Visi – tiek valdantieji su savo purviasklaida ir gerai apmokamais įtakotukais bei prie jų besiplakančiomis zviazdomis, tiek Marše dalyvavusieji ar jį, nepaisant daromų trukdžių, stebėjusieji internetu – pajuto šio įvykio svarbą.
Šeimų maršas atskyrė ir padalino, atidengė ir apšvietė. Tarnaujančius sistemai nuoširdžiai, dėl pinigų ir įtakos, ar iš naivumo bei konformizmo. Ir tuos, kurie nebesutinka su esama tvarka. Tai pirmą sykį įvyko tokiu mastu ir taip aiškiai. Ir tai valdantiesiems yra pato situacija. Kuo labiau ir daugiau meluos, niekins, tyčiosis, šmeiš, gąsdins ir baus – tuo labiau niekas nebetikės jų žodžiais, tuo labiau tam priešinsis. Tuo stipriau didės abipusė konfrontacija, iki visiškos valdžios teisėtumo diskreditacijos.
Kas gi vyksta? Mano kuklia nuomone, vyksta tai, kas neišvengiamai atsitinka bet kuriam ideokratiniam – tam tikra utopine ideologija paremtam – politiniam režimui.
Žlungant sovietų sistemai Lietuva, kaip ir kitos sovietų satelitės, gręžėsi į nacionalizmą, mūsų atveju sutampantį su valstybingumo, turėto tarpukariu, patirtimi. Tačiau labai greit buvome panardinti į tuo metu pasauliniu mastu jau intensyviai plitusio neoliberaliojo kapitalizmo sūkurį, patyrėme šoką be terapijos. Buvo importuota ir naujojo/senojo elito noriai perimta bei aktyviai propaguojama neoliberalioji ideologija, skelbianti, kad dabar kiekvienas tampa savo gyvenimo ir laimės kalviu, kuriam šios laimės nevaržomai siekti valstybė esą tik trukdo (tuo pačiu iš nacionalinės valstybės po eurointegracijos paliekant vien institucinį kevalą, formaliuosius atributus ir simboliką). Naująja dorybe tapo pinigai, nesvarbu, koks būtų jų šaltinis – doras ar nelabai. Garbinga ir skatintina tapo parduoti ir parsiduoti – save, kitus, pažiūras, valstybės turtą, pačią Lietuvą.
Tai iš tiesų atvedė ne prie šią ideologiją išpažįstančios valstybės gerovės, bet prie socialinio darvinizmo įsigalėjimo, „ja načalnik – ty durak“ sistemos įtvirtinimo, šiandien jau pūliuojančio visapersmelkiančio mobingo metastazėmis. Išliko, įsitvirtino ir suklestėjo stipriausieji, dažniausiai susibūrę į klanus ir gaujas. Tuo tarpu tie, kuriems nepasisekė, nepavyko ar nesinorėjo prisitaikyti prie naujųjų vilkų taisyklių, buvo išstumti į emigraciją, degradavo ar atsidūrė naujosios moralės ir „gero gyvenimo“ užribyje (toks likimas, pavyzdžiui, ištiko inteligentiją arba bent tą jos dalį, kuri nesugebėjo prisišlieti prie valdžios ir imti jai uoliai patarnauti). Ilgainiui tai suformavo neofeodalinius santykius, lengvai tepridengtus demokratine retorika.
Bet kokie visuomenės nepasitenkinimo šia tvarka ženklai ar juolab protesto judesiai demonstratyviai griežtai slopinti medijų, tapusių nuolankiu režimo įrankiu ir, esant reikalui, represinių struktūrų. Galiausiai atsitiko tai, kas neišvengiamai ištinka tokio pobūdžio režimus. Plyšis tarp propagandos ir tikrovės tolydžio didėjo, kol nevirto Orwello aprašytąja mentaline šizofrenija, kai žodžiai ne tik nustoja reikšti tai, ką reiškė iki šiol, bet ir įgyja visiškai priešingas pradinėms reikšmes. Taika yra karas. Karas yra taika. Meilė yra neapykanta. O neapykanta yra meilė. Šeima yra vienalyčių partnerių jungtis. O tai, kas anksčiau buvo vadinama šeima, dabar yra vadinama vaikmušiais ir smurtautojais. Konservatoriais besivadinantieji gina pačias radikaliausias ir keisčiausias naujoves, o liberalais – siekia apriboti žodžio ir kitas pilietines teises. Mažaraščiai besidarkantys pažanguoliai, pasirodo, yra naujasis žmonijos avangardas, o išsilavinę ir dori žmonės – kvailiai, atsilikėliai ir tamsuoliai. Ir taip toliau.
Sveiki atvykę į Naująją Tikrovę. Jei neoliberali doktrina formuoja mūsų socioekonominį gyvenimą, tai kultūrinę ir dvasios sritis nejučia jau yra užvaldžiusi gender ideologija arba neomarksizmas. Istorijos ratas apsisuko.
Vėl turime privilegijuotąją mažumą ir netikėlę perauklėtintąją daugumą. Vėl vyksta kitaminčių persekiojimas. Vėl per visus galus brukama Pažangos propaganda. O dar pridėkime pandemiją, kurios „valdymas“ suteikė dingstį elitui ženkliai apriboti mūsų visų pilietines teises bei laisves. Ir jie nė neketina nuo to atsitraukti. O dar pridėkime išaugusią infliaciją ir bedarbystę, valstybės skolos didėjimą. Kas toliau?
Kaip žlunga ideokratijos? Vyresnieji vieną tokį atvejį pamename. Vėlyvuoju sovietmečiu vyko lėtas režimo ir jį grindžiančios ideologijos erozijos procesas. Žmonės dar imitavo tikėjimą šviesia komunistine ateitimi darbo kolektyvų susirinkimuose ar paraduose, bet už akių, savo virtuvėlėse, jau šaipėsi ir skaldė anekdotus apie Lavonidą Brežnevą. Nes puikiai matė didėjantį atotrūkį tarp realaus gyvenimo – vis labiau kritinės ekonomikos būklės – ir nepaliaujamų tuščių valdančiųjų plepalų, sklindančių iš žydrųjų ekranų. Gorbačiovas, bandydamas režimą gelbėti, pradėjo perestroiką, bet padarė vieną lemtingą klaidą, leidęs atskleisti visuomenei tiesą apie jo kruvinus pamatus ir sisteminį melą. Tai viską sužlugdė.
Dabartiniai valdantieji šios klaidos nebedaro. Žiniasklaida dirba taip kaip reikia ir joks nesankcionuotas žodis ten nepateks. Tačiau situacija šiandien jau visiškai kita. Ne viską galima parduoti. Vis daugiau žmonių, nenorinčių, kad jų namai – Lietuva – būtų viešnamis. Technologiškai nebeįmanoma visiškai monopolizuoti „pašto, telegrafo ir telefono“. Leninas ir jo tovariščiai būtų nusiminę… Jau turime socialinius tinklus, kurie yra ne tik nepasitenkinimo garo nuleidimo priemonė, bet ir alternatyvios informacijos sklaidos įrankis. Ar pastebėjote, kaip sparčiai ir gausiai kuriasi ir alternatyvios internetinės žiniasklaidos platformos? Žmonės išsiilgę tikro žodžio, analitikos, neįvyniotų į vatą vertybinių pozicijų ir nevaržomų debatų, ko jau seniai su žiburiu nerasi oficiozinėse, vien saviškius teįsileidžiančiose arba apie tuštukų tuštybę tauškiančiose medijose, kurios vis labiau primena medine kalba burbenančius sovietinius oficiozus.
Paradoksas, kaip tie, kurie laiko save sovietinio totalitarizmo pergalingais griovėjais, ilgainiui patys perėmė jo metodus ir veikimo stilių. Kaip tie, kurie patys kažkada organizavo Sąjūdžio mitingus Vingio parke, dabar iš savo briuselių visaip tyčiojasi iš ten pat vykusio Šeimų maršo. Drakonas mirė! Tegyvuoja drakonas!
Du keliai. Plyšį mėginti užsiūti einant su visuomene į kontaktą, ją išklausant ir išgirstant, derantis ir tariantis, ieškant abipusiai priimtinų kompromisų. Arba toliau lieti neapykantos ugnį. Ant gražių, padorių ir šviesių žmonių, šeštadienį su vaikais į sostinę suvažiavusių iš visos Lietuvos kampelių, pilti tulžį, juos kolioti ir niekinti. Panašu, kad pasirinktas antrasis kelias. Tai neišvengiamai sukels atsakomąją reakciją. Nes žmonės buvo Vingyje ir patys girdėjo kas ir kaip. Jų nebeapdurninsi ir nebeužčiaupsi. Jie pajuto vienybę ir jėgą, tuo pačiu pamatė valdančiųjų niekybę ir menkystę. Drakono rūmai patyrė tektoninį smūgį. Gal dar menką, bet jau juntamą žemės drebėjimą. Dabar svarbiausia saugotis naujų drakonų, pajutusių kraujo kvapą ir šliaužiančių artyn. Svarbiausia pasimokyti iš trisdešimtmečio istorijos ir naujiems lyderiams nebeleisti sudrakonėti. Nes valdžia svaigina ir akina, daro nejautriu kito skausmui ir poreikiams, nejučia apaugina širdį drakono žvynais.
LTSR* jau kartą žlugo, tikiuosi, tokia, kokia yra dabar, žlugs dar sykį. Būtina mąstyti ir ieškoti būdų, kaip galėtume sukurti žmonių – ne slibinų – santvarką**.
*LTSR – Lietuva Tik Saviems Rūpestinga arba Lietuva Tik Svetimiems Rūsti.
**Ne, autorė nesiūlo išstoti iš ES ar NATO.
Naujausi komentarai