Šis prof. Landsbergio įrašas savotiškai epochinis. Liūdnas, bet kartu ir prablaivinantis. Tėvynės Sąjunga trisdešimt metų skelbėsi ir daugelio buvo laikoma Sąjūdžio tęsėjais, įprastai vadinti konservatoriais ir sieti su tradicinėm pažiūrom apie šeimą, kalbą, valstybingumą.

Jau senokai tas įvaizdis nebedera su tikrove, bet daugybė žmonių save ramino teorija, kad tai Gabrielius Landsbergis ir jo karta liberaliai maištauja prieš partijos patriarchą prof. Landsbergį, jo neklauso. Šiandien tas mitas griūva ir svarbiausiu, šeimos klausimu. 

Prof. Landsbergis įsijungė į liberalų chorą, vaidinantį nuostabą, jog neaišku, nuo ko tą šeimą reikia ginti, kas gi ją puola. Tada leidžiasi į visiškai apolitiškus pamąstymus apie šeimos kaip trobos gynybą tiesiogine prasme šautuvais…

Ne šeimos trobą, o šeimos idėją žmonės gina. Gina ne nuo banditų, nuo politikų. Gina supratimą, kas ta šeima (puola partnerystės įstatymas), gina teisę tą supratimą garsiai reikšti (puola neapykantos kalba), gina vaikų mokymą pagal savo vertybes (puola slušnių seksualizuotas lytinis švietimas), gina sveiko proto normą, kad žmonės nekintamai yra vyrai ir moterys (puola Stambulo konvencija ir lyties keitimo įstatymas), pagaliau gina teisę patiems be valstybės kišimosi nesmurtiškai auklėti savo vaikus (puola vaiko teisių apsaugos reforma).

Ir nėra abejonių, kad prof. Landsbergiui, kaip labai protingam žmogui, visa tai yra suprantama ir aišku. Jis tiesiog pasirinko. Pasirinko būti naujosios bet kieno ir bet kokios šeimos sampratos pusėje, pasirinko nesuprasti, kas čia per šeimos gynimas. Pasirinko, manau, ne todėl, kad yra didelis liberalas ar kairysis, ne. Pasirinko tiesiog todėl, kad jam svarbiau savo autoritetu ginti esamą TS-LKD politiką, kad ir kokia ji bebūtų. Ir jeigu anūkas stoja uz vienalytes šeimas ir cenzūrą, senelis stoja tam pritarti.

Simboliškai šiam išėjimui iš spintos prof. Landsbergis pasirinko Šeimos dieną. Gaila, bet nuoseklu, o svarbiausia, kad įneša labai daug aiškumo. Galima nusiteikti, kad greitu laiku aptarnaujantys ruporai pradės sekti pasaką, kad Sąjūdis ir už vienalytę šeimą kovojo, tik tam dar reikėjo pribręsti. 

Beje, iš paskos seka ir neapykantą šeimos gynėjams rodo Andrius Kubilius, rašantis: „Didysis Neapykantos Maršas – be aistros! Kažkas su lietuviais pasidarė – nei mylėti, nei neapkęsti nebemokame. Aistros nebėra. Lyg būtume tikrais šiauriečiais tapę. Ar patys sau atsibodę. Susirenkame, kažką paburbame – ir namo.“

Kai nėra, dėl ko kritikuoti įtaigiai ir rimtai, geriausia yra tiesiog pratylėti, nes tokie pritempti kabinėjimaisi prie renginio, kurio idėja jums iš principo nepatinka, atrodo silpnai ir gali susilaukti tik ir taip nuolatinių jūsų šalininkų palaikymo. Maršas praėjo puikiai, geriau nei buvo galima tikėtis, dešimt metų nebuvo tokio masto visuomenės angažavimosi jokiam vidaus politikos klausimui. Dar matysime, ar ir kokia bus jo tąsa. Tačiau pagrindinis klausimas konservatoriams lieka, kodėl ne jie – patys būdami valdžioje ir turėdami milžiniškus resursus – organizuoja tokias akcijas, o priešingai, registruoja ir palaiko įstatymus, nuo kurių šeimą tenka ginti. 

Share This