Nacionalinio susivienijimo iškeltas šūkis „Pakelk galvą, lietuvi!“ dar neseniai daug kam kėlė, o ir kelia, tik atlaidžias šysenas ir skatino iš nuostabos ar net pasipiktinimo gūžčioti pečiais. Skambėjo kaip egzotiška, keista ir pompastiška frazė, skirta nebent rinkėjų dėmesiui pritraukti.

Todėl kviečiu įsiklausyti į kiekvieną Europos Parlamento tribūnoje kalbančio žmogaus žodį. Prieš mus – laisvas, drąsus ir orus politikas, kalbantis ir besielgiantis kaip tikras savo laisvos ir išdidžios tautos bei tikros – suverenios ir save gerbiančios – valstybės atstovas.

Aiškiai suprantantis, kad jo misija ir uždavinys nėra tik išsikovoti savo šaliai kuo didesnį Briuselyje skirstomų ES pinigų maišą. Sakyti, kad pinigai ir kitos medžiaginės gėrybės yra nereikšmingi ir neverti dėmesio dalykai, gali tik veidmainiai ir cinikai, postringaujantys apie „dvasingumą“ ir „aukštesnes vertybes“ patys dažniausiai suspėję prisikimšti tų niekinamų dalykų į savo perpildytas kišenes. 

Tačiau esama žmonių ir tautų, kurie supranta, kad šiame gyvenime vis dėlto yra ir svarbesnių dalykų. Tikras žmogus miršta tada, kai nebeturi jo kūnui pamaitinti ir gyvybei išsaugoti būtinos kriaukšlelės duonos. Bet visko pertekęs žmogus pradeda mirti kaip žmogus ir pamažu virsta tik žmogaus pavidalą turinčia būtybe tada, kai savanoriškai arba palūžęs išsižada savigarbos, sąžinės ir orumo. Svarbiausių jo žmogišką savastį sudarančių dalykų, atskiriančių jį nuo jų neturinčio gyvulio.

Išklausius šią kalbą turėtų pagaliau tapti aišku, kad Europos Parlamentas su jo tikrai didžiulėmis algomis savaime nėra sotus lovys. Viskas priklauso nuo to, dėl ko ir kam ten einama. Šis žmogus savo kalba ir laikysena tribūnoje paprasčiausiai parodė, kad stovi parlamento salėje, o ne prie sotaus lovio. Stovi tribūnoje tam, kad gintų savo tautos ir Tėvynės laisvę, garbę ir gyvybę. 

Bet jis ten galėjo atsistoti ir kalbėti tik todėl, kad jį ten pasiuntė jo tauta, išrinkdama savo atstovu per parlamento rinkimus. O išrinkti galėjo tik todėl, kad suprato: ginti tuos dalykus ir šitaip kalbėti yra svarbu. Tai buvo pakėlusios galvas ir neapsirikusios tautos sąmoningas ir atsakingas pasirinkimas. Šis žmogus – ne tik politinis savo tautos atstovas. Taip pat ir jos laisvos dvasios bei ginamų vertybių veidrodis, kuriame gali žvelgti į save ir tik nejaukiai gūžtis mėginančios tą šalį perklupdyti ES politikieriai ir biurokratai.

Klausydami šią kalbą tame veidrodyje pamėginkime pažvelgti į save. Bet, užuot gūžęsi iš gėdos, išdrįskime įsivaizduoti ir patikėti: lietuviai – pakėlusi galvas TAUTA!

Share This