2023 birželio 16d.
Ar TS-LKD bus valdančioji partija ir po kitų Seimo rinkimų? A. Kubilius paskelbė optimistišką pranašystę, kad jo partijos laukia dar viena kadencija valdžioje. Daugelį toji pranašystė tik prajuokino. Vis dėlto užsimezgė ir šiokia tokia „ekspertų“ diskusija. Vieniems pasirodė, kad tai realybės jausmą praradusio svajoklio sapnas. Kiti teigė, kad faktinio „konservatorių“ vedlio žodžiai gali ir išsipildyti.
Išankstinių Seimo rinkimų perspektyva
Abiejų, nors ir visiškai priešingų, vertinimų šaltinis buvo ir tebėra akivaizdus paradoksas. TS-LKD dominuojamos koalicijos valdymo rezultatai yra apgailėtini ir kelia platų visuomenės nepasitenkinimą. Šis vis labiau perauga į masinį pasipiktinimą ar net atvirą įtūžį. Atrodytų, tokioje moralinėje ir politinėje atmosferoje opozicijos populiarumas turėjo augti kaip ant mielių. Opozicinėms jėgoms, pirmiausia tokiomis besivadinančiomis Seimo partijoms, išsvajotoji valdžia lyg ir galėjo priartėti greičiau ir pati nukristi į rankas kaip pernokęs obuolys. Dar niekada Lietuvoje neatrodė tokia reali išankstinių Seimo rinkimų perspektyva. Tačiau opozicijos reitingai ilgai neaugo. Taip pat nebuvo ir nėra jokių seiminės opozicijos konsolidavimosi požymių. Veikiau įžvelgiamos stiprėjančios tarpusavio konkurencijos ir didėjančio pakrikimo opozicijos stovykloje apraiškos. Todėl visai įmanoma ir net darosi vis labiau tikėtina, kad neabejotinai silpniausia iš visų iki šiol buvusių Lietuvos vyriausybių išsilaikys iki kitų Seimo rinkimų. Tad A. Kubiliaus optimizmas nebuvo toks laužtas iš piršto, kaip buvo galima manyti vertinant tik vyriausybės darbo rezultatus ir didelės visuomenės dalies nuotaikas.
Vis dėlto gali atrodyti, kad neseniai įvykęs LSDP šuolis į populiarumo lentelės viršų negrįžtamai pavers A. Kubiliaus viltis beviltiškai tolstančiu miražu. Iš tiesų, TS-LKD kitų rinkimų nelaimės ir tikrai neturės pagrindo pretenduoti į pagrindinės valdančiosios partijos vaidmenį. Visiškas sutriuškinimas arba nekenčiamo „Landsbergių klano“ viešpatavimo epochos pabaiga, kaip šį nekantriai laukiamą įvykį vadina rėksmingiausi dabartinių valdančiųjų priešininkai? Vertinant pagal formalias partines iškabas – galbūt pabaiga. Nors toli gražu nebūtinai.
Mat vykstančios diskusijos ir abu TS-LKD perspektyvų vertinimai – optimistinis ir pesimistinis – buvo ir yra grindžiami tik sociologinių apklausų skaičiais, o išvados daromos mechaniškai sudedant apklausose žadamus rinkėjų balsų procentus. Primityvios aritmetinės sudėties veiksmais paremta „politologija“ yra sekli ir dažnai klaidina, nes išleidžiami iš akių arba sąmoningai ignoruojami gelminiai veiksniai, lemiantys ilgalaikes politinio gyvenimo tendencijas.
Sisteminė krizė: kaip ją atpažinti?
Seiminių partijų reitingų sąstingį ir jų svyravimus tik statistinės paklaidos ribose patogiausia ir įprasta aiškinti tuo, kad dėl partinių ambicijų susiskaldžiusi opozicija nėra populiari, nes atrodo beviltiškai silpna ir todėl parama jai neauga. Tikrosios šio sąstingio priežastys yra visai kitos. Reitingų įšalas yra valstybę ištikusios ir jos pamatus vis sparčiau ardančios sisteminės krizės atspindys. Tokios krizės skiriasi nuo dalinių ir trumpalaikių ekonominės ir socialinės padėties svyravimų daugeliu atžvilgiu. O labiausiai tuo, kad jų neįmanoma įveikti smulkiomis kosmetinėmis reformomis arba saugiai prakentėti iki geresnių laikų mėtant socialinės išmaldos trupinius labiausiai skurstantiems gyventojų sluoksniams.
Sisteminės krizės būna sunkios ir ypač skausmingos nuo jų kenčiantiems žmonėms. Lietuvą ištikusi krizė tokia gili ir taip negailestingai užgriuvo „nenusipelniusius gyventi geriau“ žmones, kad pradeda busti net politiškai naiviausių ir patikliausių piliečių savisaugos jausmas. Jis žadina elementarią politinę nuovoką. Pamažu randasi aiškus ar bent intuityvus suvokimas: tokių visuomenės ir valstybės gyvenimo skaudulių neįmanoma pašalinti prie pensijos, socialinės išmokos ar kitokios pašalpos primetamais keliolika ar keliasdešimčia eurų. Iki šiol tokį „dosnumą“ žadėdavusios „opozicinės“ partijos gana lengvai prasiskindavo kelią į valdžią.
Svaiginančio elektros ir šllumos kainų šuolio, kosminės infliacijos ir neviltį keliančio brangymečio fone kadaise veiksmingi ir viliojantys populistiniai pažadai ne tik prarado anksčiau turėtą įtaigumą ir gundomąją galią. Suvokiantiems krizės mastą ir gilumą piliečiams jie veikiau turi skambėti kaip patyčios ir kelti pagrįstą pasipiktinimą. Politologiškai šią opozicijos reitingų „įšalimo“ tendenciją galima apibūdinti šitaip: visuomenė vis aiškiau įsisąmonina, kad iš pažiūros „humaniškesnė“ ir „socialiai jautresnė“ kairiosiomis besivadinančių partijų vykdyta politika iš principo neleidžia sumažinti milžiniškos ekonominės ir turtinės prarajos tarp gyventojų sluoksnių ir juo labiau panaikinti gelminių priežasčių, lemiančių masinį skurdą bei socialinę atskirtį. Atsidūrusios valdžioje šios partijos kiekvieną kartą iš esmės tęsdavo tą pačią neoliberalią „dešiniųjų“ vyriausybių politiką. Dabartinė krizė tiesiog atskleidžia, kad neoliberalių „kairiųjų“ pastangos švelninti tos politikos kraštutinumus šiek tiek dosniau žarstant socialinę išmaldą neturtingiausiems jau neatrodo įtikinamos. Gilėja suvokimas, kad tokia politika yra visiška aklavietė ir iš esmės nesikeistų, jeigu po dabartinių „dešiniųjų“ valdymo „kairieji“ vėl stotų prie vyriausybės vairo.
Sauliaus Skvernelio vyriausybės „nuopelnų“ Lietuvai sąrašas
Prie tokio suvokimo eita ilgai. Beveik visus tris dešimtmečius. O ir dabar vis dar tebėra tik pasistūmėta jo link. Ypač didelį postūmį politiniam sąmonėjimui suteikė LVŽS valdymo nulemtas didžiulis nusivylimas. Jo priežastys, mastas ir padariniai kol kas tebėra aiškiai nesuvokti ir juo labiau neapmąstyti. Bet dėl to pats nusivylimas niekur nedingsta. O kodėl jis yra milžiniškas ir negali dingti, nesunku suprasti net paviršutiniškai apžvelgiant S. Skvernelio vadovaujamos LVŽS vyriausybės „nuopelnų“ Lietuvai pribloškiantį sąrašą. Jį sąlygiškai galima suskirstyti į galėtus padaryti, bet neatliktus gerus darbus, ir padarytus nusikaltimus tiesiogine šio žodžio prasme. Šią tiesą visiškai patvirtina ketverius metus trukęs LVŽS valdymas. Būdami valdžioje „valstiečiai“ net nemėgino daryti žingsnių, kuriuos, kaip savaime suprantamus, iš karto ir nedvejodama turėtų padaryti bet kuri tvirtai ir nuosekliai siekiu išsaugoti tautą ir nacionalinio valstybingumo idėja besivadovaujanti politinė jėga.
Vardijant absoliučiai būtinus, bet neatliktus darbus, pirmasis LVŽS žingsnis turėjo būti nedelsiant atšaukti „globalios Lietuvos“ viziją ir ja grindžiamą Lietuvos pažangos strategiją, kuri yra ne kas kita, o lietuvių tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo programa. Oficialiu valstybiniu lygmeniu atsisakius globalistinės Lietuvos savižudybės ideologijos būtų radęsi prielaidos ryžtingai stabdyti masinę antilietuviškų ir antivalstybinių idėjų sklaidą ir propagandą visose viešojo gyvenimo srityse. LVŽS būtų įgijusi tvirtą politinį ir teisinį pagrindą užkardyti antivalstybinės propagandos židiniu tapusio vadinamojo Nacionalinio transliuotojo (LRT) ardomąją veiklą. Turėjo būti principingai įvertintos neokomunistinę genderizmo ir multikultūralizmo bei neoliberalistinę valstybės turto išparceliavimo ideologiją skleidžiančios atvirai antilietuviškos LRT laidos ir įstaigos portale skelbiami analogiško pobūdžio bei turinio tekstai. Kuo skubiausiai derėjo atgaivinti seniausiai numarintą tautinės mokyklos idėją ir iš pagrindų pertvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų programas. Buvo galima ir reikėjo siekti, kad Lietuvos mokykla liautųsi „gaminti“ tik ir svajojančius kuo greičiau sprukti iš Tėvynės bastūnus – „žmogiškuosius išteklius“ globaliai darbo rinkai – ir pradėtų ugdyti sąmoningus šalies piliečius ir patriotus, pasiryžusius dirbti savo tautai ir valstybei. Tačiau nieko nebuvo padaryta. Priešingai, beveik visą LVŽS valdymo laikotarpį jaunosios lietuvių kartos ugdymo politines gaires brėžė S. Skvernelio vyriausybės ministrė J. Petrauskienė – radikaliai antitautinių pažiūrų kosmopolitė ir fanatiškai neoliberalias šios srities „reformas“ vykdžiusio A. Kubiliaus vyriausybės ministro G. Steponavičiaus ištikima sekėja ir parankinė. Mokyklose nebuvo įvestas tautinis ir valstybinis jaunosios kartos patriotinis auklėjimas, privalėjęs pakeisti nupolitintą ir nežinia kam tarnaujantį „pilietinį” ugdymą. Valdant tarsi „protautiškiems valstiečiams“ taip ir liko neišspręsti tik tvirtesnės politinės valios reikalavę asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose ir lietuviškos abėcėlės apsaugos nuo darkymo joje nesančiomis raidėmis klausimai. Pažadai įrengti Lukiškių valstybinę aikštę taip pat liko tuščiomis kalbomis. Ši vyriausybė tęsė ištisus dešimtmečius vykdytą neoliberalią mokesčių politiką ir nesiryžo nors kiek drąsiau pertvarkyti mokesčių sistemos didesnio progresyvumo linkme. Ne kas kitas, o LVŽS vyriausybė, praėjus vos pusmečiui nuo jos darbo pradžios, galutinai įteisino ankstesnės LSDP vyriausybės „liberalizuotą“ Darbo kodeksą. Tiesa, buvo padarytos nedidelės „socialdemokratų“ priimto kodekso pataisos, šiek tiek sušvelninančias kai kurias vergvaldiškiausias jo nuostatas.
Ne mažiau ilgas ir sukrečiantis padarytų nusikaltimų Lietuvai sąrašas. Valdant būtent LVŽS vyriausybei buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi D. Šakalienės inicijuota „Matuko“, arba vaiko teisių apsaugos, „reforma“, tapusi dideliu žingsniu Lietuvai primetant genderizmo ideologiją. Tie patys „valstiečiai“ tikrai nestojo mūru, kai buvo ratifikuotas JT Migracijos paktas. Jo karčių vaisių negeras kvapas iš pat pradžių tvyrojo ore – buvo lengva numatyti, kokias grėsmes slepia Pakte įrašytas reikalavimas besąlygiškai atverti valstybės sienas lengvo gyvenimo ieškotojams ir paversti Lietuvą viso pasaulio pereinamuoju kiemu. Dabar Lietuvai tenka srėbti šio avantiūriško ir išdavikiško žingsnio padarinius. Įvykdyta valstybinės Miškų urėdijos „reforma“, atvėrusi kelią medienos pardavėjų klanui nusiaubti vertingiausias šalies girias. Įgyvendinta universitetų jungimo „reforma“, kurios vienintelė paskirtis buvo sukurti sąlygas išgrobstyti nekilnojamo turto projektų „vystytojams“ vertingus pastatus ir patraukliose vietose esančią žemę. S. Skvernelio vyriausybė „liberalizavo“ elektros tiekimą ir iš dalies privatizavo Ignitį – tai sprendimai, atvėrę kelią vienam iš didžiausių šalies gyventojų ir pačios valstybės apiplėšimų, kuriuos tik „techniškai“ užbaigė tokią „valstiečių“ dovaną gavusi dabartinė šalies valdžia. Lygiai taip pat LVŽS valdymo laikotarpiu spėta suskaidyti Lietuvos geležinkelius ir sukurtos prielaidos privatizuoti pelningiausią jų dalį – krovinių gabenimo sektorių.
Pabrėžtina, kad ši LVŽS vykdytos politikos rezultatų apžvalga, nėra įprastinė konkurencijos skatinama kitos partijos kritika. Taip yra ne tik todėl, kad tokia kritika būtų beprasmiška, nes, kaip sakoma, šaukštai po pietų. Padaryta žala yra daugeliu atžvilgių neatitaisoma – bent jai trumpuoju ar net vidutiniu laikotarpiu. Iš tikrųjų ši apžvalga yra atsakymas į straipsnio antrašte formuluojamą klausimą: ar Lietuvos laukia amžinoji TS-LKD kadencija? Žvelgiant į „valstiečių“ neatliktų darbų ir padarytų nusikaltimų sąrašą visiškai objektyviu ir nešališku žvilgsniu, belieka pripažinti, kad jis niekuo nenusileidžia TS-LKD ir jos „dešiniųjų“ kompanionų „žygdarbių“ naikinant tautą ir ardant valstybingumo pamatus puokštei. Tiesą sakant, reikėtų ypač išsamiai analizuoti ir kruopščiai sverti norint pasakyti, „dešinieji“ ar „kairieji“ nomenklatūriniai partiniai klanai uoliau stumia Lietuvą demografinės, istorinės ir politinės nebūties link. Iš tikrųjų ši riba prieita ir Lietuvą grasinanti praryti nebūties bedugnė jau akivaizdžiai regima. Vis garsesni raginimai susitaikyti su masinėmis svetimšalių imigracijos bangomis ir neišvengiama šalies kolonizacija skamba lygiagrečiai su vis atviresniais mėginimais stumti lietuvių kalbą į viešojo gyvenimo paribius ir virtuves – šitaip atrodo jau fiziškai regimi ir vis plačiau besižiojantys tos bedugnės nasrai.
Taip ir nepradėtos rimtai atkūrinėti valstybės vegetavimas ir tautos nykimas tęsiasi beveik tris dešimtmečius. Tai vyksta „brazauskininkų“ ir „landsbergininkų“, arba „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“, nepaliaujamos kovos dėl valdžios fone. Per šį laikotarpį keičiantis valdžioms buvę keli trumpi padėties pagerėjimai nepakeitė bendrosios šalies raidos krypties – nesustabdomo smukimo į gilėjančios krizės duobę. Tačiau LVŽS valdymo katastrofa išsiskiria tuo, kad atvedė šią smukimo tendenciją iki logiškos ir neišvengiamos pabaigos. Ją tiesiog nuosekliai pratęsusi politinės bei partinės sistemos krizė verčia būgštauti, kad prieitas ir galimai peržengtas valstybės irimo slenkstis, negrįžtamumo taškas, kai kelio atgal nebėra arba greitai nebebus. Tokioje situacijoje R. Karbauskio ir S. Skvernelio pastangos suversti vienas kitam kaltę už LVŽS valdymo padarinius paprasčiausiai tampa tokie pat beprasmiški, kokia beprasmiška būtų jau nieko negalinti pakeisti „valstiečių“ partijos kritika.
„Brazauskininkų“ ir „landsbergininkų“ kovos pabaiga?
Tai, kas iš pažiūros gali atrodyti kaip tokia kritika, vardijant neatliktus darbus ir padarytus nusikaltimus, iš tikrųjų yra skirta kuo išsamiau ir konkrečiau pagrįsti pagrindiniam šio straipsnio teiginiui: TS-LKD amžinoji kadencija yra ne tik galima, bet ir sunkiai išvengiama. Juk nėra jokių prielaidų manyti, kad atėjus į valdžią kitomis iškabomis pasidabinusioms grupuotėms nors kiek esmingiau pasikeistų pakaitomis Lietuvą administruojančių sisteminių politinių grupuočių dešimtmečius vykdoma griežtai antitautinė ir antivalstybinė neoliberali politika. Konservatoriai ir jų sąjungininkai ypač nuosekliai ir nuožmiai įgyvendina „globalios Lietuvos“ projektą, kurį užbaigus lietuviai papildys istorijos verpetuose pranykusių tautų sąrašą. Tačiau valdančiųjų vietą svajojančios užimti opozicijos požiūris į šalies piliečius skiriasi nebent tiek, kiek kadaise skirdavosi „blogo“ ir „gero“ pono elgesys su baudžiauninkais. Taikant šią analogiją galima pasakyti, kad piktas „dešinysis“ ponas nevengia sparčiai varyti baudžiauninką į kapus apkraudamas jį katorgiškai nepakeliamu lažu arba paliepdamas čia pat mirtinai nuplakti jį užrūstinusį nelaimėlį. Švelnus „kairysis“ ponas linkęs prailginti baudžiauninko gyvastį saikingiau užversdamas lažo dienomis, o prie plakamo varguolio nurodydamas pastatyti jo būklę turintį stebėti prižiūrėtoją ar felčerį, kuris prireikus lieptų daryti pertraukėles, kad bėdžius atsikvėptų ir, dar kartą likęs gyvas, toliau galėtų vilkti savo jungą. Abiem atvejais baudžiauninko likimas iš esmės yra toks pat. Galima nebent svarstyti, koks baudžiauninko galas – greitas nugalabijimas, ar lėtas merdėjimas – yra skausmingesnis. Toks palyginimas yra vaizdinga ne tik partinės sistemos, bet ir pačios valstybės prieitos politinės aklavietės situacija, leidžia pasidaryti bent porą praktiškai svarbių išvadų.
Pirmoji – po kitų rinkimų TS-LKD kadencija tęsis, ir tai gali įvykti net dviem būdais. Ji gali būti pratęsta tiesiogiai, „konservatoriams“ įeinant į būsimą valdančią koaliciją. Nėra jokių kliūčių, išskyrus nesugebėjimą pasidalinti ministrų portfeliais, TS-LKD susitarti su bet kuria iš „kairiąja“ opozicija besivadinančių partijų. Arba pratęsta netiesiogiai, nes „konservatoriams“ ir netapus naujos valdžios dalininkais, tik šiek tiek kosmetiškai papudruotą dabartinės koalicijos politiką vykdys iš bet kurių partijų atstovų sudaryta porinkiminė šalies vyriausybė. Vykdytų, net jeigu joje nebūtų nei vienos iš esamų valdančiųjų partijų.
Tai yra absoliučiai neišvengiama. Lietuvos partinės sistemą struktūrinanti ir palaikanti pasaulėžiūrinė ir vertybinė ašis yra ta pati viešai neįvardijama „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ partijų principinė nuostata atsisakyti siekio išsaugoti lietuvių tautą ir 1990 m. atkurtą nacionalinę valstybę. Visų šių partijų tyla dėl pragaištingos „globalios Lietuvos“ strategijos reiškia tai, kad atsižadėta net savos valstybės idėjos, kuri SSRS okupacijos laikais neleido visiškai užgęsti troškimui ir vilčiai susigrąžinti nepriklausomybę. Visos šalies sisteminės partijos todėl ir yra „vertybėmis“, o ne principais besivadovaujantys sambūriai, kad iš esmės vykdydamos tą pačią Lietuvą naikinančią politiką jos apeliuoja į skirtingas „vertybes“ išpažįstančias piliečių grupes retoriškai vartodamas joms patrauklų žodyną. Tad skirtumas yra tik toks, kad valdančiosios „pozicijos“ atvirai ir griežtai antilietuviškos partijos orientuojasi į tautinę ir valstybinę jauseną jau praradusius gyventojų sluoksnius, kuriems kuo greitesnis Lietuvos išnykimas ne tik nekelia egzistencinio nerimo ir rūpesčio, bet vis didesniam jų skaičiui atrodo esantis siektinas idealas. Šie žmonės iš esmės yra sparčiai gausėjantis skubančio savanoriškai išsilietuvinti „naujojo lietuvio“ tipas, daugeliu atžvilgių primenantis lietuviškai kalbėti dar galėjusį, bet kultūriškai ir politiškai tapatinusį save su rusų, lenkų ar vokiečių tautomis XIX a. tautiškai nesusipratusį lietuvį. O „opozicinės“, arba „prolietuviškos“ partijos mėgina laimėti tautinę ir valstybinę jauseną ar bent jos likučius išsaugojusių arba, plačiau, vadinamąsias „tradicines vertybes“ išpažįstančių rinkėjų sluoksnių simpatijas ir atitinkama retorika laimėti jų balsus.
Iš karto krenta į akis, kad „pozicijos“ ir „opozicijos“ takoskyros neįmanoma apibrėžti ne tik aiškiais ideologiniais kriterijais, bet ir apibūdinti miglotais politologų nuvalkiotais „dešinės“ ir „kairės“ įvaizdžiais. Juk patriotais ir krikščionimis save laikančių politikų yra tiek „dešiniojoje“ TS-LKD, tiek „kairiojoje“ LVŽS. Ši takoskyra iš tikrųjų persmelkia ir kitas partijas. Visų jų, išskyrus ideologiškai homogeniškus „laisviečius“, nariai įvairiomis proporcijomis yra susiskirstę pagal „vertybines“ orientacijas į neformalias „tradicionalistų“ ir „progresistų“, arba „globalistų“ ir „nacionalistų“ frakcijas.
Globalistai ir etnoglobalistai – tikroji visuomenės ir politikų skirtis
Dabartinės sisteminės krizės sąlygomis darosi kaip niekada svarbu atidžiai pažvelgti į tos lengvai pastebimos ir nuolatos minimos „vertybinės“ takoskyros turinį ir kuo tiksliau įvardyti jos politinę esmę. Mat ši takoskyra, o tiksliau – visuotinai paplitęs ir dažnai už gryną pinigą priimamas jos vaizdinys, yra klaidinantis ir nesenkantis tuščių vilčių šaltinis. Tokios takoskyros vaizdinys yra mirtinai pavojingas būtent todėl, kad dešimtmečius maitina pragaištingą iliuziją, jog Lietuvoje egzistuoja iš tiesų protautinės ir provalstybinės politinės jėgos. O „iš tiesų“ reiškia – jėgos, pasiruošusios ir sugebančios principingai ir tvirtai kovoti dėl Lietuvos išlikimo. Tokių jėgų nėra. Akivaizdus šito įrodymas – pati dabartinė Lietuvos būklė.
Tokį visuomenės ir politikų pasidalijimo pagal „vertybines“ nuostatas orientacijas galima pavadinti takoskyra tarp globalistinės ir etnoglobalistinės orientacijų. Šie terminai, ilgai neieškant geresnių, turbūt tiksliausiai perteikia pamatinės takoskyros esmę. Ji yra lengviausiai suvokiama ir ryškiausiai atsiskleidžia žvelgiant per „globalios Lietuvos“ vizijos prizmę. Toji takoskyra nėra politinė. Nei viena sisteminė šalies partija neparodė ne tik politinės valios, bet net neparagino atšaukti minėtos vizijos ir grįžti į nacionalinės valstybės kūrimo ir jos savarankiškos raidos kelią. Šiuo atžvilgiu Lietuvos kaip nacionalinės valstybės išnykimas laikomas nepakeičiama politine ir istorine lemtimi, su kuria susitaikyta kaip su absoliučia neišvengiamybe. Tačiau šiek tiek išsiskiria lietuviškųjų globalistų ir etnoglobalistų požiūriai tautos ateities klausimu. Karščiausi globalistai jau net neslėpdami džiugiai skaičiuoja ir prognozuoja, po kiek dešimtmečių lietuviai išnyks ir šitaip pasitarnaus žmonijos pažangai. Tuo tarpu etnoglobalistai vis dėlto norėtų, kad tauta nepranyktų be pėdsakų globalizmo verpetuose. Tikimasi, kad bent dalis lietuvių dabartinėje šalies teritorijoje galėtų išliktų kaip savita etnokultūrinė ir kalbinė mažuma. Ne tik puoselėjamos viltys, bet ir kai kas mėginama daryti siekiant išsaugoti tautos likučius. Tačiau, kaip parodė LVŽS valdymas, net patriotiškiausią retoriką skleidžiančios partijos renkasi nepolitinio prisitaikymo prie globalizmo realijų kelią. Bijomasi ir vengiama pasipriešinti tokių globalios galios centrų kaip ES ar JT diktatui esminiais tautos išlikimui migracijos ar šeimos politikos klausimais. Negana to, „valstiečių“ frakcijos Seime dalis nesiryžo valingai stabdyti Lietuvos griovimo nutraukdama ryšius su antilietuvišką politiką vykdžiusio S. Skvernelio sekėjais. Priešlaikinių rinkimų baimė ir siekimas žūtbūt išsaugoti parlamento narių kėdes nusvėrė deklaruojamą ištikimybę tautinėms vertybėms ir pažadus jas ginti pavertė tuščiais žodžiais. Ne kitaip elgiasi dabartinėje TS-LKD frakcijoje susispietę „krikdemai“, galėję be vargo – tik įspėję, kad išeis iš jiems ideologiškai svetima tapusios partijos ir pasuks savarankišku keliu – sustabdyti leftistinio ideologinio pamišimo siautuliu virtusį lietuviškosios tapatybės branduolį sudarančių krikščioniškų ir tautinių vertybių bei pačios valstybės naikinimą. Bet vėl nugali egoizmas, baimė ir prisitaikėliškumas.
Takoskyra tarp globalistų ir etnoglobalistų iš principo nėra nauja. Okupacijos laikotarpiu LKP nariai neformaliai buvo pasidaliję į „idėjinius“ ir „patriotiškus“ komunistus. Pirmieji aklai vykdė visas Maskvos direktyvas, dažnai net neraginami okupanto patys sumanydavo ir puldavo įgyvendinti žalingiausias Lietuvai iniciatyvas. Antrieji vengė patys rodyti iniciatyvą. Ji klusniai, bet pasyviai vykdė Kremliaus nurodymus, o palankesnėmis aplinkybėmis, kai nebuvo pavojaus asmeniškai nukentėti, net mėgindavo atsargiai sabotuoti Lietuvai nepalankius sprendimus arba sušvelninti jų padarinius. Tokios „patriotiškumo“ apraiškos kai kuriais atžvilgiais šiek tiek lėtino vis labiau įsibėgėjantį lietuvių nutautėjimą ir asimiliaciją, bet niekaip negalėjo iš esmės sustabdyti ir juo labiau apgręžti bendrosios pavergto ir sovietizuojamo krašto raidos krypties. „Lietuva be lietuvių“ – Kremliaus satrapo svajonė paskutiniuoju okupacijos dešimtmečiu darėsi vis akivaizdžiau išsipildančia pranašyste. Tačiau „patriotų“ tai pernelyg netrikdė. Teisintis mokėta: „stengiamės, darom, ką galim dėl tautos, bet patys matote, kokia ta Maskvos valdžia“. O į retkarčiais vis tik nuskambėdavusį priekaištingą klausimą, kodėl kolaboruoja, nors supranta, kad nieko doro nuveikti dėl Lietuvos neįmanoma, etaloniniu ir iškalbingiausiu atsakymu tapo garsaus LKP CK funkcionieriaus žodžiai: „mano vaikai irgi nori apelsinų“. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę būtent tokie „slapti patriotai“ pirmieji paskubėjo pareikšti: „ir tada dirbome Lietuvai“.
Visa tai kartojasi. Šiandieniniai „tradicinių vertybių gynėjai“ yra sovietmečio „slaptųjų patriotų“ įpėdiniai, kaip ir pastarieji bailiai ir prisitaikėliškai „gelbėjantys“ Lietuvą neveiksmingomis ir naiviems piliečiams mulkinti pirmiausia skirtomis priemonėmis. Tiesą sakant, jie kai kuriais atžvilgiais atrodo menkesni, negu jų pirmtakai. Sovietmečio „kovotojai už Lietuvą“ vis dėlto iš tiesų turėjo veikti „pogrindyje“, o neįtikus valdžiai buvo galima sulaukti ir režimo represinių struktūrų dėmesio. Nūdienos Lietuvoje nėra pavojinga atvirai dalyvauti „vertybinio“ balsavimo spektakliuose ir imituoti „vertybines“ kovas dėl nieko iš esmės neduodančių smulkmenų. Pavyzdžiui, „stiprinti lietuvybę“ leidžiant į mokyklą tautiniais rūbeliais aprengtus vaikus arba „primetant“ po keliolika eurų prie varganų pensijų. Būtent šitaip buvo „gelbėjama“ Lietuva LVŽS valdymo laikotarpiu. Belieka retoriškai paklausti: o kur buvo ryžtas ir politinė valia užkardyti įsibėgėjančią masinę Lietuvos kolonizaciją svetimšaliais arba įgyvendinti ekonomines ir socialines reformas, galėjusias iš tiesų stabdyti lietuvių išsivaikščiojimą po pasaulį? Toji valia išgaravo kaip dūmas net negresiant jokiems pavojams ar juo labiau represijoms – „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ prisitaikėliški „tautinių, krikščioniškų ir šeimos vertybių“ gynėjai, kitaip negu Lietuvos savanoriai, sukilėliai, partizanai ir net Sąjūdžio pirmaeiviai, nedrįsta surizikuoti net tiek, kad įstengtų pagrasinti jų „ginamų“ vertybių griovėjams bent išankstiniais Seimo rinkimais. Todėl, šiek tiek perfrazuojant, sovietmečio „patriotų“ pagyrūnišką šūkį, savąja „vertybine“ retorika jie šiandien faktiškai skelbia: „ir dabar dirbame Lietuvai“.
Principinės politikos metas ir sąjūdinio pasipriešinimo būtinybė
Bailią ir veidmainišką „vertybinę“ politiką turi pakeisti principų politika. Jeigu ji negims, toliau šitaip „dirbant Lietuvai“ mums pažįstamos šalies, jos tautos ir valstybės jos greitai neliks. Tačiau dabartinė „opozicija“ įrodė, kad jai principai nerūpi. Net laimėjusi kitus rinkimus ji nenorės ir nesugebės stoti į principinį mūšį dėl Lietuvos išlikimo. Galbūt mėgins maskuoti Lietuvą žudančios mirtinos ligos simptomus, bet nešalins gelminių jos priežasčių. Valstybės ir jos politinės bei partinės sistemos krizė iš tikrųjų užbaigia 1990 m. Respublikos raidos ciklą. Sugrįžta į pradžią – chaoso, pakrikimo ir politinę valią paralyžiavusio sąstingio visose srityse būklę, kuri yra kryžkelė. Joje šakojasi du galimi tolesnės raidos keliai. Vienas – tai senasis sisteminių partijų nuvaikščiotas ir į dabartinę krizę atvedęs kelias. Einant juo toliau paprasčiausiai lauktų dar vienas „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ klanų grumtynių dėl valdžios raundas. Telkiančiu ir mobilizuojančiu rinkėjus „opozicijos“ šūkiu neabejotinai bus pažadas atsikratyti „Landsbergių režimo“, o tai iš esmės yra siūlymas pasirinkti kitą šeimininką. Piliečiai bus raginami patikėti, kad tas senasis naujasis šeimininkas – kokia nors „kairiųjų“ koalicija – šį kartą bus žmoniškesnės ir gailestingesnės negu ankstesnės neoliberalios „socialdemokratų“, „darbiečių“ ar „valstiečių| valdžios. Bet gali būti ir dar kitaip. Metant kovos su „landsbergių klanu“ kortą iš tiesų vyksta neįtikėtinai įžūlus žmonių mulkinimas. Kurstoma akla neapykanta „Landsbergių klanui“ yra pavojingesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugelis piliečių nesidomi politika, žmogaus atmintis trumpa, o apakinti neapykantos rinkėjai apskritai linkę viską pamiršti ir pavėluotai atsikvošėti tik po to, kai balsavę už „kairiuosius“ ir „prieš Landsbergį“ išvys, pavyzdžiui, „Vardan Lietuvos“, LSDP ir… TS-LKD valdančiąją koaliciją.
Kitas – iš tiesų naujas, neišbandytas ir nežinomas kelias. Nors iš tikrųjų žinomas, bet smarkiai pamirštas. Tai sąjūdinio pasipriešinimo vykstančiam Lietuvos griovimui kelias. Juo gali eiti tik visiškai naujo tipo, iš tiesų antisisteminis politinis sambūris. Tik toks sambūris galėtų nutraukti amžinąją TS-LKD kadenciją, kuri yra Lietuvoje susiformavusios „dvisparnės“ oligarchinės nomenklatūrinės sistemos tvarumo ir tęstinumo formaliai keičiantis „dešiniosioms“ ir „kairiosioms“ vyriausybėms metafora.
Kas yra ar bent galėtų būti sąjūdinės politinės jėgos užuomazga ir ko reikia norint žengti tokiu iš tiesų paskutinės vilties lietuvių tautai ir valstybei keliu – tokie pamąstymai jau būtų kito straipsnio tema.
Naujausi komentarai