Be ideologinių iliuzijų ir saviapgaulės vertinant dabartinę Lietuvos padėtį belieka pripažinti, kad prieita tokio paties moralinio ir politinio sąstingio bei santvarkos perpuvimo stadija, kokia buvo pasiekta okupacinio režimo laikais Sąjūdžio išvakarėse.
Neseniai paskelbtame interviu mėginau parodyti, kad tai yra prieš tris dešimtmečius vykusių įvykių – tuo metu priimtų sprendimų ir padarytų veiksmų – dėsningas ir neišvengiamas rezultatas. Tai, kas iš įpročio vadinama „Lietuvos valstybe“, yra savaime jau byrančio ją imituojančio statinio fasadas, kuris sugrius kaip kortų namelis vos pūstelėjus stipresniam geopolitinės audros gūsiui.
Didelė problema ir kartu nelaimė yra tai, kad tie prieš tris dešimtmečius užprogramavę pražūtingą paskelbtos valstybės raidos kryptį įvykiai ir procesai tebėra neapmąstyti. Viena vertus, sisteminiai propagandininkai skelbia – kaip ir anais laikais, – kad beveik milijoną žmonių praradusi Lietuva yra kaip niekad saugi ir klesti labiausiai per visą ilgaamžę savo istoriją. Kita vertus, matantys vykstantį tautos merdėjimą ir savaiminį valstybės irimą bei nuoširdžiai dėl to išgyvenantys žmonės vis dėlto iki šiol klausia savęs, kaip ir kodėl Sąjūdžio žygis baigėsi katastrofa tiesiogine to žodžio prasme. Ir neranda atsakymo.
Žodžio „katastrofa“ nederėtų bijoti ir vengti. Dabartinės koalicijos vieneri valdymo metai nėra paprasta klaidų ar „nesąmonių“ virtinė. Tos tariamos klaidos ar nesąmonės tik galutinai apnuogino tikrąją vadinamosios valstybės prigimtį. Lietuva yra pusiau kolonijinė teritorija, kurios einamuosius reikalus tvarko vietos administratoriai, aklai vykdantys iš svetur gaunamus nurodymus. Didžiąja dalimi ištautinta ir išvalstybinta – iš esmės beturinti tik etnokultūrinę, o ne politinę nacionalinę ir valstybinę — savimonę visuomenė yra dezorientuota ir pakrikusi. Nepasitenkinimą esama padėtimi ji kol kas įstengia reikšti tik stichiško ir politiškai neįprasminto bei neorganizuoto protesto formomis.
Žlugus valdančiajai koalicijai faktiškai nebūtų įmanoma suformuoti vyriausybės, galinčios prisiimti atsakomybę už krašto likimą. Taip yra todėl, kad vadinamosios „opozicinės jėgos“ yra tos pačios sistemos dariniai, todėl iš principo neįstengtų vykdyti kitokios politikos. Nuo dabartinės jų politika skirtųsi tik detalėmis ir smulkmenoms, nes tikros valstybės vizijos jos taip pat neturi. Mirtinos ligos simptomus tik švelninanti ar maskuojanti politika po LVŽS valdymo priėjo savo galimybių ribas, nes ji iš principo neveda prie jokių sisteminių prieš tris dešimtmečius nulemtos šalies raidos ir jos krypties pokyčių.
Tokiomis aplinkybėmis vienintelis kelias — kuo skubiau išaugti iš pilietinio pasipriešinimo paauglystės ir žūtbūt pereiti į tikros politinės savivokos lygmenį. Viliuosi, kad šis pokalbis prie to prisidės ir bus nors nedidelis, bet vis šioks toks indėlis į pastangas dar kartą išsigelbėti paskutinę akimirką, kai, atrodytų, vilčių nebėra. Mums tai yra pavykę, todėl norisi galvoti: „o gal pavyks dar sykį?“ Verta pagal išgales dalintis laidos įrašu.
Naujausi komentarai