2021-ieji buvo, ko gero, didžiausios politinės įtampos ir visuomenės susipriešinimo metai Lietuvoje nuo pat amžiaus pradžios. Pirmoje metų pusėje visuomenę į seniai nematytus protestus pakėlė vienalytės „šeimos“ ir Stambulo konvencijos klausimai. Vasarą Lietuvos miesteliai sukiršinti bandymais į juos perkelti dosniai priimamus nelegalius migrantus. Antroje metų pusėje protestų ašimi tapo visuomenę į dvi klases padalinęs galimybių pasas (GP). Atrodytų, aiški valdžios užduoti yra daugiau nebekiršinti, ieškoti visuomenę telkiančių sprendimų.
Pirmosios 2022-ųjų dienos parodė valdančiųjų valią elgtis priešingai. Įsiutinti planų dar plėsti galimybių paso taikymą daug diskusijų sukėlė Sausio 13-osios minėjimo kalbas nušvilpę protestuotojai. Vytautas Landsbergis juos išvadino fašistais, lygino su Jedinstvo. Ironiška.
Sausio 18 dieną Seimas pasirinko demonstratyviai gilinti įtampas. Didesnė dalis bandymų nepavyko. Seimas galiausiai nepriėmė alkoholio kontrolės liberalizavimo, neįvedė sovietmečiu okupuotoje Lietuvoje galiojusio privalomo skiepijimo (iš pradžių tik kelioms profesinėms grupėms), neįteisino ideologizuotos „smurto dėl lyties“ sąvokos, pagal kurią moterys mušamos tiesiog todėl, kad yra moterys. Visa tai nepavyko ne todėl, kad valdantieji susimąstė, atsitraukė ir pamėgino nebepriešinti visuomenės. Visa tai nepavyko tiesiog todėl, kad dideliam premjerės pykčiui, pritrūko balsų.
Tačiau balsų nepritrūko siekiant įteisinti vardų ir pavardžių įrašus pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Jei įstatymas įsigalios, dalies Lietuvos piliečių pasuose jų vardų ir pavardžių valstybine kalba tiesiog neliks. Ironiška tai, kad daugiausiai – net 36 – balsus už šį projektą atidavė Sąjūdžio idealų tęsėjais iki šiol prisistatantys konservatoriai. Tačiau priimtasis projektas buvo vienas esminių prieš trisdešimt metų Lietuvoje siautėjusių jedinstvininkų reikalavimų. Tuometė Jedinstvo („vienybė“) organizacija buvo Sąjūdžio priešingybė – rengė protestus prieš visus pagrindinius Sąjūdžio reikalavimus, įskaitant nepriklausomybę ir lietuvių kaip vienintelės valstybinės kalbos įtvirtinimą, priešinosi lietuvių nacionalizmui. Jedinstvo ginama Lietuva turėjo būti kiek galima internacionali ir kuo mažiau suvereni. Prieš dabartinių valdančiųjų politiką Jedinstvo neturėtų, ko protestuoti. Protestuoti dabar priverstos Laisvės kovotojų organizacijos, rašančios Seimui prašymus neįteisinti nelietuviškos rašybos. Sunku sugalvoti ironiškesnę situaciją.
Sprendimas įteisinti asmenvardžius pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės valdančiųjų yra pristatomas kaip vakarietiškas, atitinkantis žmogaus teisių standartus, reikalingas užsieniečiams ir jų šeimoms, seniai reikalingas, o svarbiausia, neprieštaraujantis Konstitucijai. Tikrovė priešinga.
Brandžios demokratijos, vadinamieji Vakarai, beveik niekada neleidžia paso įrašų nevalstybine kalba. Lietuvis negali įsirašyti pase Ž, Č ar Ė raidžių JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje ar Danijoje, kaip ir daugelyje kitų išsivysčiusių šalių. Visur laikomasi principo, kad asmens tapatybės dokumentuose turi būti rašoma taip, kad būtų suprantama (perskaitoma ir užrašoma) daugumai gyventojų. Tam tarnauja valstybinė kalba – kalba, kurią turėtų mokėti visi gyventojai. Tai nėra tik praktinio patogumo klausimas. Tai ir principas, jog piliečiai gerbia valstybinę kalbą, o jų ryšį su valstybe rodantis dokumentas identifikuoja juos valstybine kalba.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ne kartą patvirtino šį principą. Tiek Lietuva, tiek Latvija laimėjo bylas, kuriose buvo skundžiamos dėl to, kad neleidžia rašyti pasuose norima kalba. Trumpai tariant, nėra tokios žmogaus teisės asmens dokumente rašyti savo vardą ir pavarde norima kalba. Demagogija aiškinti, kad tai žmogaus teisių klausimas ar „žmogaus nuosavybė“. Jeigu vardas ir pavardė yra nuosavybė, niekas negali ja pasinaudoti – mūsų vardu ir pavarde pirmiausiai naudojasi kiti, kad mus įvardytų. Jeigu kiti nesupranta mūsų vardo ir pavardės ir ja galėtume naudotis tik mes patys, mums iš jų nebūtų jokios prasmės ir jokios „nuosavybės“.
Valdantieji pamėgo kartoti, kad įteisinti įrašus nevalstybine kalba reikia dėl mišrių santuokų – Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių, jų sutuoktinių ir vaikų. Iš tiesų konstitucinė doktrina leistų šias išimtis. Tačiau įstatymas surašytas kitaip. Jis leidžia įrašus nevalstybine kalba visiems 200 000 Lietuvoje gyvenančių lenkakalbių ir iš tiesų yra skirtas būtent įsiteikti Lenkijai. Valdantieji galėjo registruoti siauresnes pataisas, kurios atitiktų Konstitucinio teismo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadas, tačiau niekada to nedarė. Jiems rūpi būtent įtikti Lenkijai, kuriai pridalinta daugybė pažadų, neturint tam jokių tautos įgaliojimų. Tačiau dabartinė Lenkijos valdžia seniai nekelia šio klausimo, suprasdama, kad jį geriau pamiršti. Saugumo klausimai, JAV buvimas regione ir Rusijos atgrasymas jiems daug svarbesni. Lietuviškas servilizmas nepajėgia to suprasti. Kaip ir to, kad įsiteikinėdami kainynams vis naujomis dovanomis, jų pagarbos ir pagalbos niekada nenusipirksime.
Lietuvoje turėtų galioti Konstitucija, net jeigu valdžia jaučiasi už ją viršesnė. Asmenvardžiai daug kam atrodo smulkmena, bet dėl jų ginčytasi ir teistasi visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį ir – kadangi stebuklų nebūna – tai geriausiai rodo jų svarbą. Pirmiausiai konstitucinę. Keturioliktas Konstitucijos straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Konstitucinis teismas kiekvieną nepriklausomybės dešimtmetį buvo priverstas pakartotinai aiškinti, jog tai reiškia, kad Lietuvos piliečių pasuose jie turi būti identifikuojami valstybine kalba. Tai ir padaryta 1999, 2009 ir 2014 metais. Visus kartus Konstitucinis teismas pasakė, kad įrašai nevalstybine kalba prieštarautų Konstitucijai, galimi jie nebent papildomų įrašų skyriuje, kaip kad leidžiama Latvijoje.
Galiausiai į procesą įtraukta VLKK, kurią Teismas leido nurodyti išimtis, kada Seimas galėtų leisti įrašus nevalstybine kalba. VLKK du kartus – 2014 ir 2019 metais – pateikė tą pačią išvadą, jog įrašai kitomis kalbomis gali būti leidžiami tik kitų šalių piliečiams, gavusiems Lietuvos pilietybę, jų sutuoktiniams ir vaikams. Išimtis jiems grindžiama tuo, kad toje pačioje šeimoje asmenys turėtų taip pat užrašytą pavardę. Vakarų šalys neleidžia ir to, o šis nepatogumas laikomas ne tokiu ir dideliu. Tačiau valdantiesiems šių išimčių maža. Jie sako, kad į VLKK atsižvelgti neprivalo, taigi ir Konstitucijai neprieštarauja. Toks cinizmas vertas istorijos vadovėlių.
Tačiau dabar reikia galvoti ne apie istoriją, o apie šiandieną. Lietuvoje turėtų galioti Konstitucija, net jeigu valdžia jaučiasi už ją viršesnė. Prezidentas turi galią vetuoti šį projektą ir vien dėl principinės pozicijos parodymo turėtų tą padaryti, nors Seimas veto greičiausiai ir atmes. Seimo opozicija surinko parašus dar vienam kreipimuisi į Konstitucinį Teismą. Reikia tikėtis, kad šis radikaliai nepakeis savo tris dešimtmečius nuosekliai plėtotos pozicijos. Visuomenę kiršinančios valdžios savivalė turėtų būti sustabdyta.
Naujausi komentarai