Birželio sukilimo dalyviai kovojo ir mirė už Lietuvos valstybę. Todėl iki pat 1990 m. jie buvo apšmeižtieji, paniekintieji ir pažemintieji. Atkūrus valstybę trumpam buvo prikelti iš užmaršties, pripažinti ir pagerbti kaip tie, kuo iš tiesų buvo – kovotojai už Lietuvos laisvę. Tačiau jau 2000 m. Lietuvos valstybė jų bailiai išsižadėjo. Ir nuo to laiko pagarba šiems didvyriams nesustabdomai menksta, o atminimas apie jų žygdarbį blėsta.
Prieš metus teko kalbėti prie Seimo vykusiame Sukilimo minėjime. Kalboje pažymėjau per tris dešimtmečius įvykusią net ne liūdną, o iš tikrųjų tragišką slinktį. Pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu Sukilimas buvo minimas oficialiu valstybiniu lygmeniu. Tačiau pamažu minėjimai virto tik nenoromis toleruojamais visuomeniniais renginiais. Atkreipiau dėmesį, kad netrukus jie taps iš esmės privačiomis iniciatyvomis.
Taip ir įvyko. Šių metų minėjime prie Seimo jau nedalyvavo kariuomenės atstovai, dingo dar praėjusiais metais renginį pagyvinę ir papuošę bei suteikę jam iškilmingumo kiti jo elementai. Apskritai svarbių valstybės istorijos įvykių nuleidimas į privačios pavienių asmenų ar jų grupių atminties lygmenį reiškia radikalų jų reikšmės ir minėjimo rango sumenkinimą. Įvykių pavertimas privačios atminties ir minėjimo reikalu iš tikrųjų yra baigiamoji ir paskutinė jų likutinio egzistavimo Tautos kolektyvinės atminties periferijoje stadija. Po jos ateina visiškas ištrynimas ir negrįžtama užmarštis.
Tai turėjo omenyje Nacionalinio susivienijimo bendražygiai, susirinkę į Sukilimo minėjimą vietoje, kur dvi dienas prakabėjo valdžios brutaliai nuplėšta K. Škirpos atminimo lenta. Netrūko plakatų su pernykščio smurto prieš taikius lentos gynėjus ir pačios lentos niokojimo vaizdais. Žinoma, ir su reikalavimais Lietuvos ir Vilniaus valdžioms netrinti Sukilimo atminties taip, kaip tai darė sovietiniai okupantai. Todėl Vilniuje įvykęs minėjimas tapo vienintele gyvosios Sukilimo atminties tęsimo ir aktualizavimo dabarčiai manifestacija. Vienintele, nes buvo primintas VALSTYBINIS Sukilimo tikslas bei VALSTYBĖS pareiga įprasminti ir pagerbti šį tikslą deramo rango ir turinio iškilios Lietuvos istorijos datos paminėjimu. Jau ketvirtį amžiaus valstybė šios pareigos nevykdo. Todėl vienintelis būdas patriotiškiems ir valstybiškai mąstantiems piliečiams atkurti ir sugrąžinti į atmintį Valstybės ryšį su Sukilimu yra patiems pareikalauti, kad ši pareiga būtų vykdoma.
Paaiškėjo, kad tai įvyks negreitai. Valdžios atsakas buvo įprastas. Nuotraukose išvysite bendražygių pokalbius su policininkais, kurie anaiptol ne visi buvo draugiški ir malonūs. Na, ir po valandos iš mitingo prie Seimo grįžę į atminimo lentos kabojimo vietą bendražygiai neberado ten buvusių gėlių ir žvakelių, o plk. K. Škirpos portretas buvo nuplėštas.
Kai kas gal paklaus: tai kam reikėjo tuščiai vargti? Būtinai reikėjo. Kaip ir kabinti lentą. Bejėgiškai nuleisti rankas ir pasiduoti reikštų nutraukti paskutinę Sukilimo sąsają su Valstybe ir leisti jo atmintį galutinai išstumti į grynai asmeniškų atsiminimų kerteles, o minėjimus paversti visiškai privačiomis iniciatyvomis, kurios taip pat anksčiau ar vėliau būtų uždraustos.
Jokiu būdu nenorint sumenkinti vieno kito dar įvykusio Sukilimui skirto renginio, vis dėlto būtina aiškiai nurodyti principinį nupolitintų ir išvalstybintų paminėjimų trūkumą. Galima ir verta rengti pažintinius žygius aplankant Sukilimo vietas. Dėti gėles ir degti žvakeles ant sukilėlių kapų arba prie Sukilimui skirtų paminklų. Ateiti su Trispalvėmis ir kalbėti, kaip svarbu išsaugoti Sukilimo atmintį ir pagerbti didvyrius.
Deja, šių dienų Lietuvoje šito nepakanka. Pakaktų, jeigu sostinėje ir savivaldybėse vyktų oficialūs iškilmingi Birželio 23 d. minėjimai, kurie šiai datai suteiktų politinį įprasminimą ir valstybinės reikšmės įvykio statusą bei rangą. Šitoks pripažinimas savaime politiškai įprasmintų visus pažintinius žygius ir kitus mažesnius piliečių susibūrimus tos dienos proga.
Tačiau valstybinio pripažinimo kaip tik ir trūksta. Tai reiškia, kad tėra dvi galimybės. Pirmoji – minėti žygiai iš esmės lieka kraštotyrinėmis pažintinėmis išvykomis, o susibūrimai – privačiais paminėjimais. Antroji – suteikti tokiems paminėjimams politinį ir valstybinį matmenį kiekvienais metais primenant valdžiai nevykdomą pareigą pripažinti Sukilimą didinga lietuvių tautos politinės valios išraiška ir neištrinamu ilgaamžių kovų už laisvę istorijos puslapiu.
Neužtenka tiesiog susirinkti tą dieną, pasakyti proginę kalbą, padėti gėlę ir susikaupti tylos minutei. Reikia padėtį keičiančio veiksmo. Argi nedingo K. Škirpos alėja, jam ir J. Noreikai skirtos atminimo lentos Vilniuje, slapčia nenukabinta J. Noreikos lenta Šiauliuose? Visko neišvardysi. Patriotai vietose žino, kas pradingo ir ką reikia padaryti, kad trinama Sukilimo atmintis neišdiltų ir nepranyktų visiems laikams. Niekas netrukdo reikalauti ir siekti, kad ji sugrįžtų minint Birželio 23 taip, kaip matyti iš Vilniuje NS surengto minėjimo nuotraukų. Valingai ir drąsiai. Prisimenant, kad kova už Sukilimo pripažinimą yra ne tik dėkingumo ir pagarbos duoklė praeičiai, bet kuo tikriausia kova už gyvą istorinę atmintį ir šių dienų Lietuvos valstybę.
Tik realiai perimant protėvių kovos už Lietuvą estafetę įmanoma išsaugoti nenutrauktą gyvosios istorinės atminties giją.
Nuoroda į Birželio sukilimo minėjimo apžvalgą su gausiomis nuotraukomis.
Naujausi komentarai