Tęskime kovą už teisę patiems rašyti savo istoriją!

1941 m. Birželio sukilimo išvakarėse Nacionalinio suvienijimo pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas rašė:

Kviečiame kartu paminėti 1941 m. Birželio sukilimą ir pagerbti jo didvyrius. Birželio 21 d. 10.30 susitiksime vietoje, kur prasidėjo mūsų kova už teisę patiems rašyti savo tautos Laisvės kovų istoriją.

Prieš metus Nacionalinio susivienijimo pakabinta atminimo lenta vienam iš svarbiausių Sukilimo organizatorių plk. K. Škirpai buvo kur kas daugiau, negu pagarbos ir dėkingumo ženklas.

Lietuvos ir Vilniaus valdžios nurodymu vos po poros dienų lenta buvo brutaliai nuplėšta ir barbariškai suniokota. Tai buvo valdžios atsakas į lentos pakabinimu mestą atvirą iššūkį. Mat pirmą kartą nuo 2000 m. buvo viešai ir drąsiai pareikalauta sugrąžinti lietuvių teisę į savo istoriją.

Dramatiški tų dienų įvykiai atskleidė slogią tiesą: iš mūsų tautos ši teisė iš tikrųjų yra atimta. Baili ir prisitaikėliška, pataikaujanti svetimiesiems šalies valdžia išsižadėjo tiesos apie Birželio sukilimą ir visos mūsų Laisvės kovų istorijos. O su ją branginančiais ir ginančiais yra pasiruošusi nuožmiai susidoroti.

Neapginsime savo istorijos privačiuose minėjimuose ir mokslinėse konferencijose prie apskrito stalo primindami istorinę tiesą. Ją apginti įmanoma vieninteliu būdu. Jos reikalaujant viešai, kaip kad prieš tris dešimtmečius reikalavome tiesos apie Molotovo-Ribentropo paktą masiškai susirinkę Vingio parke.

Šiandien būtina susigrąžinti ne tik istorinę tiesą apie Sukilimą. Privalome susigrąžinti teisę patiems rašyti savo istoriją. Ši teisė niekam nėra dovanojama. Ją reikia išsikovoti. Prieš metus stojome į šią sunkią kovą ir esame pasiryžę ją tęsti.”

Konferencija Seime 

Prieš pora dienų Seimo Konstitucijos salėje surengta vieša konferencija, skirta 1941 m. Birželio sukilimui – vienam iš kertinių XX a. Lietuvos istorijos įvykių – aptarti. Renginį inicijavo Seimo nariai dr. Valdas Rakutis ir Audronius Ažubalis. Jame dalyvavo keli istorikai, politikai, kariuomenės atstovai bei visuomenės veikėjai. Konferencijoje siekta giliau pažvelgti į sukilimo reikšmę tautos pasipriešinimo kontekste ir atremti sovietinės ar kitokios kilmės interpretacijas, menkinančias šį įvykį.

Pustuštėje salėje buvo kalbėta apie 1940–1941 metų geopolitinius lūžius – sovietų okupaciją, represijas, holodomorą ir kitus Stalino režimo nusikaltimus. Istorikai pabrėžė, kad Birželio sukilimas kilo ne tuščioje vietoje, o buvo reakcija į brutalų Lietuvos valstybės naikinimą.

Daug dėmesio skirta Laikinajai vyriausybei, kuri, nors ir egzistavusi vos kelias savaites, bandė atkurti nepriklausomos Lietuvos institucijas.

Seimo nariai, ekspertai ir visuomenininkai diskutavo, kaip kovoti su bandymais perrašyti istoriją, įtvirtinti svetimus naratyvus ar menkinti sukilimo svarbą.

Kalbos atrodė įkvepiančios. Kalbėjo Seimo nariai Audronius Ažubalis ir Valdas Rakutis, publicistas ir istorikas Vidmantas Valiušaitis, Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės vadas Kostas Ivanauskas. Visi ragino nebijoti sudėtingų temų ir drąsiai ginti Lietuvos istorinę tiesą – ypač tarptautiniuose forumuose, kur sukilimo tema neretai pateikiama tendencingai.

„Birželio sukilimas – tai mūsų tautos pasiryžimo kovoti už laisvę įrodymas. Jis nebuvo nei vienadienis maištas, nei vokiečių nurodymų vykdymas. Tai buvo spontaniška, nuoširdi tautos reakcija į okupacijos žiaurumus“, – sakė Seimo narys V. Rakutis.

Netgi pats Vytautas Landsbergis kalbėjo apie istorinės tiesos svarbą, tautos pasiryžimą, partizaninę dvasią ir būtinybę išlikti laisvais. Įsijautęs į tautos misiją jis pareiškė: Mes, tikriausiai, esame pasmerktieji. Kai kas jau suskaičiavo, kad mūsų neturi būti, mūsų neliks… Bet mes vis dar esame. Vis dar norime būti. Vis dar spurdam… Aš sakau: kelias vis dar yra. Gal ne toks geras, ne toks lengvas – bet jis egzistuoja. Kol egzistuoja tironijos, mūsų svarbiausias uždavinys – išsilaikyti. Kaip partizanai. Išlikti. Mes, kurie čia susirinkome, – mes vis dar esame partizanai. Mūsų dar nepalaužė. Ir tai yra gerai.

Konferencijos didybės kaukė: kai žodžiai skamba, bet darbai – priešingi

Bet visa tai skamba veidmainiškai, kai žvelgiame į faktus, į politikų elgesį, ypač tų, kurie kalba garsiausiai.

Dar neseniai, vos pernai, tame pačiame Vilniuje, kuriame viešai buvo raginama ginti istorinę atmintį, tie patys kalbėtojai elgėsi visiškai priešingai. Verta prisiminti Vytauto Landsbergio apsilankymą prie Kazio Škirpos atminimo lentos, pakabintos ant Gedimino prospekto ir Vasario 16-osios gatvės kampo. Prieš metus prie jos susirinko gausus būrys Nacionalinio susivienijimo bendražygių Birželio sukilimui pagerbti.

Atvykęs patriarchu vadinamas Landsbergis ilgai žvelgė į lentą, tačiau neištarė nė vieno žodžio pagarbos. Nei padėkos, nė „ačiū“, nei menkiausio pritarimo. Jokio žodelio, kad Kazys Škirpa, kurio idėją – „veikianti Lietuva“ – jis ką tik taip ugningai gynė Seimo salėje.     

Dar daugiau. Netrukus po šio apsilankymo, ta pati TS-LKD partijai priklausanti Vilniaus valdžia pasiuntė policijos pajėgas išvaikyti K. Škirpos atminimo lentą ginančius žmones. Tai įvyko žiauriai, brutaliai, beveik kaip per sovietmečio „bananų balių“. Tai buvo pasityčiojimas iš laisvės idėjos ir tiesioginis smurtinis veiksmas prieš tuos, kurie siekia ginti istorinę atmintį.

Todėl Seime surengta konferencija – puikus pavyzdys, kaip galima kalbėti viena, o daryti priešingai. Istorijos gynėjais save pristatantys veikėjai, kai reikia, išduoda ją tylėdami ar net veikia prieš jos gynėjus. Tokiame kontekste patriotinės kalbos Seimo salėje tampa ne įkvėpimu, o migla, kuri pridengia faktą, kad realioje politikoje dominuoja ne istorinė atsakomybė, o ciniškas apskaičiavimas.

Patys save vadinantys istorijos „partizanais“ siunčia policiją prieš tuos, kurie iš tikrųjų gina istorinę atmintį. Tokia „valstybinė atmintis“ – tai ne išlikimo, o išdavystės kelias.

Tikrieji kovos dalyviai už mūsų istorinę atmintį – ne tie, kurie retoriškai postringauja iš tribūnos, o tie, kurie, nepaisydami patyčių, cenzūros ir represijų, stovi gyvose istorinės atminties barikadose. Juos ir vėl pasitinka Nepriklausomos Lietuvos policija.

Tikrieji istorinės tiesos partizanai yra ne tik kalbantys apie laisvę, bet ją ginantys. Ne tik minintys praeitį, bet ją pratęsiantys.

Visuomenė jau atpažįsta konferencijų jauką. Vis mažiau norinčių jose dalyvauti. Nepakanka kalbų. Žmonės reikalauja veiksmo. Neužtenka garbių citatų.

Deja, šiandien tik vienintelė politinė jėga (Nacionalinis susivienijimas) kovoja dėl to, kad lietuvių tautos teisė į savo istoriją būtų atkurta, apginta ir perduota ateities kartoms. Tai jos dalyvių įsipareigojimas. Ir jie ketina laikytis iki galo. Nes tik tas, kuris gina tiesą, vertas ją paveldėti.

Nuotraukų autorius – Jonas Balčiūnas