2022 spalio 15d.

Nacionalinio susivienijimo Energetikos komiteto pirmininkas A. Stankūnas pratrūko, matydamas žalingą Petro Gražulio kovos už elektros vartotojų interesus imitaciją. Tylėti suprantant P. Gražulio poelgio padarinius neįmanoma. Igničio nacionalizavimas yra absoliučiai būtinas žingsnis norint išvaduoti Lietuvos gyventojus iš elektros tiekimo „reformos“ košmaro. Įstatymo projektą derėjo pateikti tik kruopščiai parengus politinę dirvą Seime, tai turėjo būti ne vieno „kovotojo už paprastus žmones“, bet solidžios parlamento narių grupės remiama iniciatyva.

Tačiau „kovotojas“ net nesiteikė ateiti į projekto pradinį svarstymą Seimo komitete. Tai ne tik moralinio ir politinio cinizmo viršūnė. Gyvybiškai svarbus šaliai sprendimas diskredituotas ir turbūt negrįžtamai sužlugdytas. Tai reiškia, kad Lietuvoje, kitaip negu Estijoje, visuomeninio, neplėšiančio vartotojų elektros tiekėjo, turbūt nebus. Igničio vadovų ir privačių akcininkų viršpelniai – aukščiau visko. Todėl jie apdairiai pasirūpino, kad idėja nacionalizuoti Ignitį būtų sužlugdyta jau užuomazgoje.

Be abejo, ją sužlugdė ne savo, o pagalbininkų ir patarnautojų rankomis. Tačiau tai – ne I. Šimonytės ar kitų valdančiosios koalicijos atstovų rankos. Šį uždavinį atliko ir milžinišką paslaugą padarė P. Gražulis – vienas ryškiausių ir labiausiai matomų „sistemiškai nesisteminės“ opozicijos veikėjų. Jis tai padarė sąmoningai, puikiai suprasdamas tokio veiksmo padarinius.

Tokio tipo provokacijos, kurias veikiau derėtų vadinti diversijomis – jo politinės veiklos braižas. Kiekvienas A. Stankūno parašytas žodis apie šį veikėją – gryna tiesa. Tokius apsimestinius „kovotojus“ atpažinti nėra sunku. Jie visada „atsitiktinai“ padaro ne taip, kaip derėtų.

P. Gražulis „atsitiktinai“ pavėlavo į lemtingą balsavimą dėl šeimos sampratos, dabar „atsitiktinai“ nenuėjo į svarbų Seimo komiteto posėdį. Lygiai taip Seimui paskutinį kartą balsuojant dėl rinkimų kartelės nuleidimo buvusiam parlamentarui R. Dagiui lemiamą akimirką „atsitiktinai nesuveikė“ balsavimo kortelė. Tokių „atsitiktinumų“ sąrašą būtų galima tęsti. Provokatoriai buvo ir neatskiriami Sąjūdžio pakeleiviai, kurių pasikartojantys akibrokštai arba nuolatinė grėsmė jų sulaukti tarsi juodas šešėlis ir prakeiksmas lydėjo visus sumanymus ir veiksmus.

Teko regėti ne vieną niekšišką provokaciją iškirtusį „patriotą“, suktai žvelgiantį nekaltomis kiaulės akutėmis ir nerišliai veblenantį, kad jis „norėjo kaip geriau“, ir mintyse savęs klausti: provokatorius ar beviltiškas kvailys?

Drąsiausias komunistus ir kagebistus smerkiančias kalbas rėždavo ir garsiausiai šūkaudavo „Red Army – Go Home!“ būtent tokie provokatoriai ir / ar kvailiai, kurie neretai būdavo į Sąjūdį infiltruoti KGB agentai ir diversantai.

Šis prakeiksmas lydi ir šių dienų Lietuvos patriotinius sambūrius. Jie užtvindyti pačią patriotizmo idėją diskredituojančiais perėjūnais, kurių daugelis veikia kaip sąmoningi provokatoriai. Būtent į tai dažnai neatsižvelgia sąžiningi ir geranoriški šalies piliečiai, reikalaujantys „patriotinių jėgų“ vienybės. Jie yra nuoširdūs. Tačiau bėda ta, kad tiesiogiai nedalyvaudami politinių organizacijų veikloje, o tik stebėdami ją iš šalies, jie nepažįsta šios veiklos „virtuvės“ iš vidaus ir todėl apie ją sprendžia tik iš kalbų.

Opozicionieriai kalba panašiai ar net vienodai – vadinasi, jie yra Tėvynę mylintys patriotai. Tai kodėl nesivienija? Aišku – trukdo asmeninės vadukų ambicijos!

O iš tikrųjų ambicijos čia vaidina tik menkutį vaidmenį. Jos yra tik problemos ledkalnio paviršius. Tikrosios kliūtys susivienyti yra kur kas didesnės ir giliau paslėptos. Kokios jos – tereikia apmąstyti A. Stankūno pateiktus faktus bei įžvalgas. Daug kas paaiškėtų.

Į dažnai išsakomus priekaištus ir keliamą klausimą, kodėl NS neskuba vienytis su „patriotinėmis nesisteminėmis jėgomis“, lengva atsakyti paprastai ir aiškiai: nesame savižudžiai. Nėra nei mažiausių abejonių, kad patriotinei stovyklai save priskiriančiuose arba priskiriamuose sambūriuose esama iš tiesų protingų, išprususių, padorių ir kultūringų žmonių. Tačiau atidžiai stebėdami tokių sambūrių veiklą negalime nematyti, kad juose netrūksta įžūlių nemokšų ir storžievių, kartais ir nestabilios psichikos asmenų, kurie atvirai didžiuojasi savo neišprusimu ir vulgarumu, nesibodi jokių visuomenei pasibjaurėjimą keliančių išpuolių ir provokacijų, užduoda moralinį bei intelektualinį toną ir galiausiai paverčia savo avantiūrų ir provokacijų įkaitais iš tiesų gerus ir patriotiškus tokių sambūrių narius. Šitaip patriotinė politinė srovė įgyja atgrasių liumpenpatriotinio sąjūdžio bruožų.

Tamsūs, chamiški ir rėksmingi liumpenpatriotai yra tokia pat svarbi esamo politinio režimo atrama, kokia okupacinės valdžios paspirtimi buvo kovos už Nepriklausomybę laikotarpiu į Sąjūdį prasiskverbę ir provokaciniais išpuoliais diskreditavę pačią Laisvę idėją KGB atsiųsti prisiplakėliai.

Pasitikėjimas bendražygiais – lemiamai svarbi politinės veiklos ir jos sėkmės sąlyga. Neįmanoma vienytis ir sudaryti sąjungų nebūnant tikriems, kad lemiamą akimirką lengvabūdiškai ir neapdairiai sudarytos koalicijos neprognozuojamas „bendražygis“ neiškrės – žinoma, tik su kilniausiais ketinimais ir bendro reikalo labui! – tokio „pokšto“, kuriuo ne tik bus išsprogdinta koalicija, bet akimirksniu bus paleistas ir virs dulkėmis visas per daugelį metų sukauptas NS politinis įdirbis. 

Pirmoji sąlyga vienytis – iš pradžių apsivalyti nuo griovėjų savo gretose ir baigti „sistemiškai nesisteminius“ žaidimus, kurių tipiškas pavyzdys yra populistinis P. Gražulio surengtas politinis spektaklis – imitacinė kova už Igničio nacionalizavimą.

Akivaizdu, kad vienintelis šio spektaklio tikslas yra pasitarnauti Igničio akcininkams ir juos remiančiai Lietuvos valdžiai kartu pačiam „kovotojui“ kuriantis „paprastų žmonių“ gynėjo įvaizdį šio žaidimo vis dar neperprantančių naiviai patiklių patiklių piliečių akyse. Gal jau užtenka.

Share This