Šiandien LR Seimas nepritarė Seimo narės Astos Kubilienės siūlymui į LR Švietimo įstatymo 47 str. įtraukti papildomą tėvų teisių garantiją. Seimo narė siūlė numatyti, kad vaikui būtų teikiamas geros kokybės ugdymas „nepažeidžiant vaiko ir tėvų (globėjų, rūpintojų) sąžinės laisvės ir tėvų (globėjų, rūpintojų) teisės nevaržomai rūpintis savo vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Remiantis Teisės departamento išvada, buvo argumentuojama tuo, kad ši pataisa yra perteklinė ir dubliuoja LR Švietimo įstatymo 31 str. esančią tėvų teisę pasirinkti tikybą.
Požiūris, kad konstitucinė tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo religinius ir dorovinius įsitikinimus apima tik tėvų teisę rinktis tarp etikos ir tikybos yra redukcionistinis. Jei ši teisė apimtų tik tiek, tai valstybėje tėvai negalėtų parinkti savo vaikui švietimo įstaigą ir ugdymo formą. Tačiau mūsų švietimo sistemoje mes galime pasirinkti ar leisti vaiką į valstybinę mokyklą ar privačią (įskaitant religinių bendruomenių įsteigtas), ar apskritai – ugdyti šeimoje, mokytis pagal tam tikrą pedagoginę paradigmą (krikščionišką ar kitą, pvz. Valdorfo, Montesori, Suzuki ir pan.).
Taigi, tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinumus apima (ir turėtų apimti) ne tik religinius ir dorovinius, bet ir vertybinius įsitikinimus, taip pat atitinkamos pasaulėžiūros perdavimą.
Bet akivaizdu, kad liberaliai (ar sekuliariai) nusiteikę Seimo nariai nėra linkę leisti tėvams šią teisę tokia apimtimi realizuoti, priešingai – linkę kiek įmanoma šią teisę siaurinti, ką ir parodė balsavimas Seimo posėdyje. Iš 94 balsavime dalyvavusių, 38 Seimo nariai pasisakė už, 27 prieš ir 29 susilaikė, ir projektas buvo atmestas. Seimas netgi neleido šios įstatymo pataisos tobulinti.
O štai Europos Žmogaus teisių konvencija, kurią yra ratifikavusi ir Lietuva, tėvų teisę auginti vaikus pagal savo religinius ir dorovinius įsitikinimus apibrėžia kur kas plačiau: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 2 str. sako, kad „Valstybė, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus.“ Taigi, įsitikinimai apima ne tik religinius įsitikinimus, bet ir pasaulėžiūrinę sistemą, kuri savo pobūdžiu yra platesnė tik už tikėjimo tiesas ir iš jos kylančias moralės normas.
Susiformavusi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika teisės į mokslą klausimu sako, kad tėvų teisė parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus yra jų išimtinė teisė (Eriksson prieš Švediją (no. 11373/58, 1989), protokolo tekstas nustato konvencijos šalims narėms pozityvią pareigą gerbti tėvų teises (Campbell ir Cosans prieš JK (no. 7511/76, 1982), t.y. ne tik šios teisės nepažeisti, bet ir ją užtikrinti.
Teismo nuomone, religiniai ir filosofiniai įsitikinimai apima tiek žinomos religijos mokymą (byla Campbell ir Cosans prieš JK), tiek ir tam tikros pažiūrų sistemos perdavimą (Valsamis prieš Graikiją (1996). Pastarojoje byloje teismas nusprendė, kad tėvų teisės pagal protokolo 2 str. apima „ne tik mokymo turinį ir mokymo formą, bet ir visas „funkcijas“, kurias šiuo klausimu yra prisiėmusi valstybė“. Remiantis tuo, valstybėse yra galimas vaiko ugdymas privačiose mokyklose, taip pat ugdymas šeimoje. Ši konvencijoje numatyta teisė tokiose laicistinėse šalyse kaip Prancūzija garantuoja tėvams bent kokią galimybę perduoti savo vaikams pamatines vertybines nuostatas, susijusias su prigimtine asmens ir šeimos samprata, požiūriu į lytiškumo ugdymą ir rengimą šeimai.
Diskusijoje pateikiant projektą nuskambėjo jau girdėtas „plokščiažemininkų“ argumentas, tiesa, šį kartą ne iš Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko A. Žukausko lūpų, o iš socdemų lyderio G. Palucko. Neva ši pataisa leis tėvams kaip Amerikoje reikalauti mokyti, kad Žemė atsirado ne evoliucijos, sukūrimo būdu (vadinamasis kreacionizmas). G. Paluckas, o galbūt ir kiti Seimo nariai nesupranta, kad ši tėvų teisė susijusi ne su dalykiniu programų turiniu, bet su vertybinėmis nuostatomis. Mokymo turinį nustato valstybė, tačiau vertybinių nuostatų valstybė negali ir neturi žmonėms nustatyti, kaip ir jų primesti. Kitaip tai būtų totalitaristinė valstybė. Būtent taip aiškina ir EŽTT, numatydamas išimtinę tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus ir valstybės pareigą šią teisę gerbti, ir kartu įvardindamas, kad valstybė turi atsakomybę suformuluoti mokymo programą (curriculum).
Tai jau ne pirmas kartas, kai teisėkūros procese dalyvaujančios institucijos (LR Seimas, jo komitetai, LR Vyriausybė, Teisės departamentas) konstitucines tėvų teises interpretuoja siaurinamai, o štai valstybės galias tėvų atžvilgiu – plečiamai. Ir ne tik tėvų, bet ir apskritai piliečių, ką parodė bandymas įteisinti įsitikinimų raiškos cenzūrą per „neapykantos kalbos“ projektą. Dar vienas nesenas pvz., tai į Seimo posėdžių salę šioje sesijoje atkeliausiantis Lygių galimybių įstatymas, kuriame yra siūlymas leisti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai vykdyti spec. pobūdžio šviečiamąsias ir socialines programas šeimose, taip pažeidžiant šeimos autonomijos ir asmens privatumo ribas. Beje, šį siūlymą palaikė tiek LR Socialinių reikalų ir darbo ministerija, tiek LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, neturėjo pastabų tokiam instituciniam kišimuisi į šeimos ir privatų gyvenimą ir Teisės departamentas.
Beje, labiausiai prieš šią pataisą ardėsi prie konservų prisiplakęs Linas Slušnys, ir būtų verta pasakyti, kodėl. Visų pirma, tai buvo kerštas A. Kubilienei, kuri būdama Švietimo ir mokslo komiteto nare, rūpinosi, kad nebūtų panaikinta Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa (SLURŠ), kurios vertybinės nuostatos kažkiek stabdo į švietimo sistemą agresyviai lendantį lytinį švietimą ir jo apologetus. Sumanius panaikinti SLURŠ programą, ją turėjo pakeisti Socialinio ir emocinio ugdymo programa, kurią ministerijai jau yra parengusi Daiva Šukytė. Kas nežino, tai pono Lino Slušnio žmona. Panaikinus SLURŠ, užsidarytų galimybė neformalaus lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programoms ateiti į mokyklas, ir jose būtų dėstoma tik oficiali D. Šukytės parengta programa. Taigi, tai būtų naudinga pačiam L. Slušniui, nes švietimo sektoriuje nebeliktų konkurencijos. Tad iš esmės Seimo nario priešinimasis buvo nulemtas ne ko kito, bet asmeninio išskaičiavimo.
Naujausi komentarai