apie šį teismo sprendimą nežinos. Savo ruožtu, šis EŽTT sprendimas aiškiai indikuoja, kad EŽTT praktika analogiškose bylose pasikeitė drastiškai, o valstybėms yra atrišamos rankos Nacionalinio susivienijimo siūlomomis priemonėmis ginti savo sienas.

Share This