2024 vasario 27d.
Pirmoje ir antroje dalyse aptarėme geopolitinį makro kontekstą ir planą A – mus apgins NATO ir planą B – galimybės gintis patiems.
Sienos apsauga
Sudėjus Lietuvos – Kaliningrado srities ir Lietuvos – Baltarusijos sienos ilgius, gauname 962 kilometrus. Tai yra maždaug tiek pat, koks šiuo metu yra fronto linijos ilgis Ukrainos–Rusijos kare.
Uždavus klausimą, ar mūsų siena yra saugoma, ko gero, daugelis atsakytų, jog taip – valstybės siena yra saugoma. Bet patikslinus klausimą, ar siena taip saugoma, kad nebūtų įmanoma pereiti, turbūt daugelis susimąstytų.
Situacija, palyginti su tais laikais, kuomet grybautojai netyčia nueidavo į Baltarusiją, jau praėjo. Dabar tikrai žymiai geriau. Nemažai ruožų yra tvora, dauguma tų ruožų dar ir vaizdo kameromis stebimi. Vidaus reikalų ministrė pasakoja, kad yra nutiesta koncertina ir dabar mes jau saugūs. Tačiau ar pakankamai?
Lietuvoje leidžiami pinigai atlikti įvairius tyrimus, kiek lietuviai vartoja kontrabandinės produkcijos. Renkamos nuorūkos, tušti buteliai ir skaičiuojama, kiek baltarusiški gaminiai sudaro nuošimčių nuo bendrai vartojamos produkcijos. Tačiau ir be tyrimų, pasivažinėjus pasienio miesteliuose, pakalbėjus su vietiniais gyventojais, paaiškėja, kad pasienio tarnyboje dirbantys žmonės iš atlyginimo niekaip nebūtų galėję nei prabangių automobilių nusipirkti, nei namų pasistatyti. Siena kiaura kaip rėtis.
Kontrabandinės cigaretės per sieną gabenamos pėsčiomis, elektriniais paspirtukais, automobiliais, sunkvežimiais ir netgi traukiniais. Aš jau nekalbu apie kone 10 metų netaisomą, neva tai sugedusį geležinkelio vagonų skanavimo rentgeno aparatą. Dabar jau sutaisytas.
Mano nuomone, kažkas yra labai negerai su Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Visuose pavaldumo lygiuose. Susidaro įspūdis, kad vadovybė visiškai nesuinteresuota tos problemos spręsti. Matyt, turi tam priežasčių.
Migrantai
Valstybės sienos saugojimo kokybę labai aiškiai parodė Baltarusijos organizuotos neteisėtų ekonominių migrantų turizmas. Daugybė įvairių Afrikos valstybių piliečių, nusipirkę turistines vizas, specialiai jiems paleistais reguliariais reisais atskrido į Baltarusiją ir pasinaudodami veik nesaugoma siena, keliavo į Europą.
Mums dar pasisekė, kad didžiausias srautas buvo nukreiptas į Lenkiją. Per Lietuvą pasiekti Europą bandė ne tiek jau daug žmonių. Kažkiek jų buvo sugauta jau Lietuvoje. Tačiau mes nežinome, kiek nebuvo sugauta. Ir tai buvo ne tik vyrai. Mes matėme ir moterų su mažais vaikai.
Apie kokią sienos apsaugą galima kalbėti, kuomet sieną be didesnių problemų kerta žmonės su paplūdimio šlepetėmis ir mažais vaikais?
„Vagner“ grupuotė Baltarusijoje
Viena geriausiai parengtų ir daugiausiai karinės patirties turinčių organizacijų pasaulyje yra „Vagner“ privati karinė kompanija. Ji dalyvavo nemažai karinių konfliktų Afrikos žemyne. Vienas iš geriausiai žinomų yra karas Sirijoje. Ta pati grupuotė labai stipriai pasirodė Ukrainoje. Iš esmės, jie užgrobė Bachmutą.
Įsivaizduojate, kokia tai galinga karinė grupė? Jie pajėgė užimti gana nemažą miestą. Po Bachmuto užėmimo šie žmonės iš Ukrainos buvo perkelti į Baltarusiją. Apie 8000 žmonių. Juos ten palaikė kelis mėnesius ir didžiąją dalį perkėlė toliau kariauti į Afriką. Tačiau Baltarusijoje liko apie 1000 žmonių. Čia ne aš sugalvojau. Taip skelbia britų ir JAV žvalgybos. Ar kas nors susimąstė, kokiu tikslu jie ten yra? Kam tiesiogiai kare nedalyvaujančiai Baltarusijai reikia 1000 gerai apmokytų ir didžiulę karinę patirtį turinčių galvažudžių?
Įsivaizduokime hipotetinę situaciją. Baltarusijos teritorijoje esanti „Vagner“ grupuotė gauna užduotį visame pasienio ruože sukelti kuo daugiau panikos. Geriausiai paruošti koks 100 žmonių skaidomi į nedideles grupeles, po maždaug 5-6 žmones, ir baltarusiams gerai žinomais, neteisėtų migrantų patikrintais ir pramintais takais, patenka į Lietuvą. Vienu metu, per visą sienos ilgį koks 20 neteisėtų sienos kirtimų. Lygiai, kaip tai sėkmingai padarė žmonės su paplūdimio šlepetėmis ir mažais vaikais.
Na gerai, gal kokias 3 grupes sulaikys jau Lietuvos teritorijoje. Gal kas iš gyventojų pastebės ir paskambins. O visi likę neria gilyn į Lietuvos teritoriją. Jie ginkluoti lengvais pėstininkų ginklais, gerai fiziškai pasiruošę, greitai juda, be to, ir maskuotis moka. Pėsčiomis nueina iki artimiausio pasienio kaimo, su garso slopintuvais iššaudo visus kaimo gyventojus ir lygiai tais pačiais, neteisėtų migrantų pramintais takais, atsitraukia atgal į Baltarusiją. Apie išskerstą kaimą sužinome, kuomet ryte į kaimą atvežamas paštas. Na gal dar kas spės paskambinti, gal kažkurią iš diversinių grupių nukaus ar sulaikys mūsų pasieniečiai. Tik naudos iš to mažai. Likusios grupės grįš, pailsės, persigrupuos ir po kelių savaičių bandys žygį pakartoti jau kitame pasienio ruože.
Beje, tokia situacija dar nebūtų priežastis aktyvuoti NATO sutarties bendros gynybos 5- ąjį straipsnį. Nes tai nebūtų priešiškos valstybės užpuolimas. Tai būtų vietinių banditų gaujų veiksmai. O jei grupės ne pėsčiomis? Jei ne 100 žmonių? Jei visas 1000?
Dar viena hipotetinė situacija
Kad iš anksto nebūtų pastebėtas pajėgų telkimas pasienyje, civiliais drabužiais apsirengę, neva tai grybautojai, renkasi prie Lietuvos sienos. Lengvomis mašinomis po 5 žmones, mikroautobusais po 9. Dar koks autobusas atveža 30 sportinio orientavimosi entuziastų. Ir taip vienoje vietoje nesukaupiant didelio kiekio žmonių, kad nesukeltų įtarimo, prie sienos susirenka visas 1000 diversantų. Ginklus jiems prieš kokį mėnesį dalimis jau pristatė duonos išvežiojimo sunkvežimis su vietinės kepyklos logotipais.
Maždaug vienu metu prie visų sienos perėjimo punktų dideliu greičiu atlekia civiliai sunkvežimiai ir nestodami pralaužia pravažiavimą. Dar koks 100 visureigių sieną kerta miško keliukais. Ir visi draugiškai traukia link Vilniaus. Apie situaciją informuojama kariuomenė, reaguoja greitai, tačiau nuo sienos iki Vilniaus – viso labo 30 minučių kelio. Mūšiai vyksta jau Vilniaus pakraščiuose.
Žinoma, didžioji dalis diversantų nukaunama arba sugaunama. Vilniuje įvedama komendanto valanda, civiliams draudžiama palikti patalpas. Kokias 3-5 dienas Vilniuje medžiojami po jį pasklidę priešo kariai. Laiko pakankamai ne tik nušauti galybę civilių žmonių, užminuoti ir susprogdinti ne tik energetinės infrastruktūros objektus, bet ir tiltus civilių vilniečių bėgimui ir pastiprinimo atvykimui.
Prifantazavau nemažai. Bet ar tokioms ir panašioms hipotetinėms situacijoms mūsų valstybė yra pasiruošusi? Labai abejoju.
Kontrmobilumo priemonės
Pirmiausiai norėčiau pažymėti, kad nėra neįveikiamų gynybos linijų, nėra neįveikiamos fortifikacijos. Yra tik judėjimą prilėtinančios priemonės. Jos reikalingos, kad prilėtintų blogų kėslų turinčių žmonių priartėjimą prie kritiškai svarbių objektų tam, kad suskubtų atvykti blogiečius neutralizuoti galinčios pajėgos. Mūsų ar sąjungininkų.
Kontrmobilumo priemonės skirstomos į dvi pagrindines kategorijas – žmonėms ir technikai. Kai kurios, pabrėžiu, labai kai kurios priemonės, gali tarnauti abiem tikslams. Tačiau dauguma gali stabdyti tik vieną arba kitą. Nuo priemonių sudėtingumo ir brangumo priklausys, kiek ilgai jos sustabdys judėjimą.
Kompleksinis priemonių naudojimas gali išlošti pakankamai laiko sureaguoti. Kaip jau rašiau aukščiau, nuo sienos iki Vilniaus galima atvažiuoti maždaug per 30 minučių. Tai yra maždaug keturis kartus greičiau nei per kamščius išvažiuoti iš Vilniaus. Tinkamai taikant kontrmobilumo priemonių kompleksą tą laiką, reikalingą nuo Baltarusijos sienos atvažiuoti iki Vilniaus pakraščių, galima padidinti iki 4 -5 kartų.
Šiuo metu mūsų sieną saugo pačios paprasčiausios ir primityviausios kontrmobilumo priemonės, skirtos sulėtinti pėsčių žmonių judėjimą. Tai yra paprasta vielinė tvora ir kai kuriuose ruožuose nutiesta koncertina. Tvorą galima maždaug per 10 sekundžių perlipti, jei reikia judėti didesnei grupei, vielinė tvora paprasčiausiai prakerpama per 2-3 minutes ir visa grupė toliau juda netrukdomai.
Šiek tiek ilgiau užtruktų koncertinos juostos įveikimas. Tokią užtvarą kirsti galima dviem būdais: pagaliais pakeliant nuo žemės ir po ja prašliaužiant arba iš pagalių padarant tiltelį, kuris užmetamas ant viršaus. Sustabdo maždaug 5-10 minučių.
Sumoje, mes turime kliūčių ruožą, kuris prilėtintų sieną kertančius žmones iki 10 minučių. Ne kažką, tačiau vis tiek geriau negu nieko. Kalbant apie technikos pristabdymą, šios priemonės neturi jokios reikšmės.
Pati paprasčiausia ir pigiausia technikos lėtinimo priemonė yra melioracijos griovių tinklas. Teisingai ne tik melioravimo, bet ir gynybine prasme įrengtas melioracijos griovys žmonių grupės judėjimą gali pristabdyti iki 5 minučių, o technikai jau gali tekti pavargti ir visas 15. Pasienio ruože padarę protingą melioracijos griovių sistemą, mes jau lošiam iki valandos papildomo laiko. Pelkėtose vietovėse tai atneštų dvigubą naudą.
Brangesnė priemonė yra melioracijos grioviai betoniniais kraštais. Technikai juos įveikti nepalyginamai sunkiau, be to, galima naudoti ir kaip gynybinę fortifikaciją. Toliau sektų įvairaus sudėtingumo tvoros. Nuo betoninių iki metalinių. Kombinuota trijų skirtingų medžiagų tvorų linija pėsčiuosius sulaikytų gerai pusei valandos. Lengvas transportas taip pat lengvai nepravažiuotų.
Dar yra visai eilė kilnojamų kontrmobilumo priemonių. Tokių, kaip jau plačiai žinomi „drakono dantys“, metaliniai daugiakraščiai „x“ formos „ kryžiai“ ar įvairių rūšių ir dydžių dygliai. Pagrindinis dalykas, kad jie turėtų būti ne laikomi sandėliuose, o išdėlioti pasienio ruožuose. Matyt, per vėlu bus organizuoti jų išdėliojimą, kuomet kažkas jau bus kirtęs sieną.
Kelių tinklas
Labai svarbus gynybinis aspektas – turėti gerą gerų kelių tinklą su sąjungininkais ir blogą blogų kelių tinklą su priešais. Todėl nuo Vilniaus ir Kauno link Lenkijos ir Klaipėdos uosto turi būti labai geri keliai. Maža to, keliai dar turi turėti dubliuojančių kelių tinklą. Ne tik tam, kad susprogdinimo, avarijos ar užsikimšimo atveju būtų galima nukreipti srautus, bet kad būtų galima lygiagrečiai organizuoti civilių žmonių evakuaciją ir pastiprinimo atvykimą. Visa tai planuojant reikia turėti omeny, kad suirutės metu gali staiga vėl pradėti streikuoti kokie nors ūkininkai ar sunkvežimių vairuotojai. Visi jie turi galimybę absoliučiai paralyžiuoti bet kokį judėjimą.
Ir absoliučiai priešingai reikia planuoti susisiekimą su priešiškomis valstybėmis. Keliai turi būti tik dviejų eismo juostų, pakelti ant aukštų sankasų, turintys daug tiltų per jau anksčiau minėtą melioracijos griovių tinklą, būtinos gelžbetoninės skulptūros ar kitos dekoracijos, kurias reikalui esant būtų galima nuversti ant kelio. Nesant dubliuojančio kelių tinklo, nesant miško takelių, nesant galimybei apvažiuoti susprogdintus tiltus ar ant tų tiltų nuverstas gelžbetonines konstrukcijas, mes ties kiekviena tokia kliūtimi galime sulaikyti judantį transportą iki 30 minučių. O jei pakeliui yra 3- 4 tokios kliūtys, jau turime ir visas dvi valandas.
Ir čia netgi ne laiko išlošime esmė. Kuomet keliai siauri, transporto kolonos juda lėtai, į jas lengviau pataikyti. Susprogdinus kolonos pirmą ir paskutinę transporto priemones, važiuojantiems labai nepalanki situacija gintis. Būtent tokiu būdu buvo sustabdytos Kyjivo ir Charkivo okupacijos Ukrainoje.
Kastuvėlių karas
Vienas Ukrainoje kariaujantis lietuvis tai, kas dabar ten vyksta, yra pavadinęs kastuvėlių karu. Nors pas mus niekas negalvoja apie pozicinį karą, tačiau kuomet pas abi konflikto puses trūksta priemonių, bet koks judrus karas anksčiau ar vėliau tampa poziciniu karu. Taip įvyko Ukrainoje. Ukrainiečių vasaros kontrpuolimas buvo labai apsunkintas rusų įrengtos Surovikino gynybinės linijos. Lygiai taip pat rusų puolimas patiria milžiniškus nuostolius kiekvieną dieną dėl ukrainiečių fortifikacijos.
Aš į Ukrainą važinėju nuo pat karos pradžios, pirmas sienos kirtimas pase pažymėtas kovo 5 d., t.y. praėjus 9 dienoms nuo karo pradžios. Važinėju ten kone kas mėnesį ir labai gerai matau karo dinamiką. Matau, kaip keičiasi įtvirtinimai ir fortifikacijos įrenginiai. Anksčiau tai būdavo primityvūs paprasti grioviai, blindažai buvo tiesiog didesni grioviai su pušinių rastų stogais. Vėliau pradėjo rastus dengti dviem kryptimis, vėliau dviem kryptimis, bet su smėlio maišų intarpu. Dabar jau statoma kokybiška gynybinė linija su gelžbetoniniais blindažais, apkasų šonai sutvirtinti medinėmis sienutėmis. Net lėtieji estai jau paskelbė, kad statys bunkerių sistemą pasienyje su Rusija. Pas mus kažkodėl vis dar galvojama, kad karas tikrai nebus pozicinis ir kad nėra prasmės statyti fortifikacijos sistemos.
Dar kartą noriu priminti, kad klaida yra vertinti Baltarusiją kitaip nei Rusiją ir galvoti kad tai yra savarankiška valstybė. Baltarusijoje yra dislokuotas Rusijos branduolinis ginklas, Baltarusijoje yra Rusijos kariai, iš Baltarusijos buvo vykdomas Kyjivo puolimas per Černobylio zoną. Naivu yra tikėtis, kad norint užpulti Lietuvą nebus pasinaudota Baltarusija.
Kodėl siekiama, kad Lietuva būtų žemiausiai kabantis vaisius ir lengviausias grobis iš visų Baltijos valstybių? Ar mūsų Krašto apsaugos ministerijoje nesuprantama, kad tai vis tiek reikės anksčiau ar vėliau padaryti? Tik prasidėjus karui, tai padaryti bus nepalyginamai sunkiau. Be to, gynybinę liniją teks statyti jau ne ties pasieniu, o atidavus priešui Vilnių ir Kauną, kažkur ties Taurage. Tai gal bent ties Taurage galim pradėti statyti?
Buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas, Benas Hodgesas, yra pasakęs, kad Lietuvoje turėtų būti bunkerių ir požeminių slėptuvių tinklas, tačiau mūsų krašto apsaugos ministras sako, kad siūlymai yra iš piršto laužti. Ar tikrai, ministre?
Naujausi komentarai