Pora pastabų dėl koalicijos partnerių (!) rengiamo Partnerystės įstatymo projekto.

a) Atkreipiu dėmesį, kad tiek koalicijos sutartyje, tiek 2020 – 2024 m. LR Seimo II (pavasario) sesijos darbų programoje partnerystę reglamentuojančių teisės aktų priėmimas buvo įrašytas ne kaip koalicijai, bet kaip atskiriems koalicijos partneriams svarbus klausimas (šiuo atveju – Laisvės partijai), TS- LKD frakcijai nuo šio klausimo atsiribojant. Todėl šis klausimas nebuvo įtrauktas į LR Vyriausybės programą, nėra jo nei LR Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane.

Tai, kad partnerystės įstatymų projektų parengimą inicijavo ir Įstatymų projektus rengia visų valdančiąjai koalicijai priklausančių frakcijų nariai (Viktorija Čmilytė-Nielsen, Tomas Vytautas Raskevičius, Paulė Kuzmickienė, Andrius Navickas, Ieva Pakarklytė ir Eugenijus Gentvilas), rodo, kad situacija pasikeitė ir atsakomybę už šį projektą dabar prisiima ne viena partija, o visa valdančioji koalicija. Negaliu pasakyti, ar dėl to reikia keisti koalicijos sutartį, bet galiu pasakyti, kad tuos TS-LKD rinkėjus, kurie tikėjosi, kad jų partija „nusiplaus rankas“ šiuo klausimu, jų partija išdūrė, o TS-LKD krikdemiško sparno veiksmai neleisti šiam klausimui tapti koalicijos sutarties objektu nuėjo šuniui ant uodegos. 

b) Iš straipsnyje pateikiamo partnerystės apibrėžimo akivaizdu, kad bus siekiama įteisinti lyčiai neutralią partnerystę. Tačiau tokios koncepcijos partnerystės įstatymo priėmimas prieštarautų dabartiniam Civiliniam kodeksui, kurio pagrindu ir turi būti priimtas Partnerystės įstatymas. Pagal CK  3.229 straipsnį, apibrėžiantį partnerystę, partnerystė galima tik tarp vyro ir moters. Taigi, norint įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, reikės kartu keisti šią CK nuostatą.

c) niekinis yra ir straipsnyje pateiktas aiškinimas, jog partnerystė neva nereguliuos šeimos teisinių santykių. Kaip minėta, Partnerystės įstatymas yra parengtas (neabejoju, kad tai parašyta ir aiškinamajame rašte) CK pagrindu, įgyvendinant CK 50 str. f) punktą. O mano jau minėtame CK 3.229, kuriame apibrėžiamas bendrai gyvenančių asmenų gyvenimas neįregistravus santuokos (partnerystė), juodu ant balto sakoma, kad partnerystės tikslas yra „sukurti šeiminius santykius.“. Net jei partnerystės įstatyme nebus įrašytas šis tikslas (jis bus sąmoningai nutylėtas – o kad taip bus, rodo straipsnyje pateikta partnerystės sąvoka), aiškinant partnerystės instituto esmę, visada bus galima pasiremti šiuo CK straipsniu. Valstybėje negali būti dviejų skirtingų partnerystės institutų, kaip ir negali būti teisės aktų nesuderinamumo. Be to, nuostatos reguliuojančios partnerystę yra CK III knygoje, kuri reguliuoja šeimos teisinius santykius. Jei projekto autoriai tikrai ketintų sukurti partnerystės institutą, kuris nekuria šeimos teisinių santykių, jie kartu teiktų CK pakeitimo projektą, kuriuo iš II knygos braukiamos partnerystę, kaip šeimos teisinių santykių kūrimo būdą reguliuojančios teisės normos. Galiu guldyti galvą, kad tokio projekto partnerystės įstatymo autoriai neregistruos. O tai reiškia tik viena: norima įvesti partnerystės institutą, kuris KURIA šeimos teisinius santykius.

d) teisiniu požiūriu, iš esmės tie patys teisiniai santykiai negali būti reguliuojami skirtingai, kitaip tariant, negali skirtis jų teisių ir pareigų apimtis. Priėmus partnerystės įstatymą, atsiras du teisiniai institutai (santuoka ir partnerystė), kurie iš esmės reguliuoja tuos pačius teisinius santykius, tačiau turi skirtingą teisių ir pareigų apimtį. Tai matyti plika akimi. Todėl priėmus Partnerystės įstatymą, yra tik laiko klausimas, kada atsiras skundas teismui ir kada bus Konstitucinio Teisme nagrinėjama byla dėl skirtingos partnerių ir sutuoktinių teisių ir pareigų apimties. Būtent tokiu būdu – per teismų sprendimus – ir vyksta partnerystės prilyginimas santuokos pagrindu kuriamai šeimai, o atitinkamo įstatymo ir (ar) Konstitucijos pakeitimas seka po to. 

e) straipsnyje teigiama, kad vienos lyties partnerystei nebus taikomos vaiko kilmės nustatymą reguliuojančios teisės normos, o įsivaikinimo teisė garantuojama tik susituokusioms poroms. Jei kai kam atrodo, kad čia projekto autoriai daro konservatyviai visuomenės daugumai malonę, tai pastebėsiu du dalykus:

Pirma, pagal pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str., teisę į pagalbinį apvaisinimą turi ir partneriai (nepriklausomai nuo lyties), o pagal to paties įstatymo 12 str. asmenys, pasirašę informuoto paciento sutikimą atlikti pagalbinį apvaisinimą, laikomi vaiko, gimusio po pagalbinio apvaisinimo, tėvais pagal įstatymą. Taip pat reikia pastebėti, kad dabartinis CK leidžia įsivaikinti ir  vienam asmeniui. CK 3.210 str. 2 d. sako, kad išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui. Taigi, pasakymas, kad vienos lyties partneriai negalės auginti įvaikio, teisingas tik iš dalies. Nebus galimas tik abiejų partnerių to paties vaiko įvaikinimas.

Galiausiai, reikia pasakyti, kad šie du klausimai taps tuo esminiu skirtumu, kuo partnerystė skirsis nuo santuokos, ir būtent ieškinys šiais klausimais taps pagrindu siekiant suvienodinti skirtingą, vadinasi – diskriminacinį – partnerių ir sutuoktinių teisinį statusą. Taigi, šis klausimas paliekamas išspręsti Konstituciniam Teismui. Ir, kaip žinia, KT sprendimai nėra keičiami, skirtingai nuo įstatymo, kuris priklausomai nuo politinės valios gali būti arba vienoks, arba kitoks.

Share This