Neseniai „faktų tikrintojai“ atrado ir paskelbė, kad lyginti „galimybių pasus“ su nacistiniu žydų žymėjimu yra visuomenės klaidinimas. Tarp šių praktikų esą nieko bendra. 

Neva „galimybių pasas“ remiasi realiu skirtumu tarp paskiepytųjų ir ne, jis turi mokslinį pagrindą, gi ankstesnės segregacijos rėmėsi neapykanta ir prietarais. 

Tai štai: netiesa. Tarp jų labai daug bendra ir jų tikrai neskiria moksliškumas. „Galimybių pasas“ veikia tuo pačiu principu, kaip veikė nacių antisemitizmas ar JAV rasinė segregacija. Mokslu jis nesiremia. Kodėl?

Nes lygiai kaip juodaodžių ar žydų atveju, paskiepytieji nesiskiria nuo neskiepytųjų jokiu realiai praktiškai svarbiu karantinui aspektu. Skiepai minimalizuoja sunkios ligos tikimybę. Tačiau skiepai nepanaikina COVID-19 pernešimo galimybės. Paskiepytieji gali užkrėsti lygiai kaip ir neskiepytieji. Karantino požiūriu visiškai nesvarbu, kad jie serga lengviau, kad jų reanimavimo ar mirties tikimybė daug mažesnė. Karantino požiūriu jie nesiskiria. 

Lygiai kaip 1950-ųjų juodaodis niekuo reikšmingai ir objektyviai nesiskyrė nuo baltojo bruožais, dėl kurių turėtų pagrįstai naudotis atskirais suoliukais, viešojo transporto vietomis, vandens čiaupais, paplūdimiais ir t.t., lygiai taip ir neskiepytas niekuo reikšmingu ligos sklaidai nesiskiria nuo paskiepytojo. Pastarųjų būriavimasis taip pat gali paskatinti ligos sklaidą visuomenėje. 

Tai ne mano nuomonė. Neišmanau šios temos, kad daryčiau savo išvadas medicinos klausimais. Bet man ir nereikia. Kad paskiepytieji perneša virusą yra oficiali SAM pozicija. Kartu tai oficiali mokslininkų pozicija visame pasaulyje. Visame pasaulyje iš paskiepytųjų reikalaujama toliau laikytis tų pačių karantino taisyklių, nešioti kaukes ir t.t., NES jie perneša virusą. Iš savo arijų susibūrimų jie gali nešioti jį visai likusiai visuomenei į maksimas, vaistines ir visur kitur. 

Taigi „galimybių pasas“ remiasi vienu iš dviejų – 1) pragmatiniu noru taip tiesiog skatinti skiepytis piliečių teisinės lygybės sąskaita arba 2) ideologiniu įsitikinimu, kad pasiskiepiję piliečiai iš tiesų kažkuo geresni (ne saugesni aplinkiniams!) už likusius – nenorinčius, negalinčius ar nespėjusius. Abiem atvejais tai iš esmės nesiskiria nuo žydų ar juodaodžių atskirties – tada tai irgi buvo valdančiųjų ideologinė nuostata, o ne objektyvų pagrindą tikrovėje turinti gyventojų skirtis. 

Galbūt pasirodys tyrimai ir bus priimtos už visuomenių sveikatos apsaugą atsakingų institucijų išvados, kad skiepai minimizuoja ar panaikina ligos sklaidą. Galbūt skiepai patobulės. Tačiau tą dieną, kai vyriausybė balsavo už „galimybių pasų“ įvedimą, tam nebuvo patvirtintų ir plačiais tyrimais pagrįstų įrodymų. Priešingai, pati SAM ir pats už pasus pasisakantis A. Dulkys viešai skelbė, kad pasiskiepijusieji platina virusą ir todėl turi laikytis karantino reikalavimų. Ateities tyrimai dar nebuvo įvykę, vyriausybė neturi laiko mašinos. „Galimybių paso“ įvedimas, jeigu ir turi bent kokį ryšį su visuomenės saugumo užtikrinimu, įvedimo dieną rėmėsi ne mokslu, o grynuoju tikėjimu arba ideologija. 

Tiesa, yra labai juokingas, bet kartais nuskambantis argumentas, esą pasiskiepiję yra saugūs, tad gali masiškai būriuotis ir šiaip daryti, ko negali kiti, nes jiems nieko nenutiks. Į tai belieka priminti, kad visi pasiskiepiję vyresnieji yra tiek pat ar net mažiau saugūs nuo COVID nei nuo pat pandemijos pradžios buvo ir vis dar yra visas jaunimas bent iki 40+ metų amžiaus. Jeigu tik paties paskiepyto piliečio asmeninis saugumas nenumirti nuo šios ligos yra jo privilegijų priežastis, belieka ištaisyti neteisybę ir skubiai visiškai panaikinti karantiną visiems jaunesniems žmonėms, o varžyti tik senjorus. Ko aš, žinoma, rimtai nesiūlau, tiesiog tokios būtų logiškos tokio „galimybių paso“ gynimo pasekmės. 

Bet dar daugiau. Ir XX amžiaus vidurio rasinė segregacija, ir dabartiniai „galimybių pasai“, leidžiantys tai, kas iš piliečių atimta ir taip visiems piliečiams vienodai teisėtai priklauso, mėgina remtis mokslu. Galimybių pasai dengiasi moksliškumo aura, nors konkrečiai su ligos sklaida neturi jokio loginio ar moksliniais tyrimais pagrįsto ryšio. Paviršutiniška sąsaja „skiepas lygu saugumas“ slepia faktą, jog skiepas aplinkiniams jokio saugumo neatneša. 

Žydų ar rasinė atskirtis XX amžiaus viduryje taip pat rėmėsi prie politinių sprendimų pritemptomis to meto mokslo tendencijomis. Tuo laiku Vakarų pasaulyje klestėjo, kaip dabar žinome, klaidingos teorijos apie rasinius pranašumus, aukštesnes ir žemesnes rases, eugeniką (žmonių selekciją), natūralią atranką (socialdarvinizmą). Bendrai imant, mokslas nelaikė žmonių absoliučiai lygiais. Paskutinis zoologijos sodas su ŽMONIŲ (Afrikos čiabuvių) ekspozicijomis Belgijoje, ne kokioj nacių Vokietijoje, buvo uždarytas 1958 metais. Švedija iki 1975 metų prievarta sterilizavo negalias turinčius asmenis. Paaiškėjo, kad mokslas klydo, bet tada tai buvo mokslas ir mokslu pagrįsta segregacija. Šia prasme gal net moksliškesnė, nei šiandieniniai galimybių pasai. 

Šis daug ką erzinantis, bet visiškai pagrįstas palyginimas gali padėti suprasti du dalykus. Pirma, jog vadinamieji galimybių pasai yra nepagrįsta ir todėl antikonstitucinė piliečių segregacija (pagrįstą gyventojų skirstymą leidžia bet kuri pasaulio konstitucija). Antra, jog mokslas reguliariai atranda klydęs, paneigia savo tiesas ir ieško tiesos iš naujo, todėl tikėjimas juo niekada neturėtų būti visiškai aklas. Gal vieną dieną anūkai į mus žiūrės taip, kaip šiandienos belgai žiūri į žmonių zoosodus lankiusius senelius. 

Share This