2022m. kovo 16d.
Vargu, ar galime džiaugtis, kad, neseniai, aptarinėdami savo įspūdžius po Vasario 16-osios, atspėjome, kad vėl bus baubiama ir per Kovo 11-osios šventę. Baubimu, kaip teisingai numanote, valdžios fanai vadina bet kokį visuomenės protestą prieš ją. Šį kartą iš pačios aukščiausios tribūnos protestavo stambaus politikų kalibro Nepriklausomybės atkūrimo reikale atstovė, Atkuriamojo Seimo parlamentarė, advokatė Zita Šličytė. Neišeina jos apkaltinti nei tamsumu, nei Maskvos suklaidinimu ar, neduok, Dieve, atstovavimu penktajai kolonai. Niekas jos nematė ir greta paleckiuko ar kokio celofano.
Taigi, ką gi tokio ji pasakė, kad buvo ne tik išvadinta bliovikų atstove, bet ir didžiausia šventvage, drįsusia sugadinti didelę šventinę medaus statinę. Kalbos viduryje keliolika medaus kopinėtojų tylėdami, bet nutaisę giliai įžeistas, rūgščias minas, o viena kažką garsiai mekendama demonstratyviai paliko salę. Pati pranešėja dar nespėjo palikti tribūnos kai Delfi, o netrukus ir kitose massmedia priemonėse, tarsi kokiam Beriozovui (viešas Maskvos agentas okupuotoje Lietuvoje) paliepus, pasipylė kaltinimai valstybės išdavimu, didžiausiu jos įžeidimu, neapykantos kalba. Sako, skundėsi kažkokia influencerė, kad jos šuniukas tuo deguto šaukštu taip užspringo, kad net pradėjo netaisyklingai kirčiuoti.
Klausiausi iškilmingo minėjimo transliacijos ir girdėjau Z. Šličytės žodį. Ryškiai išsiskyrė iš kitų kalbų pilietišku aistringumu ir nuskambėjo tarsi antausis kortų šuleriams. Išgirdęs prieštaringus vertinimus, išklausiau kalbą dar kartą. Labai įdėmiai. Iš tikrųjų, teisingi ir aštrūs, neapibarstyti cukraus pudra kritikos kirčiai valdžiai.
Pirmiausia kliuvo teismų sistemai. Beje, savo sistemai. Labai uždarai sistemai. Gal turinčiai ką slėpti? Gal ji ir sprendimus turi su kuo nors derinti, o gal tie politikų, verslo ir žiniasklaidos ryšiai yra kažkas daugiau negu karvelių paštas? Gal sąaugų giliai peraugtas visas valstybės kūnas? O gal pranešėja ne tik jaučia kaip mes, bet ir žino kai ką daugiau apie jo papuvimą? Įdomu, ar kažko panašaus nežinojo ir lenkai liustruodami šią sistemą?
Taigi, pakartojo visiems gerai žinomą, daugybės sociologinių tyrimų patvirtintą tiesą, kad politikai, partijos, Seimas ir apskritai valdžia neturi deramos pagarbos ir autoriteto. Ar ne apie tai buvo baubta per ankstesnes šventes, demonstruota Vingio parke? O gal su tuo valdžios pasitikėjimu viskas gerai? Na, nebent prieštarautų koks paranojos kamuojamasis, kuriam seniai vaidenasi, kad visi, nors kiek kitaip mąstantys – Maskvos agentai. Beje, apie tai irgi užsiminta.
Kaip ir dera vienai iš Konstitucijos kūrėjų Z. Šličytė viešai į akis drėbė, kad Seimas tiesiog ciniškai ignoruoja pagrindinį įstatymą – Konstituciją. Per 10 metų nepriimtas nė vienas konstitucinis įstatymas. Neturime nei referendumo, nei piliečių leidybos iniciatyvos, nei peticijos įstatymų. Nepaisant Valstybinės kalbos komisijos prieštaravimų sudarkyta didžiausia tautos vertybė lietuvių kalba, jos abėcėlė.
Kliuvo ir visuomeniniam transliuotojui, išliejančiam daug prakaito besistengiant formuoti iškreiptą visuomenės nuomonę apie toje pačioje visuomenėje vykstančius įvykius. Juk reikia, kad saulės zuikučiai nardytų vaivorykštės spalvomis nusidažiusiose eitynėse. Kiekvienas kadras turi byloti, kad eitynės nukreiptos į progresą ir amžinąjį džiaugsmą – kokie čia laimingi žmonės. Ir priešingai, visai kitokių spalvų ir kadrų vaikomasi kitaip mąstančių, ne tokių progresyvių, tiesiog trenktuolių mitinguose.
Paklausiausi šitų reportažų kadrai (gal operatoriai už juos gauna kokį priedą?) su celofanu ir paleckiu. Ar šiaip su chuliganu. Tikėkimės, nepasamdytu. Minios dydžio parodyti nepatartina, verčiau reikia ieškoti rakursų su kiek įmanoma labiau deformuotais ir nepatraukliais veidais.
Suprantama, iš kritikuoto visuomeninio transliuotojo prisipažinimo laukti neverta. Gal net ir neįsižeidė išgirdęs? Nors kažin. Viena žurnalistė, beje, kaip ir kiti paranojikai, visuomenę skirstanti į būrus ir į teisingai mąstančius, į juos ir į mus, net apsijuokusį su parama Ukrainai Italijos politiką Matteo Salvini (?!) pasitelkė norėdama labiau įgelti Z. Šličytei.
Tačiau užteks spėlioti, kas galėjo įžeisti susireikšminusius valdžios atstovus ir kai kuriuos šventės dalyvius tiek salėje, tiek prie TV ekranų. Atrodo, mūsų jautrias ausis sudirgino kiek stačiokiškai išsakyta nuomonė apie homoseksualus, nors taip kalbama daugelyje virtuvių. Pasakyta ir tai, kad alkoholis, narkotikai, homoseksualūs santykiai nestiprina valstybės.
Pranešėja kviesdama išbraukti iš Seimo darbotvarkės Stambulo konvenciją, prisidedančią prie socialinės lyties sąvokos įvedimo, ir Partnerystės įstatymą, kaip ypač skaldančius visuomenę, siūlo šiuos klausimus spręsti referendume, palydėdama tai žodžiais: tegul Lietuva būna tokia, kokios nori tauta.
Susimąsčiau, kodėl visuomenė taip lengvai skyla? Ar tikrai visi vienodai matome daiktus, vienodai vertiname reiškinius ir žodžius, ar visiems tie patys dalykai atrodo patys svarbiausi?
Juk prieš kokius 50 ar daugiau metų dirbęs gydytojas psichiatras, nors tikrai neleistų kam nors užgaulioti savo pacientų tikriausiai net suklusęs nebūtų besiklausydamas šios kalbos. Tik, manau, kiek nustebęs kalbėtoją papildytų teiginiu, kad vaikų gandras nenešioja. Jie gimsta tik iš moters ir vyro meilės. Subrendę šeimoje ir socializavęsi bendruomenėje, ne tik kopijuoja tėvų elgseną, bet yra vienintelė ir nepakeičiama visuomenės ir valstybės ,,statybinė medžiaga“.
Šiandien, matant kruvinas Ukrainos pamokas, nebūtina būti politologu, kad, žiūrėdamas į Rusijos vos trijų paskutinių dešimtmečių istoriją, suprastum kaip greitai sunyksta ką tik užsimezgę gležni demokratijos daigai. Vis didėjantis plyšys tarp valdžios ir visuomenės, siaurinant demokratines teises, naikinant vieną po kito demokratinius institutus, partijas, mass media, falsifikuojant rinkimus, keičiant Konstituciją, o vėliau ir tiesiai zombinant, platėja. Menkiausia kritika pasitinkama policininkų kordonais ir lazdomis. Kitaminčiai, pasitelkus kamufliažinę teisėsaugą, ilgiems dešimtmečiams uždaromi kalėjimuose. Ar kam nors dar neaišku, jog demokratijos vieną dieną per ketverius metus, per rinkimus nepakanka? Ilgainiui ir šitos dienos neprireiks. Ar tokio susirūpinimo neįžvelgiame Z. Šličytės kalboje?
Ar turime opoziciją? O gal tai tik besigrūdantys prie valdžios lovio rinkėjų mulkintojai, besitaikantys, kam čia įkandus į skaudesnę vietą. Kokie jų idealai ir prioritetai?
Jiems S. Šalkauskio priesakai apie krikščionišką moralę, apie tautos ir valdžios nuolatinį ugdymą ir puoselėjimą nė motais. Vargu ar kas iš jų skaitęs šį filosofą. Tačiau puikiai įsisavinę neoliberalmarksistinę ideologiją. Kurioje nėra ateities nei šeimai, nei nacionalinei valstybei.
Atrodo, kad Vakarai, prieš kuriuos taip stabarėjame ir į kuriuos kviečiami lygiuotis, pradeda atsipeikėti iš šitos metafizinės ideologijos. Būtina kritiškiau žiūrėti į žmogaus, kasdien vis sugalvojamų naujų teisių įgyvendinimą, išskirtinių privilegijų kūrimą moterims ar mažumoms ir vietoje to kurti valstybę su teisingų visiems galimybių teisine sistema. Kurti valstybę laikantis Konstitucijos ir referendume priimtų tautos valią atspindinčių nuostatų.
Ar ne tokias mintis norėjo sužadinti Zita Šličytė?
Naujausi komentarai