2024 kovo 7d.
Civilinė gynyba. Svarbiausia civilinės gynybos užduotis yra gyventojų apsauga. Žmonės – didžiausia mūsų valstybės vertybė. Laiduoti žmonių saugumą yra svarbiausias visų mūsų gynybinių priemonių tikslas. Nuo sėkmingos gyventojų apsaugos visiškai priklauso visų kitų, tiek civilinės gynybos, tiek ir apskritai valstybės gynybos klausimų sprendimo sėkmė.
Apsaugoti gyventojus, išsaugoti jų gyvybes – toks nepaprastai humaniškas yra civilinės gynybos tikslas, atitinkantis svarbiausius esminius darbo žmonių…. bla, bla, bla….
Tai yra kiek pakeista citata iš 1988 metais išleistos knygelės „Civilinė gynyba. TSRS civilinės gynybos viršininko patvirtinta kaip gyventojų mokomoji priemonė“. Iš esmės viską palikau, tik išėmiau žodžius „liaudies“, „tarybų“ ir pan. Ši knygelė parašyta dar senesnės knygos pagrindu: 1972 metais Maskvoje išleista „Civilinė gynyba. Mokomoji – metodinė medžiaga pagal programos žinių minimumą apie gynybą nuo masinio naikinimo ginklų“.
Kodėl cituoju sovietinių laikų „metodičkes“?
Praeitą savaitę Aplinkos ministerija viešai pristatė papildytą statybos reglamentą. Jame atsirado keli papildomi lapai, skirti reglamentuoti apsauginių statinių statybą.
Šaunuoliai!! Pagaliau!!
Per du metus karo pagaliau sugebėjo perskaityti Šaltojo karo laikų „metodičkes“ ir pagal tai parengti naują įstatymą. Ne žodis žodin nukopijavo, kažką ir iš kitur paėmė, bet struktūra ir, kas svarbiausia, apsauginių statinių klasifikacija yra sukurta remiantis būtent Šaltojo karo laikų šablonais.
Pradžia labai gera ir daug žadanti. Visas pirmasis skyrius aprašo slėptuves. Būtent tai yra aukščiausios kategorijos apsauginiai statiniai, kuriuose iš tiesų saugu kurį laiką slėptis. Netgi galima kažkiek laiko pagyventi. Kol neatsiras psichologinių problemų dėl mažų erdvių, žemų lubų, asmeninės erdvės neturėjimo ir daugybės neartimų žmonių šalia. Arba kol nepasibaigs maisto atsargos.
Šie statiniai turi numatytas gyvenimą užtikrinančias sistemas: nepriklausomą geriamo vandens tiekimą iš ne mažiau, kaip dviejų šaltinių, nuotekų šalinimą, oro filtravimo sistemą, oro regeneracijos sistemas, hermetines duris, kelių lygių hermetinį perimetrą, nepriklausomą energijos tiekimą iš ne mažiau, kaip dviejų šaltinių, ne mažesnį, kaip 30 cm gelžbetonio sienų ir lubų storį. Nuo pastatų griūčių slėptuvė turi būti apsaugota deformacinėmis siūlėmis.
Naujajame reglamente išvardyta, nuo kokių grėsmių slėptuvės turėtų apsaugoti. Cituoju įstatymą: slėptuvės projektiniai sprendimai turi užtikrinti slėptuvėje esančių žmonių apsaugą nuo kinetinių grėsmių, kenksmingų medžiagų, kenksmingų dujų ir aerozolių. Privaloma suprojektuoti slėptuvės apsaugą nuo jonizuojančios spinduliuotės. Slėptuvėje užtikrinama apsauga nuo stichinių katastrofinių meteorologinių reiškinių. Papildomai turi būti įrengtas garantuotas laidinis telefono, interneto ryšys ir numatyta radijo ryšio galimybė.
Skamba puikiai!!!
Tačiau, pagal senųjų sovietinių „metodičkių“ tradicijas, visa tai skirta tik išrinktiesiems. Štai, kas rašoma įstatyme: „Slėptuvės plotas parenkamas pagal ekstremaliųjų situacijų ar karo metu numatomų apsaugoti dirbančių gyventojų, užtikrinančių valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklą ekstremaliųjų situacijų ar karo metu arba turinčių priskirtų būtinų užduočių, skaičių“. Išvertus į žmonių kalbą, šiose slėptuvėse galėtų slėptis tik valdininkai. Gerai pasirūpino savo ateitimi? Būtent savo, o ne gyventojų.
Įdomioji dalis, kad valstybė ne tik neplanuoja tokių statinių eiliniams piliečiams, tačiau net norintiems įsirengti tokias slėptuves savo lėšomis tą draudžia. Įstatyme yra numatyta, kad slėptuvės gali būti statomos tik „specialiosios paskirties“ žemės sklypuose, kurių eiliniai piliečiai turėti negali. O visokiuose „namų valdos“, „žemės ūkio“, „rekreacinės“ ar kitos, paprastiems piliečiams turėti galimos, paskirties sklypuose, slėptuves statyti draudžiama. Kažko bijoma?
Kur slėptis eiliniams piliečiams?
Štai čia prasideda įdomioji įstatymo dalis. Eiliniams piliečiams yra numatytos vietos kodiniais pavadinimais „priedanga“ ir „kolektyvinės apsaugos statinys“.
Priedanga
Terminas „priedanga“ yra tiksli sovietinių laikų „metodičkės“ sugalvoto termino kopija. Aš net pridėjau nuotrauką iš tokios knygelės su šiuo terminu ir paveikslėliu, kaip tai turėtų atrodyti. Tais laikais iš esmės tai buvo bet koks griovys ar duobė su stogu. Daugiau reikalavimų šiam statiniui nebuvo keliama.
Naujame įstatyme reikalavimų kartelė šiek tiek pakelta. Sakoma, kad šis statinys turi būti pastatytas iš masyvių gelžbetonio arba mūro konstrukcijų. Dar yra reikalavimas, kad atlaikytų virš priedangos esančio pastato griūtį (jei toks yra) ir turėtų avarinį, kitaip tariant, daugiau nei vieną, išėjimą. Toliau yra sąrašas, ką rekomenduojama, arba galima (!) įrengti. Tai yra: šildymas, vėdinimas, vandens tiekimas, tualetai, bet gali būti ir trapas grindyse.
Įstatyme netgi nėra numatyta, kad šis statinys turi būti būtinai įrengtas po žeme. 154 įstatymo punkte yra tik užuomina, kad tai galėtų būti požeminė automobilių laikymo aikštelė. Iš esmės, tai yra bet kokie pastatų rūsiai, į kuriuos namo savininkai sutinka įsileisti bėgančius nuo bombardavimo gyventojus. Realiai patikrinus žemėlapyje pažymėtas tokias priedangas, didžioji dalis jų buvo užrakintos. Sukurti spąstai su tikslu kuo ilgiau išlaikyti besiblaškančius žmones pavojaus akivaizdoje.
Tačiau mane labiausiai suglumino šio įstatymo 152 straipsnis. Cituoju pažodžiui: „priedanga projektuojama ir įrengiama ne mažiau nei 60 proc. gyventojų, darbuotojų nuo pastate, kuriame įrengiama priedanga, numatomo vienu metu galinčių būti maksimalaus gyventojų, darbuotojų skaičiaus“. Nekalbant apie šleivą kreivą skyrybą šiame sakinyje, mes galime suprasti, kad Lietuvai reikia tik 60 nuošimčių žmonių, kurie turėtų galimybę tuštintis į trapą. O kur slėptis kitiems?
Hipotetinė situacija: daugiabutis, naktis, staiga oro pavojaus sirena. Visi bėgte į požeminę automobilių laikymo aikštelę. Telpa tik 60 nuošimčių žmonių. Likę stovi gatvėje, grįžta į savo butus ar bėga į gretimą pastatą, šalia kurio būriuojasi tie patys 40 nuošimčių netilpusių? O gal skubiai evakuojasi iš „humanizuoto“ miesto?
Kolektyvinės apsaugos statinys
Dabar priėjome turbūt įdomiausią naujo įstatymo dalį. Iš vienos pusės, lyg ir geras darbas padarytas. Viena iš šių statinių kategorijų – pirmoji – yra beveik tas pats, kaip slėptuvė. Gerai apsaugota, su visomis reikalingomis sistemomis. Ir geroji naujiena, kad tokią galima įsirengti patiems. Tam nereikia specialiųjų sąlygų ar specialios paskirties sklypų. Be ne vienintelis skirtumas, kad jiems nėra reikalavimo statyti potvyniui nepasiekiamose vietose. Sakytume, kad viskas yra labai puiku ir nuostabu.
Tačiau velnias slypi detalėse. Tame pačiame, penktajame įstatymo skyriuje kolektyvinės apsaugos statiniams yra numatytos dar dvi kategorijos. Trečioji kategorija yra statiniai, skirti apsaugoti gyventojus tik nuo stichinių, katastrofinių meteorologinių reiškinių. Kitaip tariant, nuo blogo oro.
Didžioji bėda, kad šios, trečiosios, kategorijos apsauginiai statiniai, yra įtraukiami į bendrą apsauginių statinių tinklą ir niekaip jame neišskirti. Jų net žymėjimas yra toks pat, kaip ir aukštesnės kategorijos. Iš to atsiranda ministrų kalbos, kad didžioji dalis gyventojų turės kur slėptis.
Formaliai darbas atliktas – civilinės saugos statinių tinklas parengtas ekstremaliai situacijai. Bet ne nuo bombų, o nuo lietaus. Formaliai varnelė uždėta, sukurta saugumo iliuzija, nepatenkinti gali skirstytis.
Kolaborantai iš kvailumo
Iš tiesų, tai yra absoliutus kolaboravimas su mūsų valstybės priešais. Sukurta saugumo iliuzija, kuri atneša daugiau žalos nei naudos. Jei pasižiūrėtumėte į Kolektyvinės apsaugos statinių tinklo žemėlapį, pamatytume, kad didžioji dalis yra jų yra mokyklos, bažnyčios, sporto salės ar kiti visuomeninės paskirties statiniai. Realiai tie statiniai yra skirti laikinam, namų netekusių žmonių, apgyvendinimui. Bet jokiu būdu ne slėptis nuo bombardavimų.
Koks tikslas yra juos žymėti taip pat, kaip nuo bombardavimo tinkamas slėptis patalpas? Kam sutelkti kuo daugiau civilių gyventojų niekaip neapsaugotuose statiniuose? Koks tikslas yra iš paprastos, priešui neįdomios, mokyklos salės sukurti aukštos vertės taikinį? Juk jei raketa pataiko į, tarkime 5 aukštų, gyvenamojo namo laiptinę, žuvusių žmonių skaičius galėtų būti apie 30 žmonių. Tačiau jei ta pati raketa pataikytų į sporto salę, kurioje slepiasi 1000 žmonių, aukų skaičius būtų gerokai didesnis.
Kam apskritai pasislėpti tinkamų vietų žemėlapyje nurodyti tokius statinius? Klausimų daugiau nei atsakymų. Aš manau, kad atsakymas yra vienas: tokiu būdu slėpti savo neveiklumą ir nekompetenciją bei imituoti darbą.
Iki karo Ukrainoje būtų galima sakyti, kad tai yra kolaboravimas su priešu iš kvailumo. Tačiau po to, kai tokias pačias klaidas darė civilinės saugos „specialistai“ Ukrainoje ir tai atnešė šimtus civilių žmonių žūčių, aš tai vadinu kolaboravimu ne iš kvailumo, o turint kitų interesų.
Mariupolio dramos teatre slėpėsi apie 1000 civilių gyventojų, kuomet rusai ant šio teatro numetė aviacinę bombą. Tą pačia akimirką žuvo apie 600 žmonių. Daugybė buvo sužaloti ir liko neįgalūs visam gyvenimui. Šios istorijos galite nežinoti jūs, mieli skaitytojai. Tačiau civilinės saugos specialistams tai turi būti vadovėlinis atvejis.
Beje, dalis viršuje išvardytų saugos statinių vis dar nėra privalomi visuose naujai statomuose pastatuose.
Finansavimo galimybės
Labiausiai naujajame įstatyme pasigedau nuostatos, kad apsauginiai statiniai naujai statomuose pastatuose yra privalomi. Nekalbu apie požemines automobilių laikymo aikšteles. Turėjau omenyje, kad privalomi turėtų būti pirmos kategorijos Kolektyvinės apsaugos statiniai. Tai turėjo būti padaryta dar 2014 metais, kai tik rusija užpuolė Ukrainą, o ne praėjus dviem metams po plataus masto invazijos. Dabar mes turėtume ne diskutuoti, kiek geras yra naujasis įstatymas, o ieškoti galimybių įrengti Kolektyvinės apsaugos statinius prie jau pastatytų namų.
Kodėl miesto erdvėse atsiranda vietos įrengti požemines automobilių stovėjimo aikšteles, o apsauginiams statiniams ten vietos negalėtų atsirasti? Kodėl Aplinkos ministerija dar neparengė tipinių tokių statinių projektų individualiems namams? Kodėl dar nėra surasti privatūs tokių projektų įgyvendinimo rangovai, kurie gamintų modulines gelžbetonines konstrukcijas ir jas galėtų per kelias dienas įrengti bet kokioje Lietuvos vietoje? Kodėl Aplinkos projektų valdymo agentūra nenumatė fondo, iš kurio būtų kompensuojama iki 30 nuošimčių tokių projektų įgyvendinimas gyventojams, kaip tai padaryta su saulės elektrinėmis? Kodėl sutinkantiems į savo apsauginius statinius karo metu įsileisti karius, statinių įrengimas negalėtų būti visu šimtu nuošimčių kompensuojamas iš Krašto apsaugos biudžeto?
Daugiau klausimų nei atsakymų. Panašu, kad naujai išrinktos valdžios laukia labai daug darbų. Reikės ne tik iškuopti dabartinių valdančiųjų privirtą košę, bet su dvigubu greičiu imtis teisingų ir taip reikalingų žingsnių.
Jau girdžiu oponentų balsus, kad visa tai be proto brangu ir klausimus, kas už tai sumokės. Už tai sumokės savo saugumu besirūpinantys atsakingi gyventojai. Tokie, kurie draudžiasi namų turtą, kurie nevažinėja automobiliais pavartoję alkoholio ar be civilinės atsakomybės draudimo, kurie įsigijo naujo pavyzdžio automobilines vaistinėles ir išmoko naudotis turniketais.
Esu apskaičiavęs, kad vienam namų ūkiui įsirengti pirmos kategorijos standartinį modulinį apsauginį statinį kainuotų apie 16-19 tūkstančių eurų, kitaip tariant, po maždaug 40-50 eur prie banko paskolos kas mėnesį. Panašiai tiek, kiek daugelis moka už išsimokėtinai paimtą mobilųjį telefoną ar namų interneto planą. O jei valstybė nustatytų, kad už paskolas tokiems statiniams bankai negali imti palūkanų, tai būtų dar mažiau.
Naujausi komentarai