2023 Gruodžio 23d.
Kol padorūs katalikai tam, kad galėtų ramiai miegoti, bando racionalizuoti tai, ką parašė naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas ir ką palaimino popiežius, aš prisiminiau prieš tris metus rašytą savo tekstą.
Iš pirmo žvilgsnio, straipsnis apie JTO Žmogaus teisių komitete pristatytą ataskaitą apie religijos ar tikėjimo laisvę neturi nieko bendro su leidimu „laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras“. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.
Jau tada, komentuodamas šią ataskaitą, pastebėjau jos keistą ypatybę: užuot kalbėjusi apie religijos laisvės suvaržymus pasaulyje, ji nagrinėjo tai, kaip tradicinės religijos pažeidžia naująsias žmogaus teises.
Ataskaita rėmėsi prielaida, kad religinės nuostatos neleidžia tinkamai naudotis religijos laisve LGBTQ žmonėms ir juos šiuo atžvilgiu diskriminuoja lyties, seksualinės orientacijos ir lyties tapatybės pagrindu bei siūlo užtikrinti jų teises keičiant religinių bendruomenių mokymą.
Ataskaitoje buvo įvardijami du religinių bendruomenių mokymo keitimo būdai: naudojant politinį ir teisinį spaudimą tradicinėms religinėms bendruomenėms iš išorės ir pasinaudojant taip vadinamų religinių disidentų balsais iš vidaus.
JTO specialusis pranešėjas ataskaitoje teigė, jog “Religinėse grupėse ir institucijose egzistuoja daugybė balsų, įskaitant tikėjimo veikėjus, kurie agituoja už moterų, mergaičių ir LGBT+ asmenų teises ir dirba siekdami skatinti lyčių lygybę savo tikėjime” ir kad “religijų šalininkai, priklausantys įvairioms tradicijoms, jau seniai siekia kovoti su normomis ir lūkesčiais, kurie kenkia moterų, mergaičių ir LGBT+ asmenų žmogaus teisėms”. *
Religinių tradicijų disidentų balsai tampa argumentu teigti, kad ne religija per se yra „kalta“ dėl dokumente minimų problemų, bet neteisinga religinės tradicijos interpretacija, duodant suprasti, kad tik laiko kausimas, kada jų balsai bus pakankamai girdimi, kad būtų padaryti reikiami pokyčiai, konstatuoja ataskaitoje pranešėjas.**
Tada apibendrinau, jog ataskaita brėžia naują JTO organizacijos strategiją, kuri, pasinaudodama esamų ar tariamų vidinių nesutarimų dėl religijos doktrinos faktoriumi, siekia legitimuoti išorinį politinį ir teisėkūrinį spaudimą ortodoksinėms religinėms bendruomenėms. ***
Kai tai rašiau, nežinojau, kad šie procesai jau yra pajudėję ir kad ataskaita tik įžodina tai, kas jau vyksta realybėje. Vokietijoje jau buvo prasidėjęs Katalikų bažnyčios sinodas. Po poros metų būtent religinių disidentų balsai jame lėmė sprendimus, prieštaraujančius katalikų bažnyčio mokymui. Tarp jų – ir raginimą peržiūrėti Bažnyčios mokymą apie homoseksualumą, taip pat leisti laiminti Bažnyčioje visas mylinčias poras, nepaisant jų lytinės orientacijos.
Reikia pasakyti, kad už katalikų tikėjimo mokymo gynimą atsakinga Tikėjimo mokymo dikasterija į šiuos procesus tada sureagavo neigiamai. 2021 m. tuometinis jos vadovas – prefektas Luis F. Card. Ladaria, S.I. – išleido dokumentą, kuriame buvo nedviprasmiškai pasakyta, kad Bažnyčia gali suteikti palaiminimą asmenims, turintiems potraukį tai pačiai lyčiai, tik ir tik tada, kai laiminamas individualus asmuo, o ne santykiai, ir kai asmuo parodo troškimą gyventi skaisčiai pagal „Dievo planą“. Tačiau tai padarė nesuderinęs su popiežiumi. Ir buvo atleistas.
2023 m. liepos 1 d. buvo paskirtas naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas Victoras Manuelis Fernandezas, kuris liepos 9 d. interviu dienraščiui “La Repubblica” į klausimą, ar peržiūrės ankstesnį Tikėjimo mokymo dikasterijos atsakymą bei draudimą laiminti homoseksualių tikinčiųjų poras, atsakė, jog “yra galimybė, kad šis atsakymas galėtų būti tikslinamas, turtinamas, gerinamas, geriau apšviestas Pranciškaus mokymo.” (nuorodoje)
Tikslinimo nereikėjo ilgai laukti: gruodžio 18 d. patvirtinta Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaracija “Fiducia supplicans”, kuria leidžiama „laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras“. Kaip teisingai pastebi Marius Parčiauskas, iš esmės, “jeigu nebūtų norėta leisti laiminti tokių porų, būtų užtekę pakartoti 2021 m. dokumente išsakytas sąlygas ar net iš viso nieko nekartoti.”****
Tačiau akivaizdu, kad norėta išplėsti 2021 m. dokumento turinį. Dokumente kalbama būtent apie porą (tos pačios lyties asmenų ar kitų asmenų, esančių „nereguliariuose santykiuose“) kaip palaiminimo objektą. Kai laiminama pora, net jei tai daroma ir spontaniškai, laiminamas santykis tarp dviejų žmonių. Taigi, tokiu būdu yra prieštaraujama nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių. Būtent į šią aplinkybę socialiniuose tinkluose atkreipė kunigų ir diakonų (sic!) dėmesį ne vienas paprastas katalikas, neturintis pareigos ginti institucinę munduro garbę.
Tarptautinės teologijos komisijos 2019 m. parengtame dokumente “Sensus fidei Bažnyčios gyvenime” yra kalbama apie tai, kad Bažnyčios istorijoje sensus fidei – tikinčiųjų gebėjimas pažinti ir liudyti tiesą – ne kartą išsaugojo tikėjimo grynumą. Pavyzdžiui, būtent tikinčiųjų laikysena Kristaus dievystės klausimu lėmė, kad ši tikėjimo tiesa įsišaknijo. Nors Nikėjos Susirinkimas (325) ir apibrėžė Jėzaus Kristaus dievystę, visgi nuo jo iki Konstantinopolio Susirinkimo (381) tarp vyskupų ir toliau būta netikrumo. Kaip pastebėjo pal. kardinolas John Henry Newman, “Vyskupai neišlaikė išbandymo tikėjimo išpažinimo klausimu. Kalbėjo skirtingai, prieštaravo vienas kitam; o po Nikėjos Susirinkimo beveik šešiasdešimt metų nebuvo tvirto, vieningo, nuoseklaus liudijimo“.
Matydamas spontanines paprastų tikinčiųjų reakcijas į šį dokumentą, tikiu, kad sveikas ir blaivus paprastų tikinčiųjų tikėjimo jausmas bus tai, kas apsaugos Bažnyčią šiais jos išbandymų laikais.
Skaitau mūsų vyskupų paaiškinimus apie TMK deklaraciją ir jos iš tiesų sukelia teologinių minčių. Štai gerbiamo vyskupo Liongino bandymas nuraminti tikinčiuosius man leido įžodinti tai, ką jau intuityviai suvokiau. Deklaracija atspindi naują antropologiją, paremtą dviejų skirtingų būvių “sugyvenimu” viename žmoguje. Vieną, kuri yra nuodėminga ir kurią negalima laiminti, ir kitą, kuriai, cituoju vyskupą, yra “prašoma, kad visa, kas jų gyvenime ir santykiuose yra tikra, gera ir žmogiškai teisinga, būtų perskverbta, išgydyta ir pakelta Šventosios Dvasios artumo.”
Klasikinė teologija sako, kad žmogus yra arba malonės būvyje arba jame nėra, ir jokio hibridinio varianto būti negali. Tačiau popiežius Pranciškus nuo pat pontifikato pradžios puoselėja šią” naująją teologiją” apie nuodėmės ir malonės hipostazę viename žmoguje.
Nuo ko pradėti, mėginant iš tiesų įvertinti naująjį dokumentą?
Pirma, pagrindinis popiežiaus vaidmuo – vienyti Bažnyčią, o ne ją skaldyti, ypač tikėjimo ir moralės klausimais. Panaši jo pareiga – vienyti vyskupus, o ne juos skaldyti.
Antra, esminė mylinčio ganytojo užduotis yra ne tik lydėti, bet ir taisyti. Palaiminimai turėtų padrąsinti, bet prireikus ir mesti iššūkį. Žmonėms, gyvenantiems tos pačios lyties ir kitose nesantuokinėse lytinėse sąjungose, reikia iššaukiančio Bažnyčios lydėjimo. Popiežiai, vyskupai, kunigai ir diakonai dėl savo pašaukimo yra pašaukti būti pranašais ir pastoriais. Popiežiui Pranciškui dažnai atrodo, kad šiuos vaidmenis skiria, o pats Jėzus savo tarnystėje visada įkūnijo abu. Jo žodžiai moteriai, sugautai svetimaujant, buvo ne tik “Tavo nuodėmės atleistos”, bet ir “Eik ir daugiau nenusidėk”.
Trečia, santykiai, kuriuos Bažnyčia visada laikė nuodėmingais, dabar dažnai apibūdinami kaip “nereguliarūs”. Tai neutralizuoja moraliai ydingo elgesio tikrovę ir sukelia painiavą dėl to, ką galime ir ko negalime vadinti “nuodėme”.
Galiausiai, nors dokumentas iš tiesų nekeičia Bažnyčios mokymo apie santuoką, atrodo, kad jis keičia Bažnyčios mokymą apie tos pačios lyties asmenų santykių nuodėmingumą. Santuoka nėra “Fiducia Supplicans” esmė. Jos esmė – moralinis tos pačios lyties asmenų sąjungų pobūdis, ir tai yra esminis skirtumas.
_____
* 39 Tačiau specialusis pranešėjas pažymi, kad religinių grupių vaidmuo įtvirtinant lyčių nelygybę skatinančias normas yra sudėtingas, nes pačios religinės bendruomenės nėra vienalytės. Religinėse grupėse ir institucijose egzistuoja daugybė balsų, įskaitant tikėjimo veikėjus, kurie agituoja už moterų, mergaičių ir LGBT+ asmenų teises ir stengiasi skatinti lyčių lygybę savo tikėjime. Religijų šalininkai, priklausantys įvairioms tradicijoms, jau seniai siekia kovoti su normomis ir lūkesčiais, kurie kenkia moterų, mergaičių ir LGBT+ asmenų žmogaus teisėms; daugelis jų išplėtė moterų religinio vadovavimo ir įtakingų asmenų vaidmenis ir metė iššūkį religinių tekstų interpretacijoms, kurios naudojamos moterų, mergaičių ir LGBT+ asmenų diskriminacijai ir kitai žalingai praktikai “pateisinti”.
** 40 Jų darbe aiškiai nurodoma, kad religijos nebūtinai yra diskriminacijos ir smurto dėl lyties šaltinis, bet kad smurto ir diskriminacijos dėl lyties šaltinis dažnai yra šių tikėjimų interpretacijos, kurios savaime nėra saugomos ir kurių nebūtinai laikosi visi religinės bendruomenės nariai. Iš tiesų šioje ataskaitoje pabrėžiama, kad religijos ar tikėjimo laisvė gali būti svarbi priemonė, įgalinanti moteris ir LGBT+ tikinčius asmenis kovoti už lygybę, ir kad pagarba moterų ir LGBT+ asmenų religijos ar tikėjimo laisvei, taip pat kitoms žmogaus teisėms, kuriomis grindžiama ši laisvė, turėtų būti skatinama ir saugoma.
*** Kaip dokumentą apibendrino Catholic News Agency apžvalgininkas Andrea Gagliarducci, ja siekiama propaguoti laisvės sampratą, pagrįstą laisvės „nuo“ religijos ir laisvės religijos viduje idėja, taip skatinant vadinamąsias naująsias žmogaus teises, joje atvirai abejojama prieštaravimo sąžinei išlygos (conscientious objection) validumu, bei netiesiogiai daromas spaudimas keisti religijų mokymą, grindžiant tai tarptautinės teisės reikalavimais.
**** 2021 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumente sakoma, „Nėra leistina laiminti santykių ar partnerysčių, net stabilių, kurios susijusios su seksualine veikla už santuokos ribų (t. y. už neišardomos sąjungos tarp vyro ir moters, atviros gyvybės perdavimui), kaip kad yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju. […] Tai neužkerta kelio individualių asmenų su homoseksualiais polinkiais laiminimui, jeigu jie parodo valią gyventi ištikimai apreikštiems Dievo planams, kaip juos apibrėžia Bažnyčios mokymas. Tačiau negalimas palaiminimas jokia forma, kuris linktų pripažinti šias sąjungas kaip tokias. Tokiu atveju palaiminimas parodytų ne intenciją patikėti šiuos individualius asmenis Dievo apsaugai ir pagalbai, bet patvirtinti ir paskatinti gyvenimo būdo pasirinkimą, kuris negali būti pripažintas kaip objektyviai atitinkantis apreikštus Dievo planus.“
Naujausi komentarai