2022m. gegužės 17d.
Karas Ukrainoje kaip niekada aiškiai atskleidė Lietuvos politikos ekspertų negebėjimą suprasti besiformuojančių geopolitinių tendencijų ir numatyti galimų grėsmingų įvykių, kurie, laimė, vis dar nėra tiesiogiai užgriuvę mūsų šalies. Tuo nebandoma pasakyti, kad tokio masto Rusijos agresija prieš Ukrainą buvo nesunkiai prognozuojama. Daug kas, įskaitant Ukrainos valdžią, laukė karo apskritai, bet beveik niekas nelaukė šitokio.
Prognozuoti tokius dalykus vadovaujantis įprasto proto nuostatomis išties nėra paprasta, jei apskritai įmanoma. Absoliuti dauguma žmonių yra „normalūs žmonės“ ir, kaip sakė nacių koncentracijos stovyklas išgyvenęs prancūzų rašytojas Davidas Roussetas, normalūs žmonės nežino, kad įmanoma viskas. Pasaulis yra (ir taip turi būti) normalių žmonių vieta. „Normalių“ reiškia: tokių žmonių, kurie nesitiki vieną rytą pamatyti karo siaubų.
Tačiau, kad normaliame pasaulyje galėtų ramiai gyventi normalūs žmonės, tarp jų privalo egzistuoti ir toks mąstymas, kuris užbėgtų šiems įprastą žmogiškąją egzistenciją griaunantiems procesams ir neleistų įvykti tokioms tragedijoms, kaip dabar Ukrainoje, ar sugebėtų sušvelninti jų pasekmes. Tai gali tik mąstymas, orientuotas ne į buką nupasakojimą to, kas jau įvyko, bet į tai, kas gali įvykti. Tai tikrasis analitinis mąstymas, vienintelis perspėjantis apie grėsmes ir paaiškinantis, kaip turėtų elgtis pirmiausia politinių sprendimų priėmėjai, kad šių grėsmių būtų išvengta.
Turbūt kaip ir daugelis skaitytojų, puikiai prisimenu Rusijos karinės invazijos į Ukrainą dieną. Iš pačio ryto vykau iš Panevėžio į Vilnių ir visą tą laiką automobilyje klausiausi įvairių radijo programų – apie tai, kur juda Rusijos kariuomenė, kur vyksta intensyviausi susirėmimai, kokios Ukrainos teritorijos yra okupuojamos ir t. t. Faktinių įvykių įvardijimo jūroje nuskambėjo pokalbis su vienu iš Lietuvos politikos ekspertų, kuris rimtu balsu atsakinėjo į klausimą, kaip čia atsitiko, kad Putinas melavo ir ar už tai dabar jis turėtų būti pasmerktas.
Galima nuo ryto iki vakaro vaitoti, koks Putinas yra baisus ir smerktinas melagis, tačiau kur kas svarbiau gebėti suprasti, kas lėmė pradėtą karą ir kodėl, nepaisant Rusijos nesėkmių, jis nesibaigia.
Bet Lietuvos viešoji erdvė pilna ne analitikų, o tiesiog nuomonės reiškėjų, kuriems vis kažkas atrodo, nors su tikrove ryšio tai neturi. Antai kai kurie Lietuvoje pripažinti Rusijos politikos ekspertai, nuolatos šnekantys per radiją ir netgi rašantys Lietuvos metines strategines apžvalgas bei tuo būdu formuojantys Lietuvos saugumo politiką, dar visai neseniai pilna pasitikėjimo krūtine nepailsdami aiškino, kad Putinas jokiu būdu nepuls Ukrainos. Koks šių aiškinimų pagrindas, jei pats Putinas yra ne kartą savo kalbose pabrėžęs, kad Sovietų Sąjungos žlugimas yra milžiniška geopolitinė katastrofa ir kad jo tikslas yra atkurti Rusijos įtaką posovietinėje erdvėje? Ne tik žodžiais, bet ir darbais Putinas šio tikslo siekė Sakartvele, vėliau Ukrainoje.
Galima nuo ryto iki vakaro vaitoti, koks Putinas yra baisus ir smerktinas melagis, tačiau kur kas svarbiau gebėti suprasti, kas lėmė pradėtą karą ir kodėl, nepaisant Rusijos nesėkmių, jis nesibaigia.
Dar įdomiau tai, apie ką viešąją erdvę ir universitetų fakultetus užėmę ekspertai iki karo išvis niekada nekalbėjo. Kas labiau stebina šiandien: Putino nuožmumas ar didžiųjų Vakarų pasaulio valstybių lyderių pasyvumas? Putinas daugybe savo veiksmų ir kalbų leido tikėtis agresijos prieš Ukrainą ir tam ruoštis. Net „normalūs žmonės“ nesistebėjo pačia agresija, tik jos žiaurumu (Buča) ir mastais (trys frontai, Kijevo apsuptis). Bet kaip su Vakarų valstybėmis ir jų iki pat Ukrainos užpuolimo garsiai skambėjusiomis ritualinėmis kalbomis apie vakarietiškąsias vertybes ir pasiryžimą vieningai ginti laisvę, demokratiją ir žmogiškąjį orumą? Ypač po to, kai tam tarsi radosi visos prielaidos, nes Baltuosiuose rūmuose Europoje taip nemėgtą „Putino draugą Trumpą“ pakeitė „Putino priešininkas Bidenas“?
Šiandien žinome, kad Vakarai įsitraukė į pagalbą Ukrainai tik po to ir dėl to, kad ši atsilaikė pirmąsias dienas. Kaip liudija Ukrainos ambasadorius Vokietijoje, ši tikėjosi greito Ukrainos pralaimėjimo ir kišimąsi laikė beprasmišku. JAV nepasakė to paties, bet veiksmai tą liudijo. Vakarai paliko Ukrainą vieną. Tikrai nebuvo akivaizdu, kad taip nutiks, visa retorika rodė priešingai. Numatyti tokį elgesį – štai kam tikrai reikėjo analitinio mąstymo.
Žinoma, Vakarų laikyseną teisina branduolinio karo grėsmė. Bet branduolinis karas yra per daug pragaištingas visoms kariaujančioms pusėms ir visos kariaujančios pusės tą puikiai supranta. Tai jokiu būdu nereiškia, kad branduolinis karas yra neįmanomas; viskas įmanoma, kaip, beje, ir paaiškinti Vakarų pasaulio valstybių–didžiūnių pasyvumą netraukiant pačios branduolinio karo kortos. Sausas pragmatinis jų skaičiavimas, grindžiamas ekonominiais motyvais, yra daug įtikinamesnis Vakarų laikysenos paaiškinimas. Aiškinimas apie branduolinio karo pavojų pirmiausia yra skirtas maskuoti šią tiesą, kurią galima nusakyti kaip jau gana seniai vykstančią Vakarų pasaulio mąstymo slinktį į pilvą.
Būtent tuo ir naudojasi Putinas, kuris dėjo daug pastangų, kad šį procesą spartintų – sukurtų energetinę bei ekonominę Europos priklausomybę nuo Rusijos ir tuo būdu neofunkcionalistiškai grindžiamą Europos integracijos strategiją, nukreiptą į jokių aukštesnių idealų nei materiali kūno gerovė neturinčio „europiečio“ kūrimą, paverstų didžia dalimi nuo Rusijos valios priklausomu biopolitiniu projektu.
Apie šią idėjiškai ydingą Europos integracijos strategiją, kurios pagrindu formuojasi daugeliui Europos valstybių, taip pat ir Lietuvai, egzistenciškai pavojinga sąjunga tarp Paryžiaus, Berlyno ir Maskvos, ne kartą yra kalbėjęs ir Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas. Jo kalbomis, su kuriomis šiandien sutiktų visi blaiviai mąstantys žmonės, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) magistrantūros studentai vos prieš penketą metų taip piktinosi, kad surašė skundą dėl profesoriaus „euroskeptiško“ ir „iškreipiančio“ požiūrio į ES. Profesorius už „neteisingą“ ES supratimą TSPMI vadovybės buvo nubaustas – neteko darbo šiame institute.
Žvelgiant retrospektyviai į šią istoriją per vykstančio karo Ukrainoje prizmę jau neatrodo šventvagiška kelti ir dar rimtesnį klausimą. Ar TSPMI vadovybė iš tiesų nesuprato, kad institutas yra nacionalinio saugumo požiūriu strategiškai svarbi akademinė įstaiga, kurią perimti ir užvaldyti galėjo būti ir vienas iš Rusijos uždavinių, ruošiantis „šuoliui į Vakarus“, nes tarp to šuolio svarbiausių taikinių neabejotinai buvo ir tebėra Lietuva? O tą padaryti įmanoma tik pasitelkiant „švelniąją galią“ – pamažu ir kryptingai atsikratant valstybiškai mąstančių profesionalių (taigi kritiškų) dėstytojų ir nusmukdant teorinį studijų lygį. Kartu moksliniams tyrimams skiriamus ribotus išteklius nukreipiant akademiniu ir praktiniu požiūriu beverčiams arba net valstybei žalingiems ideologizuotiems projektams, kaip ES penkmečio planų įgyvendinimo sėkmės matavimai.
Kodėl būtent šiandien verta prisiminti šią istoriją, turbūt daug aiškinti nereikia. Viena vertus, ji aiškiai atskleidžia, kokius teorinio pasirengimo pagrindus įgyja mūsų būsimieji politikos ekspertai, turintys gebėti įvertinti įvairias – taip pat ir idėjiškai grįstas (!) – (geo)politines grėsmes.
Antra vertus, ji leidžia geriau suprasti, kodėl mūsų esamas ekspertinis politinis žinojimas, švelniai tariant, seklus. Esminė mūsų būsimųjų politikos ekspertų rengimo problema yra ta, kad politikos studijų procese yra skiriamas itin menkas dėmesys politinių idėjų studijoms. Visas jis skiriamas ugdyti (euro)biurokratinę sąmonę, mėginant įtikinti būsimąjį šalies intelektualinį elitą, kad politika yra tiesiog mokslas apie institucijas ir jų mechaniką, bet ne apie pasaulį valdančias ir keičiančias idėjas.
Šitaip suprantant politiką neišvengiama ir mūsų šalies politinėse diskusijose šiandien dominuojanti „buhalterinė“ politologija. Ji reiškiasi tik kaip „techninis“ gebėjimas konstatuoti jau įvykusius faktus ar juos aiškinti aritmetikos lygmeniu – t. y. ne numatyti ir įvertinti esminius pasaulio ir tuo pačiu Lietuvos įvykius, bet – geriausiu atveju – tik „išskaičiuoti“ tam tikras artimiausios ateities perspektyvas, pavyzdžiui, po jau įvykusių eilinių Seimo rinkimų, kai sužinoma, kiek kokia partija gavo mandatų, pasakyti, kokios valdančiosios koalicijos kombinacijos galėtų būti sudarytos, o kokios – ne. Pasiūlyti galimas interpretacijas, kodėl įvyko taip, kaip įvyko.
Esant tokioje nepavydėtinoje geopolitinėje padėtyje kaip yra Lietuva, būtinas politikos mokslas, paremtas filosofijos, ekonomikos, demografijos, religijotyros, civilizacijų ir politikos istorijos žiniomis. Apie būtinybę jį kurti ne kartą šnekėjęs ir dar būdamas TSPMI Europos studijų katedros vadovu tą praktiškai mėginęs įgyvendinti profesorius Radžvilas galiausiai buvo visiškai pašalintas iš būsimojo politikos elito rengimo proceso. Ar tai atsitiktinumas?
Bet ar gali egzistuoti savarankiška politinio mąstymo kryptis, žvelgianti į vidaus ir užsienio politikos procesus per strateginių ir ilgalaikių Lietuvos valstybės ir pirmiausia jos nacionalinio saugumo bei išlikimo intereso prizmę, jei paprasčiausiai netikima ir netgi pašaipiai žvelgiama į pačią svarbiausią politinę idėją – kad Lietuva yra polis, t. y. suvereni valstybė?
Šitokio netikėjimo šaknys akademiniuose sluoksniuose turi ilgą istoriją. Pakanka prisiminti, kad Lietuvos politikos mokslas buvo pradėtas formuoti Vilniaus universitete pakeitus dviejų katedrų – SSRS komunistų partijos istorijos ir mokslinio komunizmo – iškabas. Tarta, kad žmonės, kurie rimtais „mokslo“ veidais metų metais nuo ryto iki vakaro įrodinėjo, jog tautos ir valstybės su savo „siaurais nacionaliniais interesais“ yra žmonijos praeities atgyvenos ir privalo kuo skubiau išnykti ir netrukdyti kurti „šviesaus komunistinio rytojaus“, per naktį idėjiškai persimainys ir taps lojaliais intelektualiniais nepriklausomos Lietuvos valstybės gynėjais. Taip, žinoma, neįvyko.
Ir todėl visiškai nestebina tai, kad šitokioje antitautinėje ir antivalstybinėje „intelektualinėje dvasioje“ brendusi šiandieninė – jau, sakytume, jaunosios kartos – TSPMI profesūra yra laisva viešai su neslepiama ironija klausinėti, tarkime, ar esama tokio dalyko kaip kažkokie „Lietuvos nacionaliniai interesai“ arba „tautinis tapatumas“? Ko verti šitokie klausinėjimai, be abejo, geriausiai atsako dabartiniai įvykiai Ukrainoje: kol didžiųjų Vakarų valstybių lyderiai tiesiog skaičiavo dienas, kada Putinas savo kariniu paradu skros Kijivą, ukrainiečiai, taip ir nesulaukę visų žadėtų pagalbų, vis dėlto sugebėjo žaibiškai mobilizuotis ir parodyti, kad jie yra tauta ir kad jiems nėra nieko brangiau už jų pačių valstybę. Tik dėl šio savo protuose ir širdyse išlaikyto „siauro nacionalinio intereso“ – arba jokiais tankais nesutraiškomo noro būti tauta ir turėti valstybę – ukrainiečiai vis dar egzistuoja kaip pasaulio politinio žemėlapio dalis.
Leiskite paklausti: kokių fizikinių atradimų tikėtumėtės iš fizikos instituto, kuris savo mokslinius tyrimus apribotų vien tik Newtono dėsniais, o visas kitas žinias traktuotų kaip kokį nors „niutonskepticizmą“ ir todėl šalintiną dalyką? Kaip manote, ar tokia mokslinė įstaiga sugebėtų sukurti tokį fizikinį žinojimą, kuris leistų numatyti, pavyzdžiui, radijo bangų egzistavimą ir šio žinojimo pagrindu rastis radijo imtuvui? Lygiai taip pat naivu būtų tikėtis suprasti 21 a. pasaulį, jame glūdinčias galimybes ir pavojus, ignoruojant ar netgi kryptingai naikinant į mūsų egzistencijos ribas brėžiančių ir mus valdančių idėjų atsklaidą orientuotą teoriškai pagrįstą ir todėl stiprų ne tik dabarties išaiškinimo, bet ir ateities numatymo potencialą turintį mąstymą.
Žinant tai, lieka vienintelis klausimas ir jį skatina kelti būtent Ukrainos karo pamokos: ar Lietuva tikrai gali ir toliau sau leisti neturėti stiprų politinį strateginį mąstymą ugdančio politikos mokslų centro ir tiesiog raminti save, kad „Vakarų pasaulio vienybė ir galybė yra tai, prieš ką niekada nedrįs stoti joks putinas“? Šį klausimą galima būtų formuluoti ir dar kitaip: ar mūsų valstybės saugumui tikrai pakanka to, kad turime radijo imtuvus, tačiau juose skamba tik buitinės politologijos lygio kalbos, bet neskamba mūsų politinį būvį adekvačiai nusakančios ir vertinančios idėjos?
Naujausi komentarai