2024 vasario 20d.
Pirmoje dalyje aptariau kontekstą, mūsų valstybės planą A – mus apgins NATO. Raktinis žodis šiame sakinyje yra būtent „apgins“. Tai reiškia, kad pirmiausiai mus turi užpulti, tuomet mus jau gins. Reikia manyti, kad viskas nenutiks tą pačią akimirką ir kažkiek laiko teks gintis patiems. Ir tai turėtų būti plano B dalimi. Vėliau aptarsiu sienų apsaugą, civilinę gynybą, bet pradėti norėčiau nuo platesnio konteksto.
„Remsime, kiek galėsime“
Pamenate kokia buvo JAV retorika, kuomet Rusija užpuolė Ukrainą? „Remsime, kiek reikės!“ Praėjus metams karo, retorika pasikeitė į „remsime, kiek galėsime“. Būtent žodis „galėsime“ yra antrasis raktinis šiame tekste.
Antrojo pasaulinio karo metu pasaulyje taip trūko plieno, kad laivai ir net automobiliai buvo pradėti statyti iš betono. Keletą nuotraukų pridėjau į galeriją, kad pamatytumėte, kaip dramatiškai tai atrodo. Tas karas truko 6 metus. Rusijos – Ukrainos karas trunka vos du ir jau trūksta artilerijos sviedinių, pabūklų, tankų, lėktuvų ir t.t. Trūksta ne Ukrainoje, bet pasaulyje. Ukrainą remiančios šalys jau nebeturi, ką atiduoti.
Pradžia atrodė daug žadanti, iki kol NATO bloko šalys atsikratė sukauptų karinių atsargų dar nuo Šaltojo karo laikų. Ypač tai buvo aktualu Varšuvos pakto šalims, kurios, įstojusios į NATO, sandėliuose turėjo galybes nereikalingos sovietinės karinės technikos ir šaudmenų. Tačiau kuomet atsikratė viso sukaupto šlamšto ir atėjo laikas pasidalinti aktualiais rezervais, pasirodė, kad ne taip daug tų atsargų yra. Ypač kalbant apie itin brangias ir ilgai gaminamas oro gynybos sistemas.
Neoficialiais duomenimis, Vokietija su savo turimomis sistemomis net nesugebėtų uždengti savo valstybės dangaus. Jau nekalbant, kad lengva ranka galėtų jas perkelti, pavyzdžiui, į Lietuvą. Niekas Europoje nenori rizikuoti gauti balistinių raketų antskrydį, atidavę oro gynybos sistemas.
Danija neseniai paskelbė, kad Ukrainai dovanos visą savo turimą artileriją. Sau nepasilieka nieko. Čekijos prezidentas neseniai paskelbė, kad rado Ukrainai apie 3 mln. artilerijos sviedinių. Neoficialiai galvojama, kad kažkur Pietų Amerikoje. Reikia tik pinigų ir bus galima nupirkti. O pinigų taip pat nelabai yra iš kur paimti.
Vos du metai karo, kurio NATO blokas net nekariauja, ir jau nėra kuo padėti. Vokiečiai, kuomet Trumpas pagrasino, jog JAV Europos negins, jei Europa pati nesirūpins savo saugumu, pradėjo karštligiškai kalbėti apie karinės technikos gamyklų statybas. Tai užims laiko, nes greitai niekas nespės net parengti personalo darbui naujose gamyklose. Žodžiu, trūksta visko.
Istorija yra linkusi kartotis, kai iš jos nesimokoma. Panašu, kad NATO bloko valstybės nesimokė. Mūsų potencialūs priešininkai – priešingai – ruošėsi labai gerai. Kol Europa negeba pagaminti Ukrainai pažadėtų 1 mln. artilerijos sviedinių per metus, Šiaurės Korėja Rusijai 1 mln. artilerijos sviedinių pristatė per keletą mėnesių. Dar pridėjo ir balistinių raketų. Iranas rusus aprūpina dronais – kamikadzėmis Šached. O kur NATO bloko dronai? Nedaug trūksta, kad pradėtų automobilius gaminti iš betono ir vėl išpopuliarėtų Bakelitas?
Mes kalbame apie 2 metus karo, kurio fronto linijos ilgis yra 1000 kilometrų. Palyginimui – sudėjus Lietuvos – Kaliningrado srities ir Lietuvos – Baltarusijos sienos ilgius, gauname 962 kilometrus. Kodėl apie tai kalbu? Kad net ir jei bus NATO bloko valia ginti Lietuvą nuo Rusijos, tai padaryti nebus taip lengva. Rusijos pramonė jau stovi ant karo bėgių ir mes nežinome, ar planas nebuvo nudrenuoti NATO bloko ginklus į Ukrainą, kad paskui užpultų Baltijos valstybes.
Lietuvos gynybos planas B
Kuomet pradėjau organizuoti paramą Ukrainai, pradžioje stengiausi aprūpinti tuo, kas reikalingiausia. Tuo metu Ukraina neturėjo šarvinių liemenių. Jas išduodavo maždaug vienam kariui iš tūkstančio. Gyvybes gelbstinčios, vienos svarbiausių, priemonės tapo didžiuliu deficitu visame pasaulyje. Iki karo šarvinę liemenę buvo galima nupirkti už maždaug 400-500 eurų. Karui prasidėjus, per maždaug savaitę, jų kainos šoktelėjo iki 1200-1500 eurų. Čia kalbu ne apie tik gyvybiškai svarbiausius organus dengiančias mažas šturmo tipo liemenes, bet apie pilnas, su Kevlaro sluoksniu ir balistinėmis plokštėmis.
Bėda buvo net ne pinigai, o kad net ir už tokią kainą buvo neįmanoma gauti nusipirkti. Buvo nuspręsta pradėti gaminti šarvines liemenes Lietuvoje. Nei technologijų, nei medžiagų, nei gamyklų Lietuvoje nėra. Vienintelė galimybė buvo pirkti šarvinį plieną ir patiems gaminti balistines plokštes. Jos sunkios, maždaug dvigubai sunkesnės už gamyklose gaminamas keramines ar polietileno kompozito plokštes, tačiau savo darbą atliko puikiai – rusiško ginklo AK-74 5,45×39 kalibro šarvamušes kulkas atlaikė.
Tačiau buvo susidurta su kita problema – maždaug šeštą karo savaitę šarvinio plieno tonos kaina nuo 3000 eurų pakilo iki 12.000 eurų. Maždaug aštuntą karo savaitę Europoje šarvinio plieno atsargos baigėsi. Teko pirkti Turkijoje. Prisidėjo logistikos kaštai ir laikas.
Bandant nupirkti naktinio matymo monokuliarus, tvirtinamus ant šalmo, užsakymo laukėme tris mėnesius. Nes gamyklos tiesiog nespėja gaminti komplektuojančių dalių. Užsakytų 500 vnt. balistinių šalmų laukėme 4 mėn., kol juos atskraidins iš Kinijos. Ten irgi nespėjo gaminti. Ir visa tai buvo daroma be valstybinių viešųjų pirkimų procedūrų, kurios pridėtų prie proceso dar kokius 3-6 mėnesius. Ir išvežinėjome per sieną kontrabanda, nes Lenkijoje tai yra laikoma ginklais ir reikalinga gauti ginklų eksporto licenciją, kas pridėtų dar apie 2-3 mėnesius.
Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad suprastumėme, kad karui prasidėjus taip lengvai ginkluotės nenusipirksime. Ne tai, kad nenusipirksime, bet jos net nepasigaminsime.
Sunkioji karo pramonė Lietuvoje
Net jei ir tokia valia būtų atsiradusi ankščiau, vis tiek, ko gero, nereikėtų svajoti apie karinio „geležies“ – sunkiosios pramonės gamybą. Lietuva niekada nebuvo sunkiosios pramonės valstybė, kaip, pvz., Belgija. Mes ne tik neturime metalo, metalo rūdos apdirbimo gamyklų, mes neturime tam reikalingos energetinės infrastruktūros (pvz., Belgijos mieste, Liege, buvo elektrinė, kuri gamino elektrą vien tik metalo apdirbimo pramonės objektams), mes neturime tinkamų kelių ar geležinkelių tinklo. Bet blogiausia, kad mes neturime tokioje pramonėje dirbti galinčių specialistų. Mes net neturime sunkiosios pramonės aukštųjų ir profesinio rengimo mokyklų dėstytojų, kurie galėtų paruošti sunkiosios pramonės specialistus. Tam turi užaugti mažiausiai viena karta, kuri galėtų baigti mokslus užsienyje. Ir dar viena karta, kuri pastatytų gamyklas.
Tačiau mes turime tiksliųjų technologijų, lengvosios pramonės, elektronikos ir puslaidininkių specialistų. Čia yra Lietuvos arkliukas jau daugybę dešimtmečių. Dar yra gyvų žmonių, kurie kūrė nedegias plokštes sovietų kosminiam daugkartiniam erdvėlaiviui „Buran“ Kauno tekstilės institute, dar yra žmonių, kurie pamena, kad Kauno radijo gamykla „Šilelius“ gamino tik kaip priedangą, o pagrindinė produkcija buvo komplektuojančios elektronikos detalės naikintuvams.
Lietuvos karo pramonės potencialas
Šiuo metu Lietuvoje turime nemažai veikiančių gynybos pramonės įmonių, kurios gamina aktualią elektroniką. „NT service“ gamina antidronines technologijas, „Brolis semiconductors“ gamina aukščiausio lygio karinius optinius prietaisus, kuriais ginkluojasi ne tik Ukrainos, bet ir NATO bloko kariai. Dar turime keletą dronų kūrimo iniciatyvų, privačių žemės dronų gamintojų.
„NT Service“ gamina antidroninius šautuvus, kurie gali nutupdyti droną iki 5 kilometrų atstumu, turi antidroninius kupolus, saugančius transportą nuo dronų – kamikadzių priskridimo. Neseniai pradėjo individualių antidroninių priemonių kariams. Vos kelis kilogramus sveriantis prietaisas neleidžia priskristi jokiam dronui arčiau nei 50 metrų atstumu.
Kas sekate karo naujienas Ukrainoje, turbūt esate matę Telegram kanaluose daugybę vaizdo įrašų, kur matoma tokiomis priemonėmis naikinama technika ar pavieniai kariai.
Brolių Vizbarų kuriama optika yra viena geriausių pasaulyje. Sertifikuota ne tik NATO šalyse, bet gavusi ir Ukrainos gynybos ministerijos sertifikavimą – reiškia įtraukta į karinę doktriną ir ja oficialiai apginkluojama kariuomenė. Vien ko vertas SWIR pirmasis pasaulyje sukurtas prietaisas, kombinuojantis termovizoriaus ir naktinio matymo prietaisų galimybes.
Potencialo Lietuvoje turime labai daug. Galbūt vertėtų atgaivinti Kauno tekstilės institutą ir gaminti šarvines liemenes ne tik savo poreikiams, bet ir pardavimui NATO bloko partneriams? Galbūt buvusi dirbtinio pluošto gamykla Kaune galėtų gauti valstybinį užsakymą pagaminti Kevlaro audinio?
Tačiau juos vienija vienas labai svarbus dalykas – jų neskatina mūsų valstybė. Su daugelių jų yra tekę bendrauti asmeniškai. Visi kalba apie ta patį – pagrindiniai užsakymai yra iš užsienio. Mūsų Krašto apsaugos ministerija ne tik nefinansuoja tokių programų. Jie net nesugeba suformuoti poreikio. Apie kokią kompetenciją Krašto apsaugos ministerijoje mes galime kalbėti?
Šiuo metu kare yra dronų ir antidroninių priemonių panaudojimo pikas, kuris prasidėjo maždaug prieš pusantrų metų, nuo komercinių dronų naudojimo mėtant sprogmenis driskiams ant galvų. Pusantrų metų ši karo priemonių naudojimo rūšis vystosi ir progresuoja ne tik Ukrainoje. Apie „Bayraktar“ prekės ženklą turbūt visi yra girdėję. Šio turkiško drono vardu yra netgi pavadinta radijo stotis Ukrainoje.
Rusija, anksčiau pirkusi iš Irano smogiamuosius dronus „Šached“, dabar juos jau gamina pati pakeistu pavadinimu „Geranj“. Ne tik gamina, bet patys juos tobulina, įdiegdami dirbtinį intelektą. Dronus paleidus spiečiumi, jei vieną iš jų numuša oro gynyba, visas spiečius staiga keičia skrydžio trajektoriją, nekeičiant skrydžio tikslo.
JAV neseniai pareiškė, kad perduos Ukrainai visiškai naujų kovos dronų. Prognozuoju, kad dronų naudojimo pikas bus pasiektas kovo mėnesį, paskui pradės mažėti dėl plačiai fronte atsiradusių antidroninių priemonių. Ir tuomet prasidės technologinės varžybos tarp dronų ir antidroninių priemonių gamintojų.
Rusija neseniai Kaliningrado srityje išbandė GPS signalo blokavimo įrangą. Automobilių ir mobiliųjų telefonų navigacijos veikimas buvo sutrikęs maždaug pusėje Lenkijos bei pakraštyje Lietuvos. Net buvo sutrikusi laivų navigacija Baltijos jūroje. Ar Kauno technologijos universiteto elektros ir elektronikos fakulteto mokslininkai gavo KAM suformuotą užduotį ištirti šį atvejį, pasiruošti jam kažkokio atsako variantus ar netgi sukurti kažką panašaus savo?
Atrodo, akivaizdus karo technologinis progresas rodo, kur link juda visa karybos pramonė. O mūsų Krašto apsaugos ministerija net nesugebėjo apie tai pakalbėti su vietos gamintojais. Aš jau nekalbu, kad nėra šių priemonių panaudojimo strategijos, nėra suformuotas poreikis ne tik pačių priemonių, bet ir nėra rengiami specialistai.
Ukraina jau įkūrė specializuotas dronų pajėgas, yra daugybė tiek valstybinių, tiek ir privačių dronų pilotų mokyklų. Ar kas nors ką nors panašaus yra girdėję Lietuvoje? Alio!!! Pone Anušauskai! Žemė kviečia! LRT jūs negalėsite feisbuke užblokuoti. Žinau, kad patarėjai pas jus yra gana stiprūs. Kaip ir pas mūsų Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą – Lietuvos prezidentą. Turėtų patarinėti gerai. Keista, kad nenori girdėti. Gali būti, tokia problema yra dėl to, kad mūsų krašto apsaugos ministras nekalba angliškai?
Tarptautinių renginių, konferencijų metu, oficialiai matomos kalbos yra viena, labai nedidelė dalis. Didieji ir svarbiausi susitarimai vyksta kuluaruose ar rūkomuosiuose kambariuose. Kaip mūsų valstybė gali pilnaverčiai dalyvauti tarptautinėje arenoje, kai krašto apsaugos ministras dėl kalbos barjero priverstas po oficialios dalies sprukti, kad tik niekas neužkalbintų. Štai tokį rezultatą ir turime – kaimas.
Kitoje dalyje aptarsime mūsų, beveik 1000 kilometrų sienos apsaugą, kelių pas priešus ir pas draugus tinklą ir fortifikaciją.
Naujausi komentarai